Keičiasi laikai – keičiasi ir žaibai?

„Jei ant jūsų namo ar šalia jo yra žaibolaidis, nesijauskite saugūs: žaibas vis tiek gali trenkti, pridarydamas mažesnių arba labai didelių nuostolių“, – įspėja Kauno r. Vilkijos apylinkių seniūnijos Vilkijos kaimo gyventoja Angelė Rudžianskaitė. Neseniai žaibas trenkė į jos ir kaimyno sodybų pastatus, nors abiejose buvo žaibolaidžių. Kodėl taip nutiko?

Gamta keršija

Pasak A. Rudžianskaitės, anksčiau žmonės įsirengdavo žaibolaidžius visam gyvenimui: kartą įsirengę, būdavo ramūs, kad žaibas į jų pastatus netrenks. Dabartiniai žaibai žiaurūs – jų išlydžiai labai galingi. Todėl sodybos pastatų neapsaugo nei jose įrengti žaibolaidžiai, nei čia augantys aukšti medžiai. Kita vertus, dažnu atveju kaltę, kad į pastatus trenkia žaibas, turi prisiimti žaibolaidžius įrengusios įmonės.

Moteris sako šią vasarą pastebėjusi net tris labai galingus žaibus. Esą jų Lietuvoje daugės dėl klimato kaitos, mat oras karštėja.

„Trisdešimties laipsnių karštis, nuo beatodairiško skutimo išdegusi žolė, hektarais naikinami miškai ir seni parkų medžiai neigiamu poveikiu atsisuka prieš mus pačius.

Vien Gedimino kalno tragedija parodė, jog neturime nacionalinės gamtos tausojimo politikos.  Viena iš greitai įsisavinamų Europos Sąjungos pinigų pasekmių – žmonių, gyvūnų ir augmenijos ligos“, – svarsto A. Rudžianskaitė, pagal išsilavinimą biologė.

Viena iš greitai įsisavinamų Europos Sąjungos pinigų pasekmių – žmonių, gyvūnų ir augmenijos ligos“, – svarsto A. Rudžianskaitė, pagal išsilavinimą biologė. Esą gyvajai gamtai būdinga evoliucionuoti, tačiau iš lėto. Ji nespėja prisitaikyti prie dabartinių aplinkybių, kurių sparčią kaitą lemia pražūtinga žmonių veikla.

Neįspėja apie patikrą

„Žaibai ir perkūnijos – natūralūs gamtos reiškiniai. Žaibuoja Veneroje, Jupiteryje – ne tik Žemės planetoje. Žmonija turi būti dėkinga žaibui už pirmąją ugnį – jos prisijaukinimą buityje bei gaminant maistą. Po žaibų ore susidaro gausybė azoto junginių, būtinų augalams klestėti. Vis dėlto ši žaibų nauda nublanksta prieš jų sukeltus nuostolius. Žaibo elektromagnetinė prigimtis įspėta tik XVIII amžiuje. Tai padarė amerikietis Bendžaminas Franklinas. Dabar mokslas žaibą ir perkūniją net gali atkurti laboratorijose. Deja, apie šiuos gamtos reiškinius vis tiek ne viską žinome, – sako A. Rudžianskaitė. – Vidutinio dydžio perkūnijos debesyje cirkuliuoja apie 100 tūkst. tonų vandens. Todėl toks debesis tampa galingu elektros generatoriumi atmosferoje. Žaibai gali atsirasti tarp dviejų debesų, tarp debesies ir žemės bei tarp žemės ir debesies. Pastarieji žaibai sudaro apie 95 proc. visų žaibų, jie vadinami neigiamais. Žaibo viduje temperatūra apie penkis kartus aukštesnė nei Saulės paviršiuje. Jei žaibas trenkia į smėlį, šis išsilydo. Kai dangų perskrodžia žaibas, tik po kelių sekundžių išgirstame griaustinio dundesį. Mat garsas ir šviesa sklinda skirtingu greičiu. Garsas nusklinda kilometrą maždaug per tris sekundes. Kai tik buvo nustatyta žaibo elektromagnetinė prigimtis, žmonės pradėjo statyti žaibolaidžius – metalines smailes ant pastatų stogų, nuo jų į žemę leidžiančiu storu metalo laidu žaibuojant nuteka įtampa. Vėliau teritorijoje, kurią norima apsaugoti nuo žaibo, pradėti statyti į žemę giliai įkasami įvairaus aukščio metaliniai žaibolaidžiai. Dažnai žaibolaidį įsirengę žmonės jaučiasi saugūs. Žaibolaidžius statančios firmos retai vartotoją įspėja, kad kasmet būtina atlikti jų patikrą. Neretai sąmoningai apie ją nutyli. Tikslas – kad, nelaimei nutikus, kaltas būtų vartotojas, neatlikęs žaibolaidžio patikros.“

Netoli nuėjome

A. Rudžianskaitė, tęsdama žaibų ir žaibolaidžių temą, sako, jog nelengva nuspręsti, kokį žaibolaidį ir kur statyti – kiemo viduryje ar ant pastato stogo? Jei sodyboje daug pastatų, jų savininkai dažniausiai renkasi aukštą žaibolaidį kiemo viduryje. Netrūksta skeptikų, kurie netiki žaibolaidžio nauda. Jie net juokauja: jei nestatysi žaibolaidžio, tikimybė, kad žaibas trenks, yra 50 proc., o jei statysi, būtinai trenks.

„Labai aukšti žaibolaidžiai iš tiesų tampa žaibų gaudyklėmis. Jei žaibą „pagavęs“ žaibolaidis nepajėgs neutralizuoti viso elektromagnetinio krūvio, laukia liūdnos pasekmės. Dauguma žmonių veltui tiki, kad jų namus apsaugos aplink augantys aukšti medžiai“, – sako A. Rudžianskaitė. Esą dabar išvengti skaudžių žaibo padarinių galime nebent kaip senovėje – prašydami Dievo malonės: „Mano močiutė žaibuojant ir griaudžiant perkūnui meldėsi degindama šventintą verbą. Netoli nuėjome...“

A. Rudžianskaitė, pamokyta jos namus neseniai ištikusio žaibo, neneigia, jog ateityje, pradėjus žaibuoti, ims melstis ir deginti šventintą verbą.

Žaibolaidžiai buvo bejėgiai

Moteris pasakoja gyvenanti tėvų sodyboje: „Jos kiemo viduryje prieš aštuonerius metus pastatydinome 21 metro metalinį žaibolaidį. Patikėję žaibolaidį statančios firmos rekomendacija pasirūpinome, kad nuo žaibolaidžio iki elektros paskirstymo dėžės iškastame ilgame, giliame griovyje būtų sumontuota speciali elektros įtampos perviršį neutralizuojanti įranga. Tikėjomės, kad mus papildomai saugos pastatus supantys aukšti medžiai. Kaimynas taip pat gyvena aukštų medžių apsuptyje, be to, po žaibolaidį yra ant kiekvieno jo sodybos pastato. Deja, visos šios priemonės neapsaugojo nei mano, nei jo sodybų – žaibas birželio 8-osios naktį trenkė į abi.“

Pasak A. Rudžianskaitės, minėtos nakties 2 val. 30 min. ji pabudusi pamatė, jog žaibas per langą nusileido ant darbo stalo. Laimei, namo neuždegė. Žaibas sudegino namo elektros įvadus, nepataisomai sugadino ant darbo stalo stovėjusį kompiuterį ir interneto modemą, lauke nutraukė elektros laidus. Vėliau meistrai, keisdami modemą, paaiškino, jog žaibas trenkė per interneto įvadą modeme. Neva tokių atvejų po šios audros ne vienas.

„Neužtenka audros metu išjungti modemą bei kompiuterį (naudojuosi laidiniu internetu) iš tinklo. Privalome iš modemo ištraukti ir interneto įvadą. Keičiantis įrangai, kurią naudojame, keičiasi ir rekomendacijos, todėl jau nepakanka prieš aud­rą ištraukti iš išorinėse namo sienose esančių rozečių laidų. Patartina per audrą nesinaudoti ir mobiliaisiais telefonais. Pasitaikė, kad žaibas trenkė į jais besinaudojančius žmones“, – sako vilkijietė A. Rudžianskaitė, atkreipdama dėmesį į žmonių, kurių dalia panaši kaip jos, situaciją. Moteris gyvena viena ir turi judėjimo negalią. Kas būtų, jei, trenkus žaibui, jos namai būtų užsidegę? Tad atidesni tokiems žmonėms turėtų būti jų artimieji ir seniūnijos darbuotojai.

Pasiruošti galimai nelaimei

„Stichinės nelaimės – gaisrai, viesulai, potvyniai, žemės drebėjimai – pavojingi visiems. Tačiau per jas visiškai nesaugūs žmonės, kurie turi sunkių negalių. Spaudoje ne kartą skaitėme apie tragiškas pasekmes gaisrų, kilusių senelių ar slaugos namuose. Reikėtų pasirūpinti, kad kilus gaisrui būtų apsaugotas neregys, įsisiautėjus viesului – kurčnebylys, o abiem atvejais – turintysis judėjimo negalią. Vis dėlto labiausiai tuo teks pasirūpinti pačiam neįgaliajam ir jo aplinkai, – svarsto A. Rudžianskaitė ir klausia: – Kiek kartų jums, vienišam ir turinčiam negalią ar kitaip bejėgiui, per karantiną paskambino seniūnijos atstovas? Man – nė karto. Paskambino tik šeimos gydytojas ir pasiteiravo apie mano sveikatą. Jei gyvenate vienas, laikas namų atsarginį raktą palikti kaimynui ar prie namų sutartoje vietoje. Namuose reikėtų pasirūpinti ir atsarginiu išėjimu, gaisrą gesinančiu balionėliu. Būtina kasmet drausti namą su visu jame esančiu turtu, o dokumentus ir kitus būtiniausius dalykus laikyti šalia lovos, kad, sprunkant iš namo ištikus stichijai, jie būtų po ranka.“

Kaip išvengti žaibo iškrovos?

Pokalbis su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) Valstybinės priešgaisrinės priežiūros valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros organizavimo skyriaus viršininku Aurimu GUDŽIAUSKU.

– Ar tiesa, kad dėl klimato kaitos Lietuvoje pastaraisiais metais dažniau griaudi perkūnija ir žaibuoja, tad dėl to daugėja ir gaisrų, kitų nelaimingų atvejų, tarkime, sugadintos elektros sistemos, kartu – ir sugadintų kompiuterių, šaldytuvų ir pan?

– Žaibas – šiltojo metų laiko reiškinys, todėl, keičiantis klimatui ir šylant orams, pavasarį anksčiau pradeda žaibuoti ir žaibų sezonas trunka ilgiau. Lietuvoje žaibų sukeltų gaisrų daugėja jau dvejus metus iš eilės. Pavyzdžiui, 2018 m. buvo 49, 2019 m. – 53, o šįmet per pirmąjį pusmetį – 27 žaibų sukelti gaisrai. Tačiau paskutiniųjų metų skaičiai tikrai nėra rekordiniai, antai 2010 m. žaibai sukėlė net 143, o 2007 m. – 112 gaisrų.

PAGD renka statistiką tik apie tuos įvykius, į kuriuos buvo iškviestos ugniagesių pajėgos.

– Kur dažniausiai žaibas trenkia – į gyvenamuosius namus, ūkinius pastatus, medžius, kitus objektus?

– Lietuvoje nuo žaibo iškrovos dažniausiai nukenčia įvairūs pagalbinio ūkio pastatai, esantys privačiuose namų valdos sklypuose (daržinės, lauko virtuvės, tvartai ir pan.). Vidutiniškai šiems pastatams tenka net 42 proc. žaibo sukeltų gaisrų. Antroje vietoje – gyvenamieji namai, jie sudaro 32 proc. Kitų paskirčių pastatai ir objektai nukenčia gerokai rečiau.

Šiais metais žaibai uždegė 8 gyvenamuosius namus ir 6 ūkinius pastatus.

– Kurios Lietuvos vietovės „neatspariausios“ žaibams, perkūnijai – kur šios stichijos pridaro daugiausia bėdų?

– Daugiausia žaibų sukeltų gaisrų įvyksta rytinėje šalies dalyje, Vilniaus, Panevėžio, Utenos ir ir Alytaus apskrityse. Labiausiai nukenčia Vilniaus apskritis.

Štai per paskutinį penkmetį – 2015–2019 metais – žaibų iškrovos sukeltų gaisrų apskrityse buvo: Vilniaus – 63, Panevė- žio – 30, Utenos – 22, Alytaus – 20, Kauno – 19, Klaipėdos – 18, Telšių – 15, Marijampolės – 11, Šiaulių – 9, Tauragės – 7. Taip pat pastebime, jog 81 proc. gaisrų dėl žaibo iškrovos kyla kaimo vietovėse.

– Vilkijos apylinkėje birželio 8-osios naktį žaibas trenkė į dviejų sodybų pastatus. Sodybos nutolusios viena nuo kitos 150 metrų. Vienoje sodyboje buvo 21 metro žaibolaidis, nutolęs nuo namo, į kurį žaibas trenkė, 7 metrus. Kitoje sodyboje ant kiekvieno namo buvo po žaibolaidį. Kodėl žaibolaidžiai buvo bejėgiai?

– Kiekvieną atvejį reikėtų įvertinti individualiai. Žaibas galėjo trenkti ne į patį namą ar žaibolaidį, o į elektros liniją. Kai žaibas pataiko į elektros liniją, joje įvyksta labai didelis įtampos šuolis ir, jeigu namuose neįrengta speciali apsauga nuo viršįtampių, įjungti į tinklą elektros prietaisai gali sugesti ar net užsidegti. Todėl pagrindinė taisyklė žaibuojant – išjungti visus elekt­ros prietaisus iš elektros tinklo, atjungti antenas, kad į elektros liniją pataikęs žaibas nepridarytų nuostolių namuose.

– Sodybos šeimininkė teigia kreipusis į žaibolaidį stačiusią firmą, ši jai papriekaištavo, jog nebuvo atlikta kasmetė žaibolaidžio patikra, todėl žaibas ir trenkė. Moteris nesupranta, kodėl firma anksčiau neįspėjo, jog būtina kasmet atlikti žaibolaidžio patikrą. Ar iš tiesų būtina ją kasmet atlikti? Ką turėtų žinoti sodybos savininkas, kuris kreipėsi į žaibolaidžių statytojus paslaugos?

– Žaibosaugos sistemą, kaip ir kiekvieną įrenginį, būtina prižiūrėti. Žaibolaidį gali apgadinti smarkus vėjas, krentančios medžių šakos ir pan., todėl po kiek­vienos audros svarbu apžiūrėti, ar žaibolaidis tvarkingas. Rasti trūkumai turi būti šalinami nedelsiant.

– Ar tiesa, kad patikimi žaibolaidžiai, taigi ir sodybos sargai, – aukšti joje augantys medžiai?

– Aukšti medžiai iš tiesų neretai tampa žaibų taikiniais. Žaibai paprastai renkasi trumpiausią kelią ir trenkia į aukštesnius objektus. Tačiau sodyboje augantis medis gali būti ir apsauga, ir grėsmė tuo pačiu metu. Mat, žaibui pataikius į medį, šis gali perskilti, nulūžti šakos arba pats medis užgriūti ant namo. Žaibai dažnai yra lydimi stipraus vėjo. Tad senus aukštus medžius sodybose patartina nugenėti, pašalinti pavojų keliančias šakas.

– Kokį žaibolaidį sodyboje geriau statyti – kieme ar ant stogo?

– Jeigu žaibolaidis įrengtas kokybiškai, matyt, didelio skirtumo nėra. Jis turėtų patikimai saugoti nuo tiesioginio žaibo smūgio. Šio patarimo geriausia klausti žaibolaidžius įrenginėjančių asmenų. Jie įvertintų individualią situaciją ir patartų, kokį žaibolaidį geriausia įsirengti.

– Ar teisūs žmonės, kurie tvirtina, jog, jei įsirengsi žaibolaidį, būtinai žaibas trenks, o jei neįsirengsi, žaibo tikimybė bus 50 proc.?

– Toks įsitikinimas klaidingas, nes žaibas, pataikęs į žaibolaidį, pastatui žalos neturėtų padaryti. Jeigu pataikys į pastatą, kuriame nėra žaibosaugos, žala bus neišvengiama.

Žaibolaidis įrengiamas, kad apsaugotų pastatus nuo žaibo iškrovos, t. y. tam, kad žaibas pataikytų į žaibolaidį, o ne į pastatą. Jo pagrindinė funkcija – nuvesti žaibo iškrovą į žemę. Yra dviejų tipų apsaugos nuo žaibo sistemos: aktyvioji ir pasyvioji. Aktyvioji sukurta, kad žaibą pritrauktų, taip nukreipdama jo iškrovą nuo saugomo objekto.

– Prašytume daugiau patarimų, kaip elgtis, norint išvengti skaudžių žaibo, perkūnijos padarinių. Turbūt dėl šiltėjančio klimato, taigi ir padažnėjusių žaibų, perkūnijų, būtina imtis papildomų atsargumo priemonių?

– Žaibuojant ir griaudžiant geriau pasilikti namuose, uždaryti langus, duris, dūmtraukių sklendes, ventiliacines angas, kad nebūtų skersvėjų, galinčių pritraukti kamuolinį žaibą.

Uždarę visus langus ir duris, nepamirškite pasirūpinti elektros prietaisais. Visus juos – ir antenas – būtina išjungti. Perkūnijos metu pavojinga liesti metalines pastato konstrukcijas, vamzdžius, būti prie elektros laidų, antenų, langų, durų, namo lauko sienų, prie kurių auga aukšti medžiai.

Perkūnijos metu visi įjungti ar veikiantys elektriniai prietaisai yra papildomi šaltiniai, galintys pritraukti žaibo išlydį. Tarp jų – ir mobilieji telefonai, nešiojamieji ar planšetiniai kompiuteriai, radijo aparatai, televizoriai. Tad žaibuojant patartina šiuos prietaisus išjungti.

Jei perkūnija užklumpa lauke, nesislėpkite po aukštais pavieniais medžiais, prie stulpų ar pastatų sienų, neieškokite prieglobsčio šalia žaibolaidžių, metalinių bokštų ar aukštų kaminų.

Nuo aukštų medžių geriausia laikytis per maždaug dešimties metrų atstumą, nes, jei žaibas trenks į medį, atvirkštinis išlydis žmogui gali būti mirtinas. Dar pavojingiau slėptis po aukštais, atokiau nuo kitų augančiais medžiais lygumoje arba pamiškėje.

Žaibuojant ypač pavojinga būti šalia vandens telkinių. Griaudžiant nereikėtų bėgioti ar važinėti motociklu arba dviračiu, taip pat pavojinga rankose laikyti metalinius daiktus, lietsargį. Juos geriau palikti atokiau ir tik pralaukus perkūniją pasiimti.

Jei perkūnija užklumpa maudantis, žvejojant ar besiirstant valtimi, nedelsdami skubėkite į krantą. Blogiausia, jei perkūnijos metu būsite ant vandens: šis itin pritraukia žaibus, be to, vanduo – puikus žaibolaidis.

Jei esate automobilyje, audros metu važiuoti negalima. Reikia jį sustabdyti (geriausia ne atviroje laukymėje), sustumti radijo anteną, uždaryti visus langus, duris ir nesiliesti prie jokių automobilio metalinių konstrukcijų. Tuomet automobilis nuo žaibo apsaugos patikimai. Net jei žaibas pataiko į automobilį, jame esantys žmonės dažniausiai nenukenčia.

– Ar iš tiesų šiųmečiai žaibai daug stipresni nei ankstesnių metų?

– Tokių tyrimų ar matavimų tikriausiai niekas nėra atlikęs. Todėl negalime teigti, kad pastaruoju metu žaibai stipresni. Tačiau tikėtina, kad dėl šiltėjančio klimato šių reiškinių sulauksime vis dažniau.

PAGD duomenimis, šiemet iki liepos 8 d. dėl žaibo iškrovos kilo 27 gaisrai (2019 m. per tą patį laikotarpį – 36). Jų metu 2 pastatai sunaikinti, 4 išgelbėti.

Dažniausiai nuo žaibo iškrovos degė individualūs gyvenamieji namai (8), ūkiniai pastatai (6), elektros tinklai (2), atvira teritorija (2).

Miestuose dėl žaibo iškrovos kilo 4 gaisrai, o miesteliuose ir kaimo vietovėse – 23.

Vilniaus apskrityje dėl žaibo iškrovos kilo 7 gaisrai, 5 – Kauno apskrityje, po 3 – Tauragės ir Utenos apskrityse, po 2 – Alytaus, Panevėžio ir Šiaulių apskrityse, po 1 – Klaipėdos, Marijampolės ir Telšių apskrityse.

Penkerių metų gaisrų statistikos duomenimis, vidutiniškai per metus dėl žaibo iškrovos kyla 43 gaisrai, iš jų daugiausia liepos ir rugpjūčio mėnesiais (24 gaisrai).

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ

ŪP korespondentė