Ko siekiama Europos Audito Rūmų ataskaita?

Gal neatsitiktinai Europos Audito Rūmai paskelbė specialią ataskaitą „Bendroji žemės ūkio politika ir klimatas: sudaro pusę Europos Sąjungos (ES) klimato srities išlaidų, tačiau ūkiuose išmetamas teršalų kiekis nemažėja“ likus savaitei iki lemiamo Trialogo derybininkų susitikimo...

BŽŪP ir klimatas

Panašu, kad bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) tikslai „žemės ūkio produktyvumo didinimas, tiekimų užtikrinimas vartotojams prieinamomis kainomis“ politikų darbotvarkėse užleidžia vietą klimato temai.

Jau pačioje Europos Audito Rūmų ataskaitos pradžioje teigiama, kad nuo 2013 metų klimato srities veiksmai buvo vienas pagrindinių BŽŪP tikslų. Žinant, kad ES BŽŪP užima išskirtinę padėtį – jos tikslai nustatyti sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 39 straipsnyje ir jokių šio straipsnio papildymų, kuriuos turėjo ratifikuoti kiekvienos ES valstybės narės parlamentai, nebuvo – toks, švelniai tariant, drąsus tvirtinimas, atrodo, sunkiai suderinamas su teisinės valstybės principais.

Paryžiaus susitarimas: ir toliau kartojama a, bet nutylima b ir c

Audito Rūmų ataskaitoje faktas, kad ES 2015 metais tapo Paryžiaus susitarimo šalimi, siejamas tik su ES išmetamų teršalų mažinimo užmojais, ignoruojant to paties straipsnio kitas dalis, kuriomis visos šalys susitarimu lygiagrečiai įsipareigojo užtikrinti maisto gamybos sektoriaus gebėjimą prisitaikyti prie klimato kaitos ir pastangas klimato srityje atitinkantį finansavimą.

Skirtumas tarp prisitaikymo prie klimato kaitos ir klimato kaitos švelninimo yra akivaizdus, tačiau analizę atlikę auditoriai nematė reikalo paaiškinti, kodėl šioje ataskaitoje nuspręsta ignoruoti pirmaeilį žemės ūkio gamybai, kuri yra maisto tiekimo grandinės pagrindas, keliamą prisitaikymo prie klimato kaitos uždavinį, visą dėmesį sutelkiant į veiksmų, skirtų klimato kaitai švelninti, vertinimą.

BŽŪP išlaidų klimato srities ataskaita kažkaip pražiūrėjo ir faktą, kad tų pačių klimatui ir aplinkai naudingų priemonių finansavimas atskirose valstybėse narėse skiriasi ne procentais, o kartais. Kalbama ne tik apie naują, jokių istorinių referencijų neturinčią, tik 2014–2020 metų laikotarpiu įvestą žalinimo išmoką, mokamą visų valstybių narių žemdirbiams už vienodą veiklų sąrašą. Nagrinėdami kompleksinio paramos susiejimo indėlį, švelninant klimato kaitą, auditoriai nepastebėjo, kad už tapačių reikalavimų įgyvendinimą visoje ES, pvz., Lietuvos hektarui skiriama šiaip taip tris ketvirtadalius ES vidurkio 2020 metais pasiekusi bazinė išmoka.

Praslydo pro auditorius ir išmokų mažinimo bei ribojimo priemonė, menkinanti didelių ūkių pastangas laikytis kompleksinių paramos susiejimo reikalavimų, ir tai, kad perskirstymo išmokai nekeliami jokie papildomi reikalavimai, pvz., aplinkos ar klimato srityje...

Suprantama, kad į nepatogius išmokų nelygybės klausimus, iškeltus daugiau kaip 52 tūkst. Lietuvos gyventojų pasirašytoje peticijoje, iki šiol vengia pateikti atsakymą jau ne vienas peticiją nagrinėjęs Europos Parlamento komitetas. Vis dėlto buvo logiška tikėtis, kad konstatavę neefektyvų BŽŪP lėšų panaudojimą klimato švelninimo tikslams auditoriai turėjo panagrinėti ir priežastis, pvz., individualias ES valstybių narių situacijas – ar kai kuriose šalyse parama yra ne per didelė, o kitose – ne per maža.

Gal problema ta, kad BŽŪP finansavimas tiesiog yra nepakankamas, keliant žemės ūkiui neproporcingai didelius, ne tik prisitaikymo, bet ir klimato švelninimo tikslus? Juo labiau kad niekas BŽŪP „neatleido“ nuo paminėtų, Lisabonos sutartimi nustatytų tikslų įgyvendinimo... Deja, ataskaitoje apsiribojama tik ES masto rodiklių nagrinėjimu, perfrazuojant lakų posa- kį – pagal vidutinę visų ligoninės pacientų temperatūrą.

Didžioji klimato kaitos kaltininkė – gyvulininkystė

Žemiau pateikiamos citatos, skirtos gyvulininkystei, iliustruoja, iki kokio absurdo gali nuvesti principo „vienas tinka visiems“ taikymas.

„Gyvulininkystės sektoriuje išmetamas teršalų kiekis, kuris daugiausia susidaro dėl galvijų, sudaro apie pusę žemės ūkio sektoriuje išmetamo teršalų kiekio ir nuo 2010 metų išliko nepakitęs. Tačiau pagal BŽŪP nesiekiama riboti gyvulių skaičiaus ir neteikiamos paskatos jam mažinti. Tarp BŽŪP rinkos priemonių yra gyvūninių produktų skatinimas; jų vartojimas nemažėjo nuo 2014 metų.“

„Sumažėjus gyvulininkystės produkcijai, sumažėtų ne tik virškinant pašarus ir laikant mėšlą išmetamas teršalų kiekis, bet ir teršalų kiekis, susidarantis dėl pašarų gamybai naudojamų trąšų. ES sumažėjus bendrai gyvulininkystės produkcijai, sumažėtų ES teritorijoje išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis.“

Nors ataskaitoje pripažįstama, kad Graikijos, Kroatijos ir Lietuvos gyvulininkystės sektoriuose 2010–2018 metais buvo didelis išmetamų teršalų sumažėjimas ir nurodoma, jog jis siejamas su dėl konkurencingumo stokos labai sumažėjusiu pieninių karvių skaičiumi, rekomendacijos dėl diferencijuoto, individualaus BŽŪP požiūrio į gyvulininkystės plėtrą neteikiamos.

Įvertinus tai, kuo Lietuvoje virsta Briuselio rekomendacijos, nacionalinę epopėją su net dviejų premjerų pavestu vandens apmokestinimo gyvulių fermoms įteisinimu, niekaip neišsprendžiamus mėšlo tvarkymo klausimus ir pan., entuziazmo kartelę gyvulininkystės šakos mohikanams gali tekti nuleisti iki minimumo jau artimiausioje ateityje.

Baigti Lietuvos žemės ūkio mokslo ignoravimą

Stebint BŽŪP pučiančius vėjus, tenka vėl ir vėl grįžti prie Lietuvos žemės ūkio mokslo vaidmens temos. Auditoriai rekomendavo: „Komisija turėtų paprašyti valstybių narių nustatyti jų žemės ūkio sektoriuje išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo tikslą.“

„Ūkininko patarėjuje“ spausdintų straipsnių serijoje buvo įrodyta, kad nacionalinei šilt­namio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) inventorizacijai iš žemės ūkio dar labai toli iki tobulybės. Prieš porą savaičių buvo įrodyta, kad Nacionalinėje klimato darbotvarkėje šalies žemės ūkiui nustatyti ŠESD mažinimo tikslai (11 proc. 2005 metų lygio) tris kartus viršija realų poreikį, siekiant bendrųjų ES tikslų – 55 proc. sumažinti emisijas. Tačiau darbotvarkei buvo pritarta…

Lietuvos žemės ūkis yra ES produktyvumo dugne. Situacija gyvulininkystėje – katastrofiška. Neturint objektyviais skaičiais, mokslo žiniomis bei praktika pagrįstos nacionalinės pozicijos, o vadovaujantis bendrosiomis ES rekomendacijomis, šalies žemės ūkio laukia liūdnos perspektyvos. Tad gal nebemigdykime žemdirbių pažadais apie žaliojo kurso atveriamas galimybes?

Eimantas PRANAUSKAS

ŪP apžvalgininkas

2021-07-13