Kodėl tiek kritikos strėlių skrieja į Prezidentą Gitaną Nausėdą?

Puikių politikų, kaip ir puikių politinių sprendimų, pasaulyje regime retai. Todėl visiškai natūralu, kad politiko kelią pasirinkusį žmogų veikiausiai lydės kritikos ir nepasitenkinimo šešėlis. Tad gali atrodyti, kad toks kritikos šešėlis natūraliai krenta ir ant Lietuvos Respublikos vadovo Gitano Nausėdos asmenybės. Vis dėlto kuo toliau, tuo akivaizdžiau tenka pripažinti, kad prieš Prezidentą nukreipta kritika yra sisteminga ir bent jau iš dalies motyvuota jo bei pirmosios šalies ponios Dianos Nausėdienės krikščioniškos laikysenos moraliniais klausimais. Pažvelkime į šią kritiką Prezidento atžvilgiu atidžiau.

Konservatyvus galios centras

Objektyviai vertinant dabartinį Lietuvos politinį spektrą, apie LR Prezidentą G. Nausėdą galima pasakyti vieną reikšmingą dalyką. Dabartinis LR vadovas yra mažne vienintelis svarbus ir santykinai konservatyvus galios centras Lietuvos politinėje padangėje. Nors didžiausia politinė

jėga Seime yra Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), tačiau šiandien ši partija bei jos frakcijos nariai pasižymi didžiule nuomonių įvairove moraliniais klausimais. TS-LKD ar partijos aplinkoje tikrai esama konservatyvių politinių lyderių. Tarp jų paminėtini Justinas Urbanavičius, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Audronius Ažubalis, Paulius Saudargas, Laurynas Kasčiūnas, tačiau esama ir tokių politikų kaip Matas Maldeikis, kuriuos klasikinėmis vertybėmis apkaltinti vargiai pavyktų. Tokių politikų gretos tarp TS-LKD narių yra pakankamai plačios. O ką jau ir bekalbėti apie koalicijos partnerių Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio (LRLS) ir Laisvės partijos galimybes stiprinti liberalųjį TS-LKD flangą. Taigi, nors konservatyvūs rinkėjai ir turėtų remti bei stiprinti konservatyvųjį TS-LKD flangą, bet šią politinę jėgą laikydami konservatizmo grynuoliu suklystume. Kalbant apie opoziciją, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) moraliniais klausimais atrodo nusiteikusi gana konservatyviai ir pasirengusi atspindėti visuomenėje vyraujančias nuotaikas, tačiau, stokodama balsų Seime, ji nėra pakankamas galios centras, kad galėtų atlikti lemiamą vaidmenį svarstant moralinius klausimus. Esant tokiai situacijai vienintelis realiai pajėgus ir konservatyvus galios centras išlieka Prezidentas G. Nausėda.

Nepriklausomas ir nepatogus

LR Prezidentas daliai politinio lauko žaidėjų yra nepatogus ir tuo, kad yra pirmasis asmuo, laimėjęs valstybės vadovo rinkimus be politinių partijų pagalbos. Nors G. Nausėdą Lietuvoje ir bando vaizduoti kaip silpną žmogų, bet Lietuvos politiniame gyvenime dar niekas nėra padaręs to, ką padarė G. Nausėda. Tiek Valdo Adamkaus, tiek Dalios Grybauskaitės ar Algirdo Mykolo Brazausko atvejais greta kandidato į Prezidento postą būdavo ir politinė jėga, kuri jį rėmė tiek finansiškai, tiek ir administraciniais pajėgumais. G. Nausėda savu laiku sąmoningai atsisakė varžytis dėl TS-LKD kandidato titulo su Ingrida Šimonyte ir dėl šios priežasties tapo savarankiškas. Nebūdamas skolingas už savo pergalę niekam kitam, išskyrus rinkėjus ir kampanijos štabo savanorius, G. Nausėda nėra pats patogiausias politikas Prezidento poste.

LGBT politinio judėjimo nemalonėje

Sąmoningai noriu pabrėžti, kad LGBT gretose esama realios nuomonių įvairovės. Todėl rašau tik apie politinį judėjimą, siekiantį įgyvendinti LGBT politinę darbotvarkę. Į ją telpa tiek homoseksualios santuokos bei įsivaikinimas, tiek ir tikėjimas, kad vaizduotė yra aukščiau anatomijos, todėl dera ir teisinga visą visuomenę versti meluoti, kad vyras su sijonu yra moteris. Taip pat versti šią visuomenę susimokėti už lyties keitimo operacijas, kurių vienintelė reali pasekmė yra sveiko žmogaus kastracija. Esama nemažai homoseksualių asmenų, kurie nepritaria tokiai laikysenai. Vienas jų – homoseksualus katalikas Eimantas Gudas. Šis žmogus pasiryžo gyventi skaisčiai ir suvaldyti seksualines aistras dėl moralinio idealo ir tikėjimo į Dievą. Tai pagarbos verta laikysena. Vis dėlto tie LGBT nariai, kurie bando įgyvendinti politinę darbotvarkę, yra nepatenkinti tuo, kad Prezidento institucijai vadovauja žmogus, atvirai kalbantis, kad partnerystės įstatymas, kuris iš esmės sulygina santuoką ir partnerystę, turi būti vetuotas. G. Nausėda remia bendro gyvenimo institutą, kuris spręstų visą aibę homoseksualių porų problemų, neprilygindamas jų šeimoms. Toks sprendimas ne tik telktų Lietuvą, bet ir galėtų tapti gerąja patirtimi, kuria Lietuva galėtų dalintis su užsienio valstybėmis. Tokiam žmogui esant Prezidento poste iš esmės reikšmingi tampa ir opozicijos balsai. Būtent todėl valstybės vadovas ir toliau bus verčiamas pakeisti laikyseną moraliniais klausimais. Geriausia tą padaryti įbauginant G. Nausėdą ir atimant visuomenės pasitikėjimą Prezidentu.

O kaip dėl kritikos?

Žinoma, skaitytojui gali kilti mintis, kad visgi prieš Prezidentą nukreipta kritika yra teisinga. Juk ir diskutuojama ne tik apie bandymus homoseksualias poras paversti šeimomis, bet ir apie pandemijos suvaldymą. Deja, kuo toliau, tuo labiau panašu, kad kritika Prezidentui dėl pandemijos valdymo yra pagrįsta tik iš dalies. Taip, čia esama už ką kritikuoti G. Nausėdą, bet nuolatinis kartojimas apie Prezidento kraštutinį siekį būti perrinktam yra akivaizdžiai dirbtinas. Kaip matome iš daugybės Seimo narių, merų ar net Prezidentės D. Grybauskaitės pavyzdžio, jog retai kada politikas nesiekia perrinkimo. Bet daugeliui šių politikų tai nėra nuolat prikišinėjama. Tokia laikysena perša mintį, kad daugeliui kritikų svarbu ne tiek esamas ar nesamas G. Nausėdos noras būti perrinktam, kiek jų asmeninis noras, kad šio žmogaus valstybės vadovo poste nebeliktų. Noras, kurį kursto konservatyvi ir nepriklausoma G. Nausėdos laikysena.