Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutę puošia net 800 perlų

Istorikai pažymi, kad visos Jogailaičių kartos mėgo ir kaupė perlus. Žygimantas Senasis nebuvo išimtis. Įvairiausius žiedus auksakaliai jam gamindavo ne tik pagal nesibaigiančius užsakymus, mėgdavo jis juos gausiai pirkti ir jau pagamintus. Kalbama, kad Žygimantas Senasis ant kiekvieno piršto nešiojo po žiedą, o kartais net ir po kelis. Tad nieko keisto, jog, turėdamas didžiulį brangenybių lobyną, savo dukrai 1533 m. užsakė tokio įspūdingumo skrynutę, jog ji ir šiais laikais laikoma vienu vertingiausių Sankt Peterburge (Rusija) esančio valstybinio Ermitažo lobyno Brangenybių galerijos eksponatu. Gal net pamotė Bona Sforca, kuri nuo mažų dienų nelabai rūpinosi Jadvygos auklėjimu ir išsilavinimu, nesužinojo, kokį šedevrą Žygimantas Senasis vedybų proga ruošia dukrai. Beje, kad Jadvyga, atmetus keliolika jai besipiršusių garsių Europos didikų, ištekės už Brandenburgo kunigaikščio Joachimo II Hohencolerno, pamotei buvo pranešta paskutiniu momentu, kai visi vedybų formalumai sutvarkyti, sutartis pasirašyta, mat Bona ne tik buvo priešiška Habsburgams, bet ir nepalanki visiems kitiems vokiečių kunigaikščiams.

Lituanistinė vertybė retai išvežama iš Ermitažo

Jadvygos Jogailaitės (1513–1573) brangenybių skrynutė 2013 m. buvo eksponuota Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose. Paroda buvo unikali proga Lietuvos kultūrinei visuomenei susipažinti su ne tik vienu vertingiausių Sankt Peterburgo (Rusija) valstybinio Ermitažo lobyno Brangenybių galerijos eksponatu, bet ir apskritai su vienu įspūdingiausių Renesanso epochos auksakalystės meno kūrinių Europoje. 500 metų senumo skrynutė yra ypač jautri fiziniam pažeidimui, todėl iš Ermitažo išvežama labai retai. Be Vilniaus ji buvo eksponuota tik Niujorko Metropolitano, Madrido Prado muziejuose ir Maskvos Kremliuje.

Ši skrynutė Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Senojo užsakymu 1533 m. buvo sukurta Vokietijoje ir padovanota dukrai 1535 m. jos vedybų su Brandenburgo kunigaikščiu Joachimu II Hohencolernu proga. Šis ypatingos vertės nežinomo Niurnbergo meistro sukurtas šedevras pagamintas iš 700 g aukso, 6,6 kg sidabro, dekoruotas 370 rubinų, apie 300 deimantų, daugiau kaip 800 perlų, kitų brangenybių. Ant vienos iš skrynutės kojelių matome grifoną, laikantį skydelį su Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo jungtiniu herbu (du Lenkijos Ereliai, kuriuos apsivijęs valdovo vardo inicialas – raidė S (Sigismundus) bei du Lietuvos Vyčiai).

Ši skrynutė vertintina kaip unikali lituanistinė vertybė, kurios kilmė ir istorija sietina su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais, paskutinių Jogailaičių rezidavimu juose, čia puoselėtais europinių dinastinių ryšių planais ir saugotais pasakiškais turtais, stebinusiais visą Europą. Manoma, kad dalis skrynutę puošusių papuošalų galėjo būti dar iš Žygimanto Senojo tėvų palikimo. Jo tėvas Lietuvos ir Lenkijos valdovas Kazimieras Jogailaitis su žmona Elžbieta Habsburgaite buvo sukaupę įspūdingus brangenybių rinkinius.

Derybos dėl vedybų vyko Vilniuje

Žygimantas Senasis savo dukrai Jadvygai ieškojo jaunikio tikėdamasis išspręsti kai kurias Lenkijos ir Lietuvos užsienio politikos problemas. Jadvyga iš visų Jogailaičių moterų ir greičiausiai iš visų savo amžininkių turėjo bene daugiausia kandidatų į jos ranką. Per šešiolika piršlybos metų galima suskaičiuoti ne mažiau kaip 15 potencialių jaunikių – valdovų bei sosto įpėdinių.

Derybos su Brandenburgo kunigaikštystės princo Joachimo Hohencolerno pasiuntiniais prasidėjo dar 1534 m. Vilniaus Žemutinėje pilyje, kur koordinuodamas karo veiksmus su Maskva dvejus metus rezidavo Žygimantas Senasis su Bona Sforca. Skrynutė jau buvo pagaminta 1533 m. (tai liudija įrašas ant pačios skrynutės). Vedyboms dar reikėjo gauti Romos popiežiaus leidimą, nes jaunuosius siejo giminystės ryšiai – princo Joachimo mirusi pirmoji žmona Magdalena buvo Jadvygos pusseserė (Magdalenos motina Barbora buvo Žygimanto Senojo sesuo). Leidimą popiežius suteikė. Susitarti užtruko ne tik dėl turtų, bet ir dėl tikėjimo. Vokietijoje tuo metu plito protestantizmas, o Jadvyga buvo uoli katalikė. Tėvo pastangomis jai buvo palikta teisė ja ir išlikti. Deja, tai paskui jai sutrukdė įsitvirtinti protestantiško-liuteroniško Brandenburgo visuomenėje.

Vestuvėms pasirinkta Krokuva

Vestuvės galėjo vykti Vilniuje, tačiau Žygimantas Senasis pageidavo, kad piršliai ir jaunasis atvyktų į Krokuvą, nes Lietuvos sostinės rūmai po gaisro vis dar nebuvo iki galo suremontuoti ir valdovui atrodė nepakankamai ištaigingi tokiai dinastinių ryšių ceremonijai. Tad vestuvės įvyko Krokuvos Vavelio katedroje ir pilyje. Jaunasis su didele palyda atvyko jau kaip Brandenburgo valdovas, nes vos prieš mėnesį buvo miręs jo tėvas. Po dvi savaites trukusių iškilmių jaunieji išvyko į Berlyną.

Dalis tyrinėtojų mano, kad tuo metu Jadvygai buvo įteikta ir kita prabangi dovana – Niurnbergo meistrų sukurta chrizoprazo taurė su dangteliu, kurią jai dovanojo jos mirusios motinos Barboros Zapolijos (1495–1515) brolis Vengrijos karalius Jonas Zapolija (1487–1540). Ši taurė šiandien saugoma Taikomosios dailės muziejuje Budapešte (dar vienas Lietuvai aktualus nekilnojamasis kultūros paveldo objektas užsienyje).

Beje, Jadvygos vyru tapęs Joachimas II Hohencolernas puoselėjo viltis tapti Vengrijos karaliumi po įpėdinių neturinčio žmonos dėdės Jono Zapolijos mirties. Pats Vengrijos karalius savo sesers dukrą Jadvygą Jogailaitę net buvo paskelbęs visateise įpėdine, jeigu pats mirtų bevaikis. Tačiau Žygimantas Augustas nesėdėjo rankų sudėjęs, o vis ieškojo naujų kelių, kaip Jogaičiams aprėpti kuo daugiau Europos. Kai Jadvyga jau buvo ištekinta už Brandenburgo valdovo, ūgtelėjo jo ir Bonos Sforcos pirmagimė Izabelė Jogailaitė (1519–1559). Dvidešimtmetė Izabelė 1539 m. ištekinama už 32 metais vyresnio Vengrijos karaliaus Jono Zapolijos (Žygimanto Senojo pirmosios žmonos brolio). Po metų gimus sūnui karalius mirė. Naujagimis vainikuojamas Vengrijos karaliumi, bet visa našta tenka našlei Izabelei. Bet tai jau kita įdomi istorija. Grįžkime prie Jadvygos.

Laimės Brandenburge pritrūko

Po vestuvių brangenybių skrynutė su visu kraičiu atsidūrė Brandenburge, kurio sostine tuomet buvo Berlynas. Jadvyga Brandenburge nelabai buvo laiminga, ji taip ir neišmoko vokiečių kalbos, dėl to nelabai galėjo įsilieti į visuomenę. Be to, 1551 m. vienoje medžioklės pilyje, įgriuvus perdangoms, Jadvyga įkrito į žemesnį aukštą, susilaužė kojas, susižeidė stuburą ir visam gyvenimui tapo luoša vaikščioti galėjo tik pasiremdama lazdomis. Nepaisant to, rūpinosi šešiais savo vaikais (du iš jų mirė vaikystėje) ir vyro vaikais iš pirmosios santuokos su jos pusseserės Magdalena.

Dėl Jadvygos išsilavinimo stokos galima kaltinti pamotę. Kai tėvas vedė Boną Sforcą, Jadvygai buvo penkeri. Mergaitė net negyveno karališkuosiuose rūmuose, o su parinktomis lenkų didikėmis buvo apgyvendinta atskirame nedideliame dvarelyje ant Vavelio kalvos. Kai Jadvygai buvo septyneri, mirė penkerių vos sulaukusi jos jaunesnioji tikra sesuo Ona. Su netikromis seserimis ir broliu jaunystėje neturėjo artimesnių ryšių.

Skrynutės klajonės

O kaip brangenybių skrynutė atsidūrė Rusijoje? Istoriografijoje egzistuoja dvi versijos, kaip iš Brandenburgo ji pateko į Rusiją ir tapo Žiemos rūmuose įsikūrusio Ermitažo rinkinių vienu vertingiausių eksponatų. Lenkiškai rašę autoriai XX a. pradžioje iškėlė hipotezę, kad XVII a. pradžioje vedybų keliu skrynutė galėjo atitekti Radviloms, nes Jadvygos Jogailaitės vyro Joachimo Hohencolerno anūkė (sūnaus iš pirmosios santuokos duktė) Elžbieta Sofija 1613 m. ištekėjo už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pataurininko, Vilniaus kašteliono, Biržų ir Dubingių kunigaikščio Jonušo Radvilos (1579–1620). Skrynutė, kaip Elžbietos Sofijos kraitis, galėjo atkeliauti į Lietuvą ir vėliau atsidurti Radvilų rezidencijos Nesvyžiuje lobyne. Iš Nesvyžiaus į Sankt Peterburgą ji galėjo patekti kaip karo grobis, kai Rusijos kariuomenė 1812 m. nusiaubė Nesvyžių ir išsivežė ten saugotus turtus, taip keršydama kunigaikščiui Domininkui Radvilai už jo dalyvavimą kare Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto pusėje. Tiesa, po kunigaikščio Jonušo Radvilos mirties 1620 m. jo žmona Elžbieta Sofija išvyko iš Abiejų Tautų Respublikos ir brangiausius kraičio daiktus turėjo išsivežti su savimi. 1628 m. ji antrą kartą ištekėjo už Saksonijos Lauenurgo kunigaikščio Julijaus Henriko. Tad Nesvyžiuje skrynutės 1812 m. galėjo ir nebūti. Be to, Nesvyžiaus lobyno inventoriuje, kur viskas buvo kruopščiai surašoma, ši skrynutė neįrašyta.

Rusų autoriai kelia kitą hipotezę apie skrynutės kelią į Sankt Peterburgą. Jie teigia, kad į Rusiją ji greičiausiai atkeliavo 1711 m., po Rusijos caro Petro Didžiojo sūnaus Aleksejaus (1690–1718) vedybų su Braunšveigo-Volfenbiutelio kunigaikštyte Šarlote Kristina Sofija (1694–1725), kaip jos kraičio dalis. Ši kunigaikštytė buvo Jadvygos Jogailaitės aštuntos kartos tiesioginė palikuonė. Tačiau šiuo atveju skrynutės kelionė į Sankt Peterburgą taip pat probleminė, nes giminystės ryšiai labai tolimi. Akivaizdu, kad abi versijos turi silpnų grandžių, neatsakytų klausimų apie skrynutės klajones, joms pagrįsti reikia papildomų tyrinėjimų.

Yra žinoma, kad XVIII a. skrynutė jau buvo Rusijos carų privačių brangenybių rinkinyje, kuris buvo kilnojamas po vasaros rezidencijas, saugotas ir Žiemos rūmų Deimantų salėje. XIX a. viduryje skrynutė pateko į greta Žiemos rūmų pastatyto mažojo Ermitažo Brangenybių galeriją. Kaip vienas vertingiausių Ermitažo auksakalystės kūrinių nuolatinėje Ypatingojo lobyno ekspozicijoje rodoma iki šiol.

Iš Jadvygos Jogailaitės rankų pirmiausia skrynutė galėjo būti padovanota jos dukrai Jadvygai, kai ši ištekėjo už savo motinos netikros sesers Sofijos sūnaus Julijaus. Į Brandenburgą nutekėjusi Jadvyga bendravo, susirašinėjo su savo netikra seserimi, Bonos Sforcos dukra Sofija, ištekėjusia už kaimynystėje esančios Braušvaigo-Liunebergo kunigaikštystės valdovo. Kur išbarstytos, išgrobstytos kitos dėžutėje buvusios brangenybės, nežinoma. Ir ne visas galima būtų identifikuoti. O brangenybių Jogailaičiai turėjo įspūdingų. Jomis ypač mokėjo džiaugtis netikras Jadvygos brolis Žygimantas Augustas, paveldėjęs daugumą tėvų sukauptų ir trijų žmonų praturtintą lobyną. Brangenybes jis ilgai saugojo Vilniuje ir slėpė nuo lenkų diduomenės, kad nebūtų kaltinamas išlaidumu. Kai 1560 m. jis savo brangenybes Vilniuje parodė popiežiaus nuncijui Bernardui Bondžovaniui, šis iš susižavėjimo aiktelėjęs pareiškė, kad nieko panašaus nėra matęs netgi pas Romos popiežių ar Venecijos dožą.

Pagal dr. Vydo Dolinsko straipsnį „Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė ir jos istorija“, publikuotą Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės Valdovų rūmų Kronikoje, 2013, parengė Jūratė Mičiulienė / KPD

Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė pradžioje vadinta Žygimanto Senojo skrynute. Ji yra gana didelė (38,5 X 37 X 18,5 cm). Sidabrinės, auksuotos plokštelės ištisai nusėtos auksiniais, emaliu dekoruotais papuošalais (įrėmintomis kamėjomis, žiedais, pakabučiais, segėmis, auskarais, kokardomis ir kt.), nusagstytos įvairiais brangakmeniais. Skrynutės viduje įstatyta medinė dėžutė, išmušta raudonu šilku. Nacionalinio muziejaus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų archyvo nuotrauka