L.Savickas: stambių investicijų reglamentavimas galėtų priminti taisykles gynybos pramonei (interviu)

Jis svarstytų panašaus kalibro kaip aukštųjų technologijų įmonės „Teltonika“ projektams reikalingus žemės sklypus parūpinti maždaug tokiu tempu, kaip ir gynybos pramonės investicijoms.

„Panašiu metu Lietuvoje turime kelis projektus – „Rheinmetall“ ir „Teltonikos“. Manau, daug kas sutiktų, jog jie abu yra valstybei svarbūs investiciniai projektai, abu turi pripažinimą, tačiau kažkodėl vienam neužkliuvus su žemės keitimo procedūromis, turint geresnį reglamentavimą, kitas stringa būtent turint vieną iš priežasčių žemės paskirties keitimą“, – interviu BNS sakė L. Savickas.

„Tikrai diskusija verta detalesnio įvertinimo – kaip išsaugant viešojo intereso balansą, užtikrinti, kad procedūros yra tokios, kurios svarbiems investiciniams projektams yra kiek įmanoma greitesnės“, – pridūrė jis.

Mažinti biurokratijos naštą verslui žadantis politikas tikina, jog nuo investicijas stabdančių kliūčių nagrinėjimo prasidės daugelis jo darbo dienų bei žada imtis lyderystės planuojamoje steigti vyriausybinėje debiurokratizacijos komisijoje.

Tuo metu padėti smulkiajam verslui skirtas ombudsmenas, geriausiu atveju, darbus galėtų pradėti apie 2026-iuosius, pabrėžia naujasis Ekonomikos ir inovacijų ministerijos vadovas.

Jis taip pat žada ieškoti didesnio finansavimo turizmo skatinimo agentūrai „Keliauk Lietuvoje“, stiprinti Lietuvoje neišplėtotą konferencijų turizmą.

Kitos interviu temos:

* Planai didinti mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros finansavimą;

* Biurokratijos mažinimo komisija;

* Smulkaus ir vidutinio verslo ombudsmenas;

* Startuolių ekosistemos plėtra;

* „Rheinmetall„ ir kitų gynybos pramonės investicijų svarba;

* Nauji bankai Lietuvoje;

* PVM lengvatos maitinimo įstaigoms grąžinimas.

– 2020 metais, baigiantis Sauliaus Skvernelio vyriausybės kadencijai, prezidentas Gitanas Nausėda neskyrė jūsų ministru dėl patirties trūkumo. Kokios vadovavimui Ekonomikos ir inovacijų ministerijai reikalingos patirties jaučiatės įgijęs per praėjusius ketverius metus?

– Tikriausiai esminis dalykas – gali pažiūrėti į pasą ir matyti ketverių metų skirtumą. O daugiau, manau, kad ne man vertinti tą buvusį kompetencijos trūkumą ar esamą jos pakankamumą. Politika – tokia sritis, kur vertinami ne tik šie aspektai. Tuomet iki kadencijos pabaigos buvo likę keli mėnesiai ir tikrai buvo tuo metu daugybė klausimų, kurie sprendėsi. Pats darbavausi Vyriausybės kanceliarijoje ir tikrai rūpėjo pabaigti, ką buvome pradėję. Buvau pasiryžęs, jeigu būtų buvęs sutarimas, darbuotis pabaigiant pradėtus buvusių mūsų kadencijos ekonomikos ministrų darbus.

Mano šiandienos perspektyva yra ganėtina kitokia, jau ateinu iš politinės partijos, kuri sėkmingai savarankiškai sudalyvavo rinkimuose. Teko pačiam Seime prieš tai keturis metus darbuotis, Ekonomikos komitete. Bet, kaip sakiau – nesiimu vertinti skirtumų. Labiau žiūriu į situaciją priekyje, kad dabar jau rūpi sudėlioti gerą priemonių planą, kad žmonės po ketverių metų pamatytų apčiuopiamą rezultatą.

– Dar anksčiau, 2013–2016 metais dirbote „Investuok Lietuvoje“, buvote ekspertas, vadovavote investicinės aplinkos gerinimo grupei, paskui dar dirbote verslo organizacijoje „Investors' Forum“. Su kokia tuomet verslo aplinka dirbote, kas pasikeitė nuo to laiko?

– Tada tik ką buvau grįžęs į Lietuvą. Džiaugiuosi, kad tuo metu startavo tokia programa kaip „Kurk Lietuvai“, kuri paragino mane po studijų užsienyje grįžti ir prisidėti prie pokyčių viešajame sektoriuje bei tokiu būdu užsikabinti į tą darbą su verslo investicine aplinka.

Tuo metu dar tikrai buvo daug žemai kabančių vaisių, tikrai turėjome dar daug galimybių tiesiog paprasčiausiai žiūrėti į infrastruktūros įvairiausius projektus, kiek jie trunka, kiek jų galima sulygiagretinti, kiek pačių procedūrų žingsnių yra. Ir tą, iš tikrųjų, tuomet spręsti, galbūt buvo šiek tiek net ir paprasčiau. Dabar tikriausiai tie ryškiausi prisirpę kabantys vaisiai jau nuraškyti ir Lietuvos investicinė aplinka tikrai nebekonkuruoja tik savo darbo jėgos kaštais. Ji konkuruoja aukščiausios pridėtinės vertės aspektais – kompetentingais specialistais, galimybe realizuoti tam tikrus nišinius produktus aukščiausios pridėtinės vertės grandinėse. Tai reikalauja tokių sprendimų, kurie nėra ypatingai paprasti ir greitai sprendžiami. Jiems reikia susitelkimo, sudėtingesnių priemonių, kurios numatytos Vyriausybės programoje.

– Pati darbą baigusi ministrė Aušrinė Armonaitė daug įvardija tų palankių sprendimų verslų, pavyzdžiui, 1 mlrd. eurų ekonomikai planą, įvairius kvietimus, pritrauktus investuotojus, reguliacinius palengvinimus stambiems investuotojams. Kaip įvertintumėt pastarųjų ketverių metų kolegės darbą?

–  Visuomet svarbu įvertinti ir padėkoti už darbus, kurie pavyko ir po to žiūrėti į iššūkius, kurie laukia. Manau, kad man pačiam tikrai yra svarbu politikoje ieškoti tęstinumo svarbiausiais šalies gerovei klausimais, kurie persikelia iš vienos kadencijos į kitą. Tikrai yra gerų pavyzdžių, nes galima lyginti tai, kas pradėta mūsų ankstesnėje kadencijoje, ką tęsė A. Armonaitė. Pavyzdžiui, inovacijų reformą, kurią pradėjome savo laikotarpiu, o jos vienu ryškesnių momentų buvo Inovacijų agentūros suformavimas. Nors viskas buvo paruošta mūsų kadencijos pabaigoje, parašo nedėjome tam, kad būtų galima pradėti agentūros formavimą konsoliduojant kitas agentūras. Tas sprendimas buvo toliau paliktas įgyvendinti naujai ministrei. Tikrai džiaugiuosi, kad tęstinumas buvo užtikrintas, agentūrų konsolidacija įvyko. (...)

Taip pat laisvosios ekonominės zonos plėtotos labiau regionuose, tačiau stambiems, strategiškai svarbiems projektams buvo sukurtas žaliojo koridoriaus principas, kad nepriklausomai nuo vietovės mokestinės lengvatos būtų išlaikytos. Šis modelis buvo tobulinamas, tai irgi yra geras tęstinumo pavyzdys. Manau, jog ir būsimoje kadencijoje ta kryptimi toliau bus dirbama.

Galima būtų ieškoti daugiau pavyzdžių, bet žvelgiant į liekančius iššūkius akivaizdu, kad reikės ieškoti būdų atrakinti mūsų spartesnį ekonomikos augimą, plėsti aukštą pridėtinę vertę kuriančius segmentus. Tam reikės ne vienos priemonės. Ką jau kalbėti apie investicijų pritraukimą. Matėme, kad pastaraisiais metais prie tikrai sudėtingų geopolitinių sąlygų investicijas gan sėkmingai pavyko pritraukti mūsų kaimynams lenkams, didinti tempus gan sparčiai. Tačiau Lietuvoje tas geopolitinis iššūkis atsiremia į kitokią situaciją. Čia irgi norėsis ieškoti raktų, kaip ne tik kalbėti apie iškilusias grėsmes, bet ir demonstruoti savo gebėjimą ir prie tokių sąlygų didinti investicijų pritraukimą.

– O kokius ministrės pradėtus darbus tęsite?

– Tikrai tęsis inovacijų srityje pradėti darbai, kas susiję su žaliojo koridoriaus sritimi. Vienas iš prioritetų susijęs su tuo, kad nepriklausomai ar lietuviško, ar užsienio kapitalo įmonės – tai galėtų būti „Teltonika“ – būtų aptarnaujamos „Investuok Lietuvoje“, ko iki šiol nevyko. Tokie principai tikrai būtų tęsiami. Ekonomikos atašė klausimas taip pat – buvo sėkmingai didinamas jų tinklas ir toliau reikės žiūrėti, kaip išlaikyti jo kuriamą naudą, galbūt plėsti tas rinkas, kur prasminga. Bet reikės pasižiūrėti detaliau.

– Pereinant prie naujosios Vyriausybės įsipareigojimų. Po susitikimo su prezidentu, šalies vadovo patarėjas paminėjo pirmąjį lūkestį jums, kad dirbtumėt siekiant spartaus ir tvaraus ekonomikos augimo, kuris didintų valstybės biudžeto pajamas. Skamba gana abstrakčiai. Kaip jį sukonkretintumėt, kaip to reikės siekti? Tai turbūt pamatinis tikslas.

– Absoliučiai. Žvelgiant į besiformuojančią centro-kairės koaliciją, galėjo atrodyti, kad visiškai vedantis leitmotyvas bus perskirstymo didinimas ir socialinės priemonės. Tačiau, džiaugiuosi, kad rastas balansas. Galbūt netgi ir simboliškai Vyriausybės programa pradedama būtent nuo ekonomikos temos. Tai, mano nuomone, siunčia labai stiprų signalą, kad svarbu rasti, kaip padėti valstybei akceleruoti savo ekonomiką. Tas uždavinys yra strateginis ir vedantis, jų yra daugiau, bet manau, kad natūralu, kad ir prezidentas jį iškėlė principiniu. Dėl priemonių, galime pereiti į konkretybes, nes tam reikia tam tikrų aiškų prielaidų. (...)

Labai liūdina, kad politinių partijų susitarime dėl švietimo yra išskirtas labai svarbus punktas – dėl MTEP (mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros – BNS) finansavimo, kad jis 2030-aisiais turėtų siekti 1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Tarpinis rodiklis, susijęs su praėjusiais metais, jau buvo nepasiektas, keli šimtai milijonų eurų mažiau buvo skirta praėjusių metų biudžete.

– Turbūt kitų metų biudžeto projekte nenumatytas pakankamas finansavimas. A. Armonaitė yra sukritikavusi biudžeto projektą, nes jame trūksta ambicijos skatinti biotechnologijų, inžinerijos pramonės investicijas. Ji vylėsi, kad peržiūrėsite biudžetą, MTEP finansavimą. Ar tą padarysite?

– Kalbant apie kitus metus, esame įvaryti į tam tikrą situaciją, kada reikšmingai peržiūrėti kitų metų biudžetą praktiškai bus neįmanoma. Tarp Vyriausybės priesaikos iki Vyriausybės posėdžio, kuriame reikės apsvarstyti biudžetą ir jį grąžinti atgal, bus mažiau nei 24 valandos – tokia trukmė koreguoti biudžetą, kuriame fiskalinės erdvės palikta lygiai nuliui. Reikia būti realistais – pokyčius bus galima daryti arba metų viduryje organizuojant biudžeto peržiūrą, arba užtikrinant, kad tai prasidės 2026 metais.

Raginčiau išlikti nuosekliems. Vyriausybės programoje yra noras pasivyti tarpinį (MTEP finansavimo – BNS) rodiklį ir užtikrinti tolygų finansavimo šiai sričiai judėjimą link 2030-ųjų tikslo. Tą reikia daryti ne aklai, nes yra pagrįstų abejonių dėl šių lėšų panaudojimo kokybės. Ženklus lėšų didinimas negali pateisinti prastos kokybės, svarbu suderinti kokybės išlaikymą kartu su tempu didėjimu. 2026 metų biudžete gali būti suprojektuoti reikšmingi pokyčiai.

– Kalbant skaičiais, kiek reikėtų moksliniams tyrimams daugiau skirti?

– Čia panašiai kaip su gynybos finansavimu. Prisiminus laikotarpį, kurį teko paveldėti ir Algirdo Butkevičiaus, po to ir Sauliaus Skvernelio Vyriausybei (kai buvo pasiekta ir žemesnė 1 proc. BVP gynybos finansavimo riba), visų pirma reikia suvokti, kaip smarkiai atsiliekame, kokio dydžio sukaupta duobė, iš kurios reikia išlipti. Ta duobė yra maždaug kelių šimtų milijonų eurų gylio. Akivaizdu, kad per vieną kartą nerealu užpildyti to, kas susikaupę per eilę metų, reikės įdėti laiko ir nuoseklių pastangų. Vyriausybės programoje tas numatyta, tikiuosi, kad pavyks sutartinai kompensuoti tai, ką ši sritis prarado.

– Kalbate nemažai ir apie regionų stiprinimą, koncentruojantis į ten veikiančią pramonę. Kokios konkrečios priemonės bus jai stiprinti? Žinome, kad regionuose labiau vyrauja žemos pridėtinės vertės, apdirbamoji gamyba. Ją, tikriausiai, reikės modernizuoti, automatizuoti.

– Yra kelios priemonės, kurios daugiau nei prieš dešimtmetį atrodė prasmingos, pasiteisino, o šiandien jau yra iškvėpusios savo potencialą ir reikalauja papildomų investicijų. Kalbu apie laisvąsias ekonomines zonas ir pramonės parkus. Labai prasminga laikytis principo, kad laisvosios ekonominės zonos yra ne didžiuosiuose miestuose ar bent jau ne Vilniuje, tokiu būdu užtikrinant, kad mokestinės paskatos, paruošta infrastruktūra, veikiantis operatorius leistų patraukliau kurti darbo vietas Lietuvos regionuose.

(...) Šiandienos praktiškai didžioji dalis laisvųjų ekonominių zonų artėja prie savo fizinių infrastruktūrų ribų ir joms reikia tikslinių investicijų teritorijoms plėsti. Šis principas yra vienas esminių, kurį reikės padaryti, tačiau šalia matome problemas, su kuriomis susiduria investuotojai.

Galime paimti paskutinį viešąjį atvejį, „Teltonikos“. Viena priežasčių, kodėl tas projektas vėluoja, yra žemės paskirties keitimas – kad kai nerandi paruošto sklypo, projektas atsideda tol, kol sutvarkai žemės paskirtį, sujungi reikiamus sklypus, išperki, ką reikia. Žemės sklypų parengimas pramonės zonoms irgi yra vienas iš tokių kritinių darbų, ką reikės padaryti.

Lygiai taip pat turime matyti valstybės garantuojamus finansinius-teisinius paramos instrumentus, padėti regionuose dominuojančiai tradicinei gamybai. Būtent čia matome, kad produktyvumas, nežiba. Kol kas jis labiau išimtis, nei tendencija. Tą patvirtina daugelis rodiklių, palyginti su kitomis valstybėmis. Potencialo didinti apimtį ekonomikos galimai pramoniniuose regionuose dar yra daug. Manau, kad ta pagalba investuoti į technologinį atsinaujinimą, diegti inovacijas būtų tikslinė ir reikalinga tam, kad augtų darbo užmokestis, būtų kuriamos naujos darbo vietos. Tai yra vienas prioritetų.

– Jau šiek tiek užsiminėt – Vyriausybės programoje numatyta gerinti žaliojo koridoriaus sąlygas stambiems gamybiniams projektams, paminėti ir žemės paskirties keitimo procedūrų spartinimai. Praeitos kadencijoje žemės keitimo terminai svarbiems projektams sutrumpinti iki dviejų metų, gynybos – iki pusmečio. Ar sieksite kažkaip sulyginti, kad ir svarbiems projektams, tokiems kaip „Teltonikos“, irgi būtų viskas padaroma iki pusmečio, galbūt metų rėžiuose?

–  Idėja verta realaus svarstymo, nes panašiu metu Lietuvoje turime kelis projektus – „Rheinmetall“ ir „Teltonikos“. Manau, daug kas sutiktų, jog jie abu yra valstybei svarbūs investiciniai projektai, abu turi pripažinimą, tačiau kažkodėl vienam neužkliuvus su žemės keitimo procedūromis, turint geresnį reglamentavimą, kitas stringa būtent turint vieną iš priežasčių žemės paskirties keitimą. Tikrai diskusija verta detalesnio įvertinimo – kaip išsaugant viešojo intereso balansą, užtikrinti, kad procedūros yra tokios, kurios svarbiems investiciniams projektams yra kiek įmanoma greitesnės. Kalbant apie darbo vietas, kurios bus sukuriamos, daugelis norėtų, kad jos įvyktų pusmečiu anksčiau, nei vėliau. Jeigu tai įmanoma padaryti, išlaikant balansą ir neiškreipiant teisės aktuose numatytų terminų logikos, manau, tą reikėtų padaryti.

– Vasarą Seimas sudarė sąlygas be statybos leidimo pradėti Vokiečių karinės pramonės milžinės „Rheinmetall“ gamyklą, kitus gynybos projektus. Ar valstybei svarbius stambius ne gynybos pramonės projektus, pavyzdžiui, puslaidininkių gamyklą, irgi būtų tikslinga leisti pradėti statyti be leidimo?

– Šiandien nesiryžčiau pasakyti, kad kiekvienas sulygiagretinimas galėtų būti daromas. Tikriausiai, reikia kiekvieną (projektą – BNS) vertinti individualiai ir tuomet žiūrėti, kur galime tai argumentuoti ir pagrįsti. Manau, kad bendras motyvas, kuris atsispindi tiek tekste (Vyriausybės programoje – BNS), tiek premjero viešuose pasisakymuose, kad turime blaiviomis akimis pasižiūrėti į mūsų reguliacinės ir biurokratinės naštos situaciją ir ten, kur galime ją koreguoti, ją ir koreguoti.

Laikotarpis reikalauja, kad svarbiausios investicijos nesusidurtų su pertekline našta ir galėtų kuo sparčiau realizuoti ambicingus projektus, kuriančius aiškią naudą Lietuvai – darbo vietas, augina šalies ekonomiką, kelia produktyvumą.

– Tai bus naujai formuojamos biurokratijos mažinimo komisijos darbas. Ją kuruos Vyriausybės kanceliarija, premjeras, tačiau ir jūs į ją įsitrauksite. Kiek ja domėsitės?

– Daugelis dienų tiesiog nuo to ir prasidės.

Dar reikia sulaukti, kol oficialiai teks pradėti eiti pareigas, tačiau jau šiandien įvairiausiais būdais mane pasiekia informacija apie ne vieną kitą investicinį projektą, kuris yra susidūręs su vienokia ar kitokia biurokratine situacija, iš kurios neranda kaip ištrūkti. Nors „Teltonikos“ atvejis buvo tam tikras ledlaužis, tačiau už jo yra šimtai kitų projektų, kurie turi sisteminių iššūkių. Dėl to labai svarbu sudėlioti tą logiką, kaip tai spręsime. Ministerijos lyderystės klausimas bus neabejotinas. Visų pirma, reikia sukurti mechanizmus spręsti iššūkius greitai. Prie esamos situacijos daug ką galima padaryti ir Sauliaus Skvernelio vyriausybėje teko ne vieną investicinį projektą sužiūrėti, kad ir prie žaliųjų koridorių teisinės bazės galėtume įgyvendinti pagal užsibrėžtus terminus investicinius projektus.

Labai svarbu skirti deramą politinį dėmesį, paskirti atvejo vadybininkus, kurie ir prie esamos situacijos spręstų iššūkius, su kuriais susiduriama. Bent jau su šaliai svarbiausiais strateginiais investiciniais projektais. Smulkaus ir vidutinio verslo ombudsmeno institucija užtikrintų, kad ir toks verslas turėtų kur kreiptis, nes takoskyra tarp didžiųjų ir mažųjų tikrai nėra pagrįsta.

Tačiau klausimo sprendimas individualiai nėra sisteminis, nes tai nepašalina problemos, tiesiog sprendžia situacijos pasekmę. Čia atsiranda tas komisijos formatas. Ar tai bus darbo grupė, ar komisija, kas jai pirmininkaus, joje dalyvaus, manau, yra ateities klausimai. Bet akivaizdu, kad politinė valia tą daryti Vyriausybės lygiu jau išreikšta. Komisijos esminis iššūkis bus grąžinti investuotojų bendruomenės pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis, kad tai, kas pažadama sutartimis ar teisės aktais, bus realizuojama. Verslo bendruomenė teikia konkrečius atvejus. Bus galima į juos žiūrint analizuoti, kaip galima sistemiškai keisti reguliavimą, mažinti naštą tam, kad būtų vis mažiau konkrečių atvejų, kuriuos reikės sužiūrėti ir spręsti jiems kylančius iššūkius.

– Tai jau kaip ir turite preliminarų panašių kaip „Teltonikos“ atvejų sąrašą, kurį ir aptarinėtumėte toje komisijoje. Kokių dar projektų savininkai irgi signalizuoja, kad gali juos stabdyti? 

– Jų yra daug ir įvairių, tą reikia pripažinti. Tačiau daugelis investuotojų, verslininkų puikiai žino, kad viską, kas viešojoje erdvėje, stebi partneriai, tiekimo grandinės dalyviai, taip pat ir konkurentai. Tikrai tas noras viešai dalintis savo esama situacija ir iššūkiais, su kuriais susiduriama, reikalauja tam tikros drąsos, žinant, kad į tai gali būti žiūrima skeptiškai. Dėl to vengčiau kalbėti už pačius verslininkus, tai yra jų pačių pasirinkimas, kurie nori ir kalbėti apie tai viešai. Mūsų tikslas bus sudaryti galimybes atskleisti savo situaciją bent jau tų darbo grupių formate per pavyzdžius. Girdžiu, kad verslo bendruomenė mobilizuojasi, viešai paskelbta apie vienos asociacijos skėtinę iniciatyvą surinkti tokius atvejus. (...) Dalis informacijos jau yra nuasmeninta, įteikiama. Tas apibendrintas vaizdas, konkrečių atvejų neišskiriant arba išlaikant tam tikrą konfidencialumą, galėtų užtikrinti galimybę darbuotis komisijoje šiuos atvejus vertinant, paliekant patiems verslininkams spręsti dėl viešinimo.

– Jei gerai suprantu, veiks dvi komisijos. Po „Teltonikos“ įkūrėjo Arvydo Paukščio pareiškimo, tiek politikai, tiek Lietuvos verslo konfederacija suskubo steigti savo atskiras komisijas. Jos vis tiek turės bendradarbiauti, galbūt kviesite juos prisijungti, kad būtų viena komisija? Ar nesudarys kliūčių darbui?

– Bet kokia iniciatyva sveikintina, bet ji yra vienos verslo asociacijos vedama. Mums tikrai bus svarbu prie stalo matyti platų ratą atstovaujamo verslo bendruomenės. Kaip kiekviena asociacija ar dalis bendruomenės organizuosis siekiant surinkti tą informaciją, kas tą darys viešai, kas darys privačiai, be abejo, bus jų pačių pasirinkimas. Mano ankstesnė patirtis vedant dialogą su verslo bendruomene buvo grįsta tuo, kad reikia užtikrinti platų atstovavimą, sudaryti vienodas galimybes prie stalo kalbėtis ir sutarti dėl tam tikrų taisyklių kaip dirbame. Esu tikras, kad iš Vyriausybės pusės ta iniciatyva bus parodyta turėti vieną platformą, kurioje sprendžiame reguliavimo iššūkius. Tikimės, kad verslas, pasitelkęs savo narių apklausas ar kitokius formatus, ateis, kooperuosis ir teiks bendrą matymą. Tą anksčiau pavykdavo padaryti – geras pavyzdys yra Trišalės tarybos praplėtimas, siekiant, jog visos verslo asociacijos ten būtų atstovaujamos. Tada baigėsi įtampos, kad vieni sėdi prie stalo, o kiti ne.

– Gal ir bus panašus formatas kaip Trišalės tarybos? Reguliarūs posėdžiai, teisės aktų aptarimas, viešas komisijos darbas?

– Šiandien negaliu pasakyti to, kas nėra nuspręsta. Tikriausiai, pats svarbiausias principas yra įtraukti verslo pusę, bet jei politikai nepakvies institucijų, kurios galimai ir sudaro tuos iššūkius ir klausys tik vienos pusės, tos naudos nebus. Svarbu girdėti skirtingus matymus.

–  Jau paminėjote trumpai smulkaus ir vidutinio verslo ombudsmeną. Esate minėjęs Lenkijos praktiką. Kokia ji ir ką gali duoti Lietuvai?

– Yra tam tikra asimetrija, kai smulkus ir ypatingai smulkus verslas susiduria su valstybės tam tikromis institucijomis, priežiūros tarnybomis. Kaip bebūtų, reguliavimas Lietuvoje yra gan detalus ir išsamus, veikiant vienokiuose ar kitokiuose sektoriuose, kur to reguliavimo nemažai. Pavyzdžiui, maisto gamyba gali reikalauti daug priežiūros institucijų specifinio reguliavimo, o jei esi smulkus verslininkas, vos spėji suktis su einamaisiais darbais – užsisakyti produktų, juos gaminti, parduoti. Tad dažnai susiduriama su tokiomis situacijomis, kur sunku iš to ginčo su kažkuria iš valstybės institucijų išeiti.

Tų konkrečių ginčo atvejų sprendimas per ombudsmeną yra tokia galimybė užtikrinti, kad atsidūrus situacijoje, iš kurios smulkusis verslas nemato išeities, būtų institucija, kuri gali peržiūrėti tą konkretų atvejį ir pagelbėti, rasti sprendimą ginčo situacijoje. Tai yra labai svarbu tam, kad galėtume spręsti tokias situacijas, kada tiesiog verslininkui svyra rankos ir jis jaučia nebeturįs kaip išeiti iš situacijos.

Stambaus verslo padėtis kiek kitokia – didesni biudžetai leidžia, jei yra specifinis reguliavimas, neturint įmonės viduje pasisamdyti konsultantą, kuris ateina su tam tikromis įžvalgomis ir padeda šiek tiek lengviau naviguoti. Orientacija į smulkų vidutinį verslą turi, manau, pagrindo.

– Kada anksčiausiai šis institutas galėtų atsirasti?

– Reikės Seimo pritarimo naujam įstatymui, o jį priėmus dar reikės užtikrinti, kad randame specialistus ir galime sukurti tą visą tarnybą iš esmės nuo nulio. Nėra taip, kad čia praplėtimas jau vykdomų funkcijų. Tikriausiai optimaliausia, ko galime tikėtis – metai nuo šiandien, galbūt daugmaž su kelių mėnesių paklaida. Būtų galima tikrai didžiuotis, jei per tokį laikotarpį susitartume tiek su Seimu, tiek su verslu ir rastume šioje srityje norinčius veikti specialistus.

– Toks laikas, jei Seimas tokį įstatymą priimtų pavasario sesijoje?

– Taip, tikslas būtų priimti sprendimą pavasario sesijos metu.

– Norėčiau dar paklausti apie startuolius. Jų ekosistema pas mus auga, jos vertė beveik 14 mlrd. eurų, tris vienaragius jau turime. JAV akceleratorius „Plug and Play“ šiemet paskelbė, jog augins Lietuvos startuolius. Tačiau sektorius sako, kad jam reikia prieinamesnio rizikos kapitalo, daugiau tiek užaugintų Lietuvoje, tiek užsienyje „sumedžiotų“ talentų, be to, būtina jiems mažinti mokestinę naštą. Sieksite atliepti šio sektoriaus lūkesčius?

– Startuoliai šiandien jau yra įrodę savo potencialą, matome, kad daugybė jaunų verslų per neįtikėtinai trumpą laiką pasieką milžinišką augimą, sėkmę ir išauga iki milžiniškų kompanijų. Akivaizdu, kad Lietuvai neprisidėti prie šio sektoriaus, startuolių plėtros būtų neatsakinga. Čia matyčiau daug tęstinumo, ką reikėtų tęsti. Bet bus ir tokių vietų, kuriose reikės padiskutuoti.

Tikrai noras yra pagelbėti ir užtikrinti, kad aukštos kvalifikacijos, trūkstamų kompetencijų specialistai galėtų čia atvykti, tas iššūkis visuomet yra svarbus ne tik startuoliams, bet ir kitoms įmonėms. Tačiau mokestine prasme yra jų lūkesčiai, kurie, galbūt, ne visuomet suderinami su mūsų Vyriausybės programa. Bet taip yra visuose sektoriuose. Apibendrant, startuoliai tikrai turės tą deramą dėmesį. Artimiausiu metu, kai tik pradėsiu eiti pareigas, žinoma, susitiksiu su „vienaragių“ asociacija („Unicorns Lithuania“ – BNS). Kaip ir su kitų sektorių asociacijomis, eisime į dialogą, dėsime ant stalo savo planus ir eisime į pokalbį.

– Startuoliams, tikriausiai, labai pagelbėtų jūsų žadama sukurti aukštųjų technologijų kvalifikuotų specialistų pritraukimo strategija. Kokie jos akcentai?

– Nemažai yra padaryta, deja, per pastarąjį laikotarpį mažai buvo parealizuota. Buvo pakviesti specialistai, rodos, iš Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, kurie analizavo šalies talentų pritraukimo situaciją ir teikė siūlymus. Pačiam teko prižiūrėti šios analizės, išvadų rengimą. Šiandien kol kas nematau, kad per pastarąjį laikotarpį kažkas reikšmingai būtų padaryta.

Tikiuosi, kad prie to bus grįžtama ir galėsime užsiimti įgyvendinimu. Bet kol kas dar tik pirmoji darbo diena artėja, galbūt ne viskas yra viešai paskelbta, galbūt kažkas jau padaryta ir reikės pabaigti, kas pradėta. Manau, kad po kelių savaičių darbo bus aiškiau, kokia yra reali situacija. Perduodant ministeriją 2020-aisiais metais tikrai buvo paruoštas geras analitinis projektas, ką reikėtų padaryti, kad ekosistema augtų ir stiprėtų.

– Pakalbėkime apie gynybos pramonę ir jos pritraukimą. Ankščiau sakėte, kad rūpinsitės tolimesne gynybos investicijų plėtra, ieškosite naujų priemonių saugumo sektoriaus įmonėms pritraukti. Nueinanti Vyriausybė įvedė tam tikras priemones, kurias jau šiek tiek aptarėme. Kokių matote naujų būtent skirtų gynybos sektoriui? „Rheinmetall“ turbūt pralaužė tą ledą ir dabar gali plaukti kiti.

– Be abejonės. Šio sektoriaus pripažinimas per teisėkūrą, kad Lietuvoje galima greitai įgyvendinti projektus, gauti jiems politinį dėmesį jau išbandytas, pademonstruotas, naujoji Vyriausybė viešai patikina, jog irgi skirs tam deramą dėmesį. Čia nėra pabaiga, reikia žiūrėti, ką toliau galima padaryti ir sinergija su mūsų krašto apsaugos pirkimais, manau, kad yra viena šauniausių būdų.

Kaip bebūtų, finansavimas šiai sričiai auga ir akivaizdu, kad turint tokį didelį metinį biudžetą, nusimačius karinių pajėgumų plėtrą, labai svarbu užtikrinti, kad kuo didesnė dalis užsakymų būtų patenkinama vietos gamybos. Manau, kad kaip ir visame pasaulyje, veikia elementarūs dėsniai – jei yra galimybė turėti užsakymus, jie kuria verslo logiką ir reikia daug mažiau dairytis į kažkokias valstybės pagalbos priemones, kai gali tiesiog turėti patikimą partnerį, kuris turi išteklius padaryti didelius užsakymus.

– Nueinanti Vyriausybė kaip ir uždarė „Rheinmetall“ gamyklos klausimą, pasirašytos žemės sklypo būsimai gamyklai Radviliškio rajone nuomos bei 155 mm šaudmenų įsigijimo sutartys, ji iškils 2026-ųjų viduryje. Kokias savo užduotis matote užtikrinant, jog statybos vyktų pagal planą?

– „Teltonikos“ sutartis buvo pasirašyta 2022 metais, štai 2024 metų žiema jau ir matome, ko tik nebūna, kai projekto eiga stringa. Akivaizdu, kad darbas nėra baigtas, kai pasirašyta sutartis ir sukirsta rankomis. Darbas baigtas, kai investicinis projektas iš esmės pradeda veikti. Bet kuris investicinis projektas gali turėti netikėtumų ir reikės užtikrinti, kad laiku sužinotume.

– A. Armonaitė yra sakiusi, kad nuo kitos valdžios priklausys, ar Lietuvoje bus pastatyta Ukrainos sprogmenų gamykla, „jei naujai Vyriausybei tai bus įdomu“. Dėl šitos gamyklos ketinimų protokolas pasirašytas, berods, ir sklypai Panevėžio rajone numatyti. Ar šis projektas jums bus įdomus?

– Kooperacija su Ukraina, jos pramone yra vienas iš tų prioritetinių klausimų, kuris yra įtvirtintas ir programoje. Norime stovėti kartu, tvirtai su Ukraina jos kovoje. Svarbu ne tik tiesioginė karinė pagalba, lygiai taip pat svarbus ir ekonominis bendradarbiavimas, ypač gynybos pramonėje. Be abejo, ieškosime sprendimų.

Negaliu komentuoti, nežinau, ar tai tik komunikacija, ar tai realus projektas, reikės susipažinti. Anksčiau dirbau „Investuok Lietuvoje“, tad žinau, kad investuotojams labai svarbus konfidencialumas iki tol, kol sprendimas priimtas. Manau, kad tą reikėtų išlaikyti ir džiaugtis rezultatais, kai pats investuotojas jais pradeda džiaugtis.

– Dar kitai sričiai, turizmui žadate skirti daugiau dėmesio. Kokius tikslus sektoriui keliate?

– Yra keli aspektai. Turizmo sektorius yra susidūręs su iššūkiais, kurie vis dar susiję su pandemijos reguliavimu ir įtaka jiems nėra visiškai praėjusi, užsidariusios tam tikros turizmo rinkos. Tų iššūkių, priešingai nei kituose sektoriuose, yra šiek tiek daugiau. Dėl to papildomas dėmesys šiam sektoriui yra prasmingas ir deramas.

Būdai – vienas, stiprinti finansavimą rinkodarai, agentūrai „Keliauk Lietuvoje“, kuri per savo priemones siekia, kad į Lietuvą atvyktų kuo daugiau tikslinių turistų. Taip pat ieškoti galimybių skatinti vietos turizmą yra labai svarbu. Lygiai taip pat reikia numatyti tam tikras svarbias turizmo nišas ir tam reikalingas priemones. Lietuva, mano supratimu, yra puiki šalis konferenciniam turizmui, tačiau neturime tokį turizmą vykdančių biurų. Nesudėtinga būtų tas funkcijas priskirti „Keliauk Lietuvoje“.

Na ir ką kalbėti apie turizmo kaip prioritetinės eksporto šakos įtvirtinimą ir iš to išplaukiančias užduotis diplomatų tinklui. Ir, be abejo, sveikatinimo turizmas, kur dažniau privačios medicinos įmonės jau šiandien demonstruoja stiprius rezultatus, o su tam tikra pagalba ir paskatinimu tikrai, manau, kad šitas sektorius galėtų dar labiau plėstis.

– Dar norėčiau paklausti apie bankus. Vokietijos „Commerzbank“ turėtų atidaryti savo atstovybę Vilniuje, tačiau tik atstovybę ir tik verslo klientams. Ar to pakanka? Ar reikia pritraukti daugiau bankų, kad augtų pasirinkimas gyventojams, verslui, daugėtų skirtingų bankų skyrių?

– Tikriausiai reikšmingesnio sprendimo nei Europos Sąjungos bankų sąjunga negalėtume pasiekti. Jei toks sprendimas realizuotųsi per artimiausią laikotarpį, tuomet turėtume realų proveržį šioje srityje. Bet prieiga prie finansų yra tikrai viena iš sričių, kurią reikia spręsti. Ji yra mažai problemiška standartiniams atvejams, bet ten, kur verslas nori ieškoti naujų galimybių, investuoti į naują verslo modelį, štai čia ir tikriausiai susiduriame su esminiais iššūkiais finansų sektoriui. Dėl to reikia, mano vertinimu, ieškoti galimybių, kad pasiūla būtų kuo didesnė, o konkurencija rinkoje būtų kuo įvairesnė.

– Anksčiau kaip galintys ateiti į Lietuvą buvo įvardijami Lenkijos „Pekao“, Taivano „Bank of Taiwan“. Ar tęsite derybas su šiais bankais, ar sieksite juos pritraukti? Naujienos apie juos kaip ir nutilo.

– Iš savo ankstesnės patirties žinau, kad investicijų pritraukimas nėra viešas procesas ir dažnai politikai bando paskubėti, iniciatyvą viešai komentuoti ar tarpinius žingsnius. Tai tikrai neprisideda prie galutinio rezultato paskelbimo. Negaliu vardinti, bet žinau ne vieną didelį investicinį projektą Lietuvoje, kuris dėl to, kad politikai per anksti apie jį pakomentavo, neįvyko. Tiesiog akcininkai buvo priversti atšaukti tarpinius sprendimus. Tad būčiau linkęs susilaikyti nuo bet kokių ankstyvų komentarų, ypatingai kai kalbame apie konkrečiai banką ar kitą investuotoją. Manau, kad tai yra atsakingesnis kelias.

– Būdamas Seimo nariu ankstesnėje kadencijoje ne kartą siūlėte grąžinti 9 proc. pridėtinės vertės mokesčio lengvatą restoranams. Tapęs ministru, siūlysite, palaikysite siūlymus ją grąžinti?

– Mano visos dėtos pastangos buvo išvengti grįžimo prie standartinio tarifo, nepavyko tos situacijos apginti. Matome jau šiandien pasekmes, kad ne vienas bankrotas šiame sektoriuje jau paskelbtas, sektorius indikuoja, kad dar visa eilė bankrotų laukia kitų metų pradžioje. Dabar turime tokią situaciją, kad sprendimas yra priimtas, jis dalį laiko jau galioja, o biudžetas atneštas be jokios manevro erdvės. Čia yra situacija, kurią paveldime.

Kol kas, šiandienos etape negaliu pasakyti, kad koalicija turi sprendimą, kad turime finansines galimybes darkart grįžti prie šio tarifo koregavimo. Tačiau matau daug argumentų, kad suradus finansines galimybes galėtume jį peržiūrėti. Koks jis turėtų būti, koks tarifo dydis būtų pakankamai konkurencingas, nesukuriantis per didelės žalos biudžeto pajamų pusei, būtų diskusinis klausimas. Šiandien, matant, koks yra kitų metų biudžetas, atsargiai vertinčiau, kad atsiras tokia galimybė. Bet esu indikavęs, jog turėsime ieškoti, ką padaryti, kad maitinimo sektoriuje galėtume išlaikyti tiek darbo vietas, tiek konkurencingumą, tiek paslaugų prieinamumą visuomenei.

– Pabaigai – apie jūsų komandą. Ar jau turite viceministrus, kiek jų bus?

– Viceministrų komanda savo sudėtimi smarkiai nesiskirs nuo dabartinės ministerijos vadovybės, panašus kiekis politinės komandos kaip yra, taip ir išliks. Esu sutaręs praktiškai su visais galimais komandos nariais ir juos pristatysiu vienomis iš pirmųjų savo darbo dienų.

– Ar bus jūsų partijos žmonių tarp viceministrų?

– Be abejonės, bus, netgi sakyčiau yra logiška, kad partijos kolegos, kurie turi įdirbį, juolab ir aš kaip ministras esu partijos narys, jos vicepirmininkas. Esu tikras, jog politinėje komandoje turi būti kompetentingų savo sričių specialistų. Labai šaunu, jei jie priklausys mūsų politinei partijai, nes tai yra galimybė užtikrinti, kad profesionalai, savo sričių žmonės jungtųsi į politines partijas, turėtų savo politinį matymą, kas yra sveikintina brandžioje demokratijoje.

– Ačiū už pokalbį.

Autorius Lukas Juozapaitis / BNS