Kokias geležines klumpes ūkininkai turi sudėvėti

Jūsų vadovavimo pradžioje tiek LŪS, tiek kai kurios kitos stambios žemdirbių organizacijos garsiai reiškė nepasitenkinimą žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko veikla. Tačiau pastaruoju metu žemdirbių balsai jau kiek pritilę, ar tai reiškia, kad LŪS yra patenkinta esama situacija?

Jei žemės ūkio ministro klausimas būtų žemdirbių savivaldos kompetencijoje, tai jis seniai būtų išspręstas. Ministro skyrimas ar atleidimas atiduotas išskirtinai į politikų rankas. Politinė dauguma su ministru turi dalytis atsakomybe dėl žemės ūkio politikos. Tokia realybė ir ją turime priimti, nors su tuo susitaikyti nėra paprasta. LŪS viena iš misijų – ginti savo narių teisėtus interesus. Tad tą tenka daryti ir esant kaimui nepalankiai politinei realybei. Savo kritišką nuomonę ir pasiūlymus, kaip spręsti problemas, nuolat teikiame valdžios institucijoms, taip pat ir Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM). Ši daugumą pasiūlymų atmeta, bet kartais į mūsų argumentus ir įsiklauso. Nors nėra malonu, bet tenka tenkintis tokiais negausiais savo darbo vaisiais, nes aiškiai suvokiame, kad jei iš nevilties nuleistume rankas, ūkininkų gyvenimas taptų kur kas sunkesnis. Politika yra skirtingų interesų mūšio laukas, kuriame grumiasi skirtingiems interesams atstovaujančios jėgos. Jei nebūtų žemdirbių interesams atstovaujančios savivaldos, neverta tikėtis, kad ūkininkų problemos spręstųsi savaime.  

Iš valdininkų, politikų lūpų vis dažniau nuskamba įtarimai, esą būtent žemdirbiai kiša koją Lietuvai žengiant žaliuoju kursu – neva tai jiems tai tas nepatinka, tai anas. Ar sutinkate, kad žemdirbiai yra tarsi rakštis?

Tai, kad Lietuvoje yra toks kraštovaizdis ir tokia gamta, nėra žaliojo kurso nuopelnas, o jo tikslas, kad aplinkosaugos problemų būtų kuo mažiau. Ūkininkai gyvena gamtoje, kuri yra žemės ūkio verslo partnerė, nes jei gamta užsirūstina, ūkininkų pastangos būna bergždžios. Todėl ūkininkai visada iki šiol ir paskelbus žaliąjį kursą sąmoningai vertina savo veiksmų ilgalaikes pasekmes, nes ūkininkai nori savo ūkius palikti palikuoniams – ūkininkai nėra vienadieniai verslininkai.

Todėl labai žeidžia, kai ūkininkams priekaištaujama, kad jie, vedami godumo, specialiai gadina, alina dirvožemį ar per mažai investuoja į aplinkai draugiškesnes technologijas. Bėda ta, kad žaliasis kursas yra politikų rankose, o šie labai linkę išsiskirti iš kitų politikų savo pareiškimais ir kalbomis, taip lenktyniaudami, kuris kurį pralenks.

Taip Europos Sąjungoje (ES) gimė ambicingi žaliojo kurso tikslai, o mažos Lietuvos politikams norėjosi būti labiau matomiems, todėl pasistengta, kad Lietuvos tikslai būtų dar ambicingesni nei ES, kad būtume visų priešakyje. Tačiau bet kokio verslo strategai žino, kad tikslai turi turėti pakankamai jiems pasiekti reikalingų resursų: žmogiškųjų, finansinių, atitinkamo lygio technologijų ir t. t. Lietuvos žemės ūkyje žaliojo kurso ambicijos yra didžiulės, bet demografinė padėtis kaime vis blogėja, tad darbo jėgos deficitas auga. Tiesioginės išmokos už pasėlius – vienos mažiausių ES, o iš kitų fondų paramos gauname mažiau nei kaimyninių šalių ūkininkai. Žaliojo kurso tikslams pasiekti trūksta mokslo, technologijų ir konsultavimo, todėl ūkininkai priversti eksperimentuoti kiekvienas savo ūkiuose, tad puikiai suprantame, kad taip organizuotos reformos įgyvendinimas politikų iškeltų ambicingų tikslų nepasieks.

Politinis procesas visur vėluoja, daug savigyros ir per mažai atliktų darbų. Be abejo, tenka išsakyti kritiką žaliojo kurso strategams, o šie tai vertina kaip ūkininkų priešinimąsi žaliajam kursui.

Viena iš šalies žemdirbių kelrodžių žvaigždžių yra Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginis planas (SP). Dar jį rengiant buvo daug diskusijų ir samprotavimų apie tai, kad SP labiau primena „geležines kurpaites“, kurias žemdirbiams reikia „suavėti“, norint sulaukti didesnių išmokų. Ar pasiteisino šie nuogąstavimai dabar, kai jau į antrąją pusę persirito šiųmetis žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimas?

Didesnių nei ankstesniame programiniame laikotarpyje išmokų nėra galimybių tikėtis, nes pinigų nėra skirta daugiau, sakyčiau, net mažiau, jei lygintume antrojo ramsčio lėšas. Papildomai iškelti nauji aplinkosauginiai reikalavimai, kuriems pasiekti teks patirti papildomų sąnaudų, kurių anksčiau nebuvo. Kalbu apie vidutiniškai vienam ūkiui teksiančią paramą. Bėda, kad sunkiai sekasi rasti teisingą paramos pinigų skirstymo schemą už aplinkai naudingus darbus. Todėl bus tų, kurie be didelių investicijų gaus didesnę paramą nei kaimynas, o kas nors bus investavęs aplinkosaugai daug, bet gaunama kompensacija bus neadekvati.

Lietuvos politikai eilinį kartą buvo stropesni, nei to reikalavo ES reglamentai, ir to stropumo kaina atguls žemės ūkio produkcijos savikainoje už ką anksčiau ar vėliau teks susimokėti kiekvienam Lietuvos piliečiui. Manau, Lietuvos žemės ūkio politikos atspindžiu yra sparčiausiai mūsų šalyje tarp visų ES valstybių narių brangęs maistas, kurio kainų augimas buvo ir yra vienas iš pagrindinių veiksnių, sąlygojančių vos ne didžiausią infliaciją ES.

Finansų ministerija siūlo individualiai dirbantiems ūkininkams suvienodinti veiklos sąlygas kartu su tomis pat sąlygomis dirbančiu verslu. Kuo tai gali baigtis?

Keista, kad esama valdžia savo programoje įrašė siekį sumažinti atskirtį tarp miesto ir kaimo pajamų, o mokestinėje reformoje didesnių mokesčių mokėtojais taps būtent kaimiečiai, nes žemės ūkio verslas daugeliu atveju dirba pagal individualios veiklos vykdymo pažymas. Skelbiami statistiniai duomenys rodo, kad silpsta vidurinioji visuomenės klasė, kurios nemaža dalis yra savo verslus sukūrę Lietuvos piliečiai. Pristatant šią reformą buvo teigta, kad ja nesiekiama padidinti mokesčių ir taip mažinti Lietuvos biudžeto deficitą, kad reformos tikslas – padaryti mokesčių sistemą socialiai teisingesnę. Tad pagrįstai kyla klausimas, ar tikrai bus pasiektas teisingumas?

Vadovauti LŪS pradėjote 2021 m. balandį, kaip per daugiau nei dvejus metus pasikeitė LŪS veikla, pati LŪS?

Ar pasikeitė ir kaip pasikeitė LŪS veikla, palieku spręsti patiems LŪS nariams ir ŪP skaitytojams. Galiu tik įvardyti, ko siekiau tapdamas pirmininku. Norėjau, kad LŪS būtų stipriausia iš visų žemdirbių savivaldos organizacijų, kurios nuomonės būtų neįmanoma ignoruoti formuojant žemės ūkio politiką. Tam reikia būti daug lyderių turinčia bendruomene, nes vienas lauke – ne karys, o generolas be armijos – nieko nevertas. Siekta, kad veikloje būtų kiek įmanoma mažiau politinių skersvėjų ir daugiau veiklos, būdingos profsąjungoms. Darbas su įstatymų projektais visuomenei mažiau matomas nei rėkimas atsistojus ant bačkos. Bet kartais, kai kitaip negirdi, tenka ieškoti būdų, kaip ūkininkų argumentus išsakyti taip garsiai ir aiškiai, kad išgirstų ir visuomenė, ir politikai.

Kokie uždaviniai LŪS laukia ateityje?

Pagrindinis siekis – LŪS veiklą organizuoti taip, kad prasidėjęs antrasis šimtmetis organizacijos istorijoje nebūtų paskutinis. Tad laukia daug darbo, kad Lietuvos žemės ūkis išliktų konkurencingas, o ūkininkų bendruomenė ir toliau norėtų savivaldą realizuoti per LŪS.

Tad kaip LŪS turėtų keistis, kaip turėtų kisti jos veikla, kad kuo labiau atspindėtų ūkininkų interesus?

LŪS nariai yra rajoninio lygio asociacijos, todėl svarbu, kad rajonų lygmenyje ūkininkų poreikis išlaikyti aktyvias bendruomenes tik stiprėtų. Tam reikia gerinti informacinius kanalus, kad ūkininkų sąjungos narys žinotų, kad jo problemos pasiekė adresatą ir kaip jos sprendžiamos. Narių pasitikėjimas organizacija, tikra žemdirbių savivalda ir maksimaliai didelis ratas narių, aktyviai įsitraukusių į LŪS veiklą, – šia kryptimi ir kreipiame mūsų organizacijos veiklą.

Vos prieš keletą dienų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) neskundžiama nutartimi tenkino LŪS skundą ir pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 metų spalio sprendimą, kuriuo LŪS buvo pripažinta vykdžiusi lobistinę veiklą. Po LVAT nutarimo – LŪS jau nebe lobistai. Ką reiškia ši nutartis tiek pačiai LŪS, tiek kitoms žemdirbių organizacijoms?

Šis teismo sprendimas sustiprino pasitikėjimą, kad esame pilietiška visuomenė ir gyvename teisinėje valstybėje. Per savo istoriją LŪS buvo rimta atrama valstybei. Buvo skaudu, kai mūsų pastangas taisyti politikų ar biurokratų klaidas sutapatino su lobistine veikla, neva – tik siaurų savo narių interesų gynimu. Teismas pasisakė, kad Lobizmo įstatyme kai kurios nuostatos nedera su visa Lietuvos teisine sistema, o dar daugiau spragų yra poįstatyminiuose aktuose ir praktikoje įgyvendinant Lobizmo įstatymo nuostatas. Tikiuosi, kad politikai susidomės šiuo teismo sprendimu ir imsis teisės aktų taisymo. Teismo sprendimas svarbus ne tik LŪS, bet ir visoms asociacijoms. Ir ne tik žemdirbių savivaldos. Manau, tikrųjų lobistų išgryninimo, o ne visų organizacijų pavertimo jais procesas neišvengiamas, o tai prisidės prie pilietiškos visuomenės stiprėjimo.

Pagal Registrų centro duomenis Jūs vadovaujate ne tik LŪS, bet ir Lietuvos agroparlamentui (LAP) – esate jo pirmininkas. Kaip suderinate šias pareigas?

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje,

„Ūkininko patarėjas” Nr. 64, 2023 m. birželio 8 d.

Laikraštis „Ūkininko patarėjas” parduodamas visuose didžiuosiuoe prekybos centruose, Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat laikraštį galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo” redakcijoje el. paštu: platinimas@up.lt, tel. +370 603 75 963 arba

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.