Lankų šienas kvepia Joninėmis

„Pirmasis šienapjūtės etapas jau baigtas, – sako Griškabūdžio (Šakių r.) žemės ūkio bendrovės vadovas Petras Puskunigis, – šį procesą paankstino ūkyje naudojamos naujausios gyvulininkystės verslo technologijos ir paspartėjusi klimato kaita.“

Svarbi kiekviena minutė

Pasak pažangaus ir žinomo ūkio vadovo P. Puskunigio, ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninės Lenkijos, kitų Europos Sąjungos šalių pieno ūkiai šiandien susiduria su ekonomikos iššūkiais: pašarų gamybos kaštai susilygino su pieno žaliavos supirkimo kaina. Reikėtų pamiršti investicijas į plėtrą, gamybos intensyvinimą. „Norint išsilaikyti rinkoje, būtina įsisavinti pieno gamybos verslo aukštąjį pilotažą, deja, ne kiekvienam ūkiui tai įveikiama,“ – „Ūkininko patarėjui“ sako Griškabūdžio ŽŪB vadovas P. Puskunigis. Jo teigimu, ūkis

dirba ranka rankon su mokslininkais. Pagal pieno veislės galvijų produktyvumą, sveikatingumą, genetinį potencialą, jie parengia pašarams sėjamų kultūrų paletę, rekomenduoja žalienas, mišinius, varpines ir ankštines kultūras, svidrinių žolynų mišinius. Per šienapjūtę svarbu žinoti, kad kiekvieno pašarams naudojamo augalo džiūvimas ir apdirbimas kitoks. Labai svarbu surinkti nupjautą žolę, kol joje yra 30 proc. sausųjų medžiagų.

Gaminant šienainį svarbi kiekviena šienavimo minutė. „Užkaitino saulė, pakilo vėjas, sugedo šienavimo technika – ir tu vietoje šienainio po kelių valandų turėsi šieno, – pastebi P. Puskunigis, – šiemet pavasaris vėlavo, buvo šaltas. Kai kurios ankštinės kultūros nesunoko, o varpinės peraugo. Viešojoje erdvėje netrūksta pamąstymų apie įspūdingus ūkininkų derlius ir uždarbius, tačiau retas rinktųsi rizikingą žemdirbio dalią. Kiekvienais metais rezultatas būna neprognozuojamas. Tai priklauso ir nuo gamtos, ir nuo ūkio vadybos, ir nuo sėkmės, ir dar nuo daug ko. Mokslininkų paskatinti, iš lankų žolės gaminame vitamininį šieną. Lankų šienas su visomis vaistažolėmis užkonservuojamas į ritinius. Kai žiemą išvynioji – kvepia vasara, Joninėmis. Tokiu pašaru lepiname veršelius.“

Lemia produktyvumas

Griškabūdžio ŽŪB vadovo P. Puskunigio teigimu, šiandien dar negalima pasakyti, kokia yra pašarų savikaina – tai bus žinoma suvedus bendrovės pajamų ir išlaidų balansą, ne anksčiau, kaip kitų metų vasarį ar kovą. Pašarų racioną sudaro 20–26 komponentai. Griškabūdžio ūkyje pašarų savikainą mažina suvalkietiškas taupumas ir apdairumas: iš anksto nupirkta trąšų, sojų, kitų priedų. Pasak P. Puskunigio, šiandien šalies pieno gamybos konkurencinėje rinkoje dalyvauja ir nedideli šeimos ūkiai, kuriuose karvės produktyvumas – 5 tūkst. kg per laktaciją, ir intensyvios gamybos ūkiai, kuriuose iš karvės vidutiniškai melžiama 9 tūkst. kg pieno. „Esant mažesniam produktyvumui, stambūs ūkiai ir bendrovės neišgyventų“, – apibendrina P. Puskunigis.

Oficialiai teigiama, kad didžiausių šalies pieno gamintojų kategorijoje nemažai Suvalkijos ūkių. Pavyzdžiui, Kubilių ŽŪB pernai pagamino ir pardavė perdirbti 14,5 tūkst. t pieno, Padovinio ŽŪB – 14 tūkst. t, Lukšių ŽŪB – 11,2 tūkst. t, Griškabūdžio – 10 tūkst. t. Suvalkijoje apstu Lietuvoje efektyviausių pieno gamintojų: Lukšių ūkyje iš karvės per laktaciją melžiama vidutiniškai 12,5 tūkst. kg pieno, Padovinio ūkyje – 11 tūkst. kg, Griškabūdžio – 10 tūkst. kg. Mokslininkai po atliktų tyrimų tvirtina, kad neproduktyvios karvės pieno litras generuoja 21 litrą anglies dvideginio, produktyvios – 9 litrus. Čia yra skirtumas. Visos karvės atrajoja ir išskiria dujų, tačiau produktyvesnės yra draugiškesnės aplinkai.

„Griškabūdžio bendrovėje laikomos pasaulyje produktyviausios holšteinų veislės karvės. Jos kryžmintos su Lietuvos juodmargiais, bet turi 90 proc. holšteinų kraujo“, – pasakoja ūkio vadovas P. Puskunigis.

Pieno reikia ir reikės

Šmaikštaujama, kad pienas karvei ant liežuvio. Mokslininkams rekomendavus, į Griškabūdžio pieno ūkio galvijų racioną įtraukiamos miežių salyklo atliekos arba įvežtinės žlaugtų granulės, cukrinių runkelių griežiniai, išspaudos. Pašaras paskaninamas traiškytais grūdais, miltais. „Pašarų gamybos technologijos labai įvairios, reikia suktis, norint išgyventi, išlaikant didelę karvių bandą ir pienininkystės tradicijas, – kalba P. Puskunigis, – visai ūkio specialistų komandai reikia dirbti daug ir atsakingai. Pienininkystė reikalauja didelio sumanumo. Sunkmečiu susvyravus, dėl patiriamų nuostolių atsisakius pieno ūkio, jo jau nebeatkursi. Nežinau tokių pavyzdžių. Tai ne kiaulių ūkis.“ Griškabūdžio ŽŪB vadovas P. Puskunigis stebisi kai kurių verslo apžvalgininkų teiginiais, kad pieno Lietuvoje pagaminama per daug. „Grūdų tikrai turime dešimtį kartų daugiau, o pieno trūksta, trečdalį perdirbamos žaliavos įsivežame iš Latvijos ir Estijos, – argumentuoja P. Puskunigis. – Lietuvoje turime gaminti daugiau pieno, nes to prašo aplinkinės rinkos. Be to, pieno gamyba ir perdirbimas yra socialiai atsakingas verslas, nes sukuria daug darbo vietų.“

Patyrusiam ir visuomeniškam Griškabūdžio ūkio vadovui apmaudu, kad šalies žemdirbiai neturi politinio užnugario. Lietuva kaimynystėje turi rimtą konkurentą (Lenkijos žemės ūkį), kuris sektoriaus ministrą paaukštino iki vicepremjero galių, o parama šalies ūkininkams pilasi kaip iš gausybės rago: kompensuojami praradimai dėl COVID–19, dėl pabrangusių trąšų. Lenkai prašo Briuselio, prašo Varšuvos – ir gauna. Lietuvos žemdirbys – užribyje. Remiamos šlapynės, joms skirta dešimt kartų daugiau nei melioracijos priežiūrai. Kanalai, grioviai pilni vandens, laukai po liūčių skęsta. „Neturime mums talkinančių ekonomistų, agronomų pozicijas valdžioje užėmę žmonės, kuriems politika yra verslas, – kalba P. Puskunigis, – žemės ūkį šalyje ir ypač Suvalkijoje išlaiko tik gilios ūkininkavimo tradicijos ir žemdirbystės kultūra.“

Vaižgantas rašė apie žydinčias pievas, kurias po švento Jono pakirs griežlės pakviesto šienpjovio dalgis. Mokslininkų patarti Griškabūdžio bendrovės specialistai gero šienainio su saule ir vėju pasigamino anksčiau. Bet šienapjūtės dar neužrišo.

Redakcijos nuotraukos

Susijusios temos - skaitykite: šienapjūtė, Griškabūdžio ŽŪB, Petras Puskunigis, gyvulininkystės technologijos