Keliu rūpinkis pats!

Jurbarkietis ūkininkas Ernestas Kalinskas, iš valstybės įsigijęs žemės sklypą, jį teisėtai pasiekti gali nebent sraigtasparniu ar oro balionu, bet ne traktoriumi ar kombainu. Dėl tokios situacijos žemdirbys kaltina nesąžiningumu sklypą projektavusį Valstybės žemės fondą ir šios valstybinės įmonės projektą patvirtinusį Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) Jurbarko skyrių. Minėtų institucijų atstovai tikina, kad E. Kalinskas buvo informuotas apie tai, kad privažiuoti prie jo ketinamo pirkti sklypo sudėtinga, ir esą pats žadėjęs susitarti dėl važiavimo per svetimą žemę su jos savininku. Pasak NŽT vieno iš vadovų, jeigu nėra galimybės naudotis valstybinės žemės sklypu, nes nėra kaip į jį nuvažiuoti, tokio sklypo nebuvo galima nei parduoti, nei formuoti.

Pardavė sklypą be privažiavimo į jį Iš valstybės įsigijęs apie 1,3 ha anksčiau nuomotą žemės sklypą Dargaitėlių kaime, Žindaičių kadastrinėje vietovėje, Jurbarko r., Er­nestas Kalinskas netrukus sužinojo, kad prie jo negali privažiuoti. Keliukas, kuriuo anksčiau važiuodavo, vieną dieną užsibaigė užkarda. Esą tik tada ūkininkas išsiaiškino šokiruojančią tiesą: VĮ Valstybės žemės fondas, suprojektavęs jo pirktą sklypą, 5 m pločio kelią į jį suprojektavo per privataus asmens K. P. žemę, to servituto nesuderinęs su žemės savininku. O Nacio­nalinės žemės tarnybos Jurbarko skyriaus vedėja Dalia Štuikienė tokį projektą 2013 m. lapkričio 12 d. patvirtino savo įsakymu. „Už projektavimą Valstybės žemės fondui sumokėjome daugiau nei 700 litų, o darbas atliktas atmestinai. Todėl dabar turime patys savininko prašyti leidimo pravažiuoti jo žeme“, - piktinasi E. Kalinskui atstovaujantis jo tėvas Jurgis. Ūkininkas norėtų tikėtis, kad valstybinės žemės pardavėja – Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) – su juo, klientu, elgtųsi sąžiningai ir pati suderintų servitutą ar priverstų savo samdomą įmonę – Valstybės žemės fondą – tai padaryti. Šių metų liepos 22 d., prašydamas užtikrinti privažiavimą į savo žemę, E. Kalinskas raštu kreipėsi į NŽT Jurbarko skyrių.

Pasiūlė traktoriais skintis kelią per mišką? Po mėnesio atsiųstame atsakyme ūkininkui D. Štuikienė nė neužsiminė apie kelią, Valstybės žemės fondo suprojektuotą per privačią K. P. žemę. Savo rašte žemėtvarkininkė E. Kalinskui nurodė, jog nuvažiuoti į įsigytą sklypą jis gali kitu – 4 m pločio keliu, einančiu per Vidmanto Pinkevičiaus valdomą žemę „pagal griovį iki miško, kur yra pralaida per griovį“. „Jau suprojektuotą kelią „užmiršusi“ D. Štuikienė mums pasiūlė prastesnį variantą – 4 metrų pločio kelią per valstybinį mišką. Tačiau tas 100 metrų ilgio kelias mišku nėra nė 3 metrų pločio! Norint juo pravažiuoti žemės ūkio technika, reikėtų išpjauti dalį medžių. O Jurbarko miškų urėdijos girininkas mums pasakė neleisiąs iškirsti jokio medžio, nes girininkija turi gamtosauginių įsipareigojimų, dalyvauja Europos Sąjungos finansuojamame projekte“, - pasakoja J. Kalinskas. Rugsėjo 4 d. raštu E. Kalinskas pasiskundė NŽT vadovybei. Jis pareiškė nesutinkantis su D. Štuikienės pasiūlymu, nes žemėtvarkininkės „nurodytas kelias veda į mišką, o ne per mišką“. Be to, tas kelias jam nebuvęs pristatytas projektuojant sklypą. „Kokiu teisiniu pagrindu yra panaikinti projektavimo rezultatai?“ – skunde klausia žemdirbys ir prašo „surasti dingusį 5 m pločio kelią“, vedantį į jo įsigytą sklypą ir buvusį nurodytą projekte. Šį mėnesį E. Kalinskas sulaukė NŽT direktoriaus pavaduotojo Evaldo Zigmo Čijausko atsakymo. Jame valstybinės žemės pirkėjui paaiškinta, jog 5 m pločio kelias per privatų žemės sklypą „buvo suprojektuotas tik kaip siūlomas sprendinys, nes projektu privačios nuosavybės teise valdomiems žemės sklypams nustatyti apribojimai ir naudojimo sąlygos nekeičiamos. Norint privačios nuosavybės teise valdomam žemės sklypui nustatyti kelio servitutą, būtinas atskiras sprendimas dėl žemės sklypui servituto nustatymo“. E. Z. Čijausko rašte taip pat sakoma, kad E. Kalinskas gali naudotis suprojektuotu 5 m pločio keliu per privačią žemę „tik tuomet, kai šiam sklypui teisės aktų nustatyta tvarka bus nustatytas kelio servitutas“.

Kaimynas pastatė užkardą Kai sklypą, apie kurį kalbame, E. Kalinskas dar tik nuomojo, į jį nuvažiuodavo per tą pačią privačią K. P. žemę, per kurią kelią ir suprojektavo Valstybės žemės fondas. „Savininkas mums leisdavo važiuoti per savo žemę. Bet sužinojęs, kad nuomojamą valstybinės žemės sklypą nusipirkome, pastatė užkardą, užtvėrė kelią. Žmogus įsižeidė, kad su jo turtu valstybės institucijos daro ką nori“, - taip J. Kalinskas paaiškina tokį kaimyninio sklypo savininko elgesį. Pirmą kartą Kalinskams iškilo problema nuvažiuoti į įsigytą naują sklypą su Nacionalinės mokėjimo agentūros atstovais. „NMA atliko patikrą, reikėjo skubiai pravažiuoti, turėjome nupjauti užkardą, nes savininko tada neradome, jis ten nuolat negyvena, ne visada atsako ir mobiliuoju telefonu, – pasakojo ūkininkas. E. Kalinskas paskui K. P. pastatytą užkardą atstatęs, atsiprašęs kaimyno už savivaliavimą ir kreipėsi į NŽT, prašydamas padėti išspręsti problemą. NŽT pavedė Jurbarko skyriaus vedėjai kartu su Jurbarko miškų urėdijos atstovu ieškoti galimybės nustatyti kelio servitutą E. Kalinsko sklypui per urėdijos valdomą mišką. „Apie priimtą sprendimą dėl privažiuojamojo kelio Jus informuos Jurbarko skyrius“, - rašoma E. Z. Čijausko atsiųstame rašte.

Pardavinėja pusfabrikačius? Gal kam atrodo, kad nebėra ir ko skųstis – NŽT problemą suprato, ją spręs. Tereikia palūkėti. Bet, kita vertus, negali nekilti klausimas: o kodėl apskritai E. Kalinskui iškilo tokia problema? „Valstybė – nesąžiningas pardavėjas, - mano apviltas ūkininkas. – Jeigu pats pirkėjas susirastų sklypo projektuotoją, būtų paprasčiau susitarti ir dėl kainos, ir dėl atsakomybės. O dabar NŽT sudarė sutartį su projektuotoju – Valstybės žemės fondu, bet jo nekontroliuoja, palieka savieigai. Jiems svarbu tik paimti iš žmogaus pinigus“, - piktinasi J. Kalinskas. Pasak Valstybės žemės fondo žemėtvarkos projektų autorės Meilės Lodienės, projektavusios E. Kalinsko nupirktą sklypą, jos suprojektuotas kelias yra tik pasiūlymas, bet ne privalomas pasirinkti. Konkrečiai esą turėję spręsti vietoje E. Kalinsko pasamdytas matininkas ir pats perkamo sklypo savininkas. „Per susirinkimą žemėtvarkos skyriuje pirkėjai buvo įspėti dėl privažiavimo per privatų sklypą, jie sakė: „Kaip nors susitarsim.“ O susitarė ar ne, nežinau, - tvirtino M. Lodienė. – Ten aplinkui nėra valstybinių žemių, vien privačios“, - patikino projektuotoja, paklausta, ar negalėjo E. Kalinskui suprojektuoti ir pasiūlyti kelio per valstybinę žemę. „Projektavimo metu mūsų skyriaus specialistai ir projekto autorė Kalinskams, kai jie rinkosi laisvą valstybinės žemės sklypą, paaiškino, kad privažiavimas į jį yra sudėtingas. Jie sakė susitarsią su kaimynu ir pasirinko pirkti tą laisvą plotą. Yra projekte numatytas kelias, yra ir kitas kelias, tik jį reikia prakirsti per mišką. NŽT mums pavedė padaryti privažiavimą į E. Kalinsko sklypą, dabar tariamės su miškų urėdija, kaip tai padaryti“, - atsakė NŽT Jurbarko skyriaus vedėja D. Štuikienė.

Nėra kelio – negalima parduoti ir sklypo „Visada projektuojant valstybinės žemės sklypus parduoti, grąžinti turi būti suprojektuota ir galimybė privažiuoti prie to sklypo – ar tai būtų kelias, ar servitutinis kelias per kitą sklypą. Jei aplinkui projektuojamą sklypą – privatūs sklypai, per juos neprivažiuosi prie valstybinės žemės be kaimynų sutikimo. Jeigu yra galimybė sklypą pasiekti per valstybinę žemę, projektuotojo pareiga numatyti tokią galimybę“, - paaiškino NŽT Žemės tvarkymo departamento direktorius Аlgis Bagdonas. Pasak jo, asmuo, kuriam projektuojamas sklypas yra pasiekiamas tik naudojant servitutą, turi būti parašęs prašymą, kad jam reikia tokio servituto. Projektuotojas tik projektuoja ir pasiūlo servitutų, o juos patvirtina NŽT skyriaus vedėjas, tvirtindamas projektą. Bet, A. Bagdono tvirtinimu, ne projektuotojo ir net ne NŽT skyriaus reikalas su privačios žemės savininku susitarti dėl servituto įforminimo. „Kai norima patenkinti privatų interesą, turi būti susitariama ir sandoris dėl servituto pas notarą sudaromas tarp privataus asmens ir žemės savininko. Logiška, jei pastarasis paprašys sumokėti už važinėjimą jo žeme. NŽT skyrius gali tarpininkauti abiem pusėms, informuoti, kaip reikia įforminti servitutą. Bet lazda turi du galus, - primena A. Bagdonas. – Kartais dėl to tarpininkavimo gali būti nepatenkinta kita pusė – gali pasakyti, kad yra spaudžiama, verčiama suteikti servitutą.“ Žemės reformai artėjant į pabaigą ir mažėjant valstybinės žemės, keliai, anot pašnekovo, yra viena pagrindinių problemų. Privažiavimas į perkamą ar grąžinamą sklypą per valstybinę žemę gali būti sudėtingesnis ar gerokai tolesnis nei per privačią. „Jeigu nėra galimybės naudotis valstybinės žemės sklypu, nes nėra kaip prie jo privažiuoti, tokio sklypo nebuvo galima nei parduoti, nei formuoti dėl pardavimo“, - teigia A. Bagdonas. Bet Žemės tvarkymo departamento direktorius žino buvus atvejų, kai būsimasis pirkėjas prašė suprojektuoti ir parduoti sklypą bet kokiu atveju, nes tikėjosi susitarsiąs su aplinkinių sklypų savininkais dėl pravažiavimo. Ir tokiu atveju valstybinės žemės sklypai buvo parduodami. „Bet pagrindinis principas – kelias turi būti oficialus, įformintas, kad būtų galima parduoti sklypą, pirkėjui nesukeliant problemų“, – įsitikinęs A. Bagdonas.

Parengė Daiva SKIRKEVIČIENĖ

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.