Lenkijos žemdirbių galvos skausmui mūsų šalis abejinga

Karantinas Lietuvos–Lenkijos pasienio ūkininkams pridarė papildomų rūpesčių. Plintant virusui, valstybių sienos buvo uždarytos, ir Punsko žemdirbiai negali pradėti lauko darbų iki šiol jų dirbtuose Lietuvos laukuose. Pasienyje su kaimynine valstybe liko tik dvi veikiančios perėjos – Aradnykų–Lazdijų ir Budzisko–Kalvarijos. Visi kiti keliai užtverti. Patys ūkininkai šios nepavydėtinos dviprasmiškos situacijos išspręsti nėra pajėgūs. Ji kelia didelį nerimą, o Lietuvos valdžia neskuba priimti sprendimo, kuris išspręstų vietos ūkininkų bėdą.

Dirba lietuvišką žemę

Pavasariui įsibėgėjant, ūkininkai vos spėja suktis: jiems rūpi kuo greičiau užbaigti sėjos darbus. Žinia, oro sąlygos ne pačios idealiausios: po besniegės žiemos dirva greit sausėja, o sinoptikai lietaus nežada. Didžiausias Lenkijos Punsko valsčiaus ūkininkų galvos skausmas: jų dirbamos žemės yra kitapus sienos, Lietuvoje – Kalvarijos, Lazdijų rajonuose. Vieni ūkininkai žemes nuomojasi, kiti nusipirkę, nes turi Lietuvos pilietybę. Šio krašto ūkininkai jau seniai nusitaikę į lietuviškas žemes. Dauguma pasienio žemių priklauso senyviems savininkams, kurie patys laukų jau nebepajėgia apdirbti.

Stambesniems Kalvarijos, Lazdijų rajonų ūkininkams šių žemių taip pat nereikia, į pasienį jie nesiveržia: čia žemės ne itin derlingos.

Kovo 31 d. Lenkija įvedė tam tikrų lengvatų sieną kertantiems ūkininkams. Jiems netaikomas karantino reikalavimas, bet būtina turėti artimiausios sienos perėjos komendanto leidimą, taip pat gauti Lietuvos valdžios sutikimą. Iniciatyvos ėmėsi Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas, jis šiuo reikalu raštu kreipėsi į Lietuvos Ministro Pirmininko kanceliariją.

Lietuvos žemės ūkio ministro sprendimo nekantriai laukė 102 ūkininkai iš Seinų, Punsko, Rūdelės ir Vižainio valsčių. Kiekviena savivaldybė pateikė po vieną pasienio punktą, kuriuo žemdirbiai galėtų naudotis. Punsko valsčiuje pasirinkta Kreivėnų perėja. Ja galėtų naudotis 47 ūkininkai. Kaip informavo V. Liškauskas, Lietuvos valdžia atsisako leisti Lenkijos ūkininkams kirsti sieną ir dirbti laukus Lietuvos pusėje. Viršaitis kelis kartus kalbėjo telefonu su premjero kanceliarijos pareigūnais, bet išgirdo, kad Lietuvos žemės ūkio ministras dėl objektyvių priežasčių – koronaviruso pandemijos Lazdijų rajone ir didelio kirsti sieną norinčių ūkininkų skaičiaus – Lenkijos savivaldybių prašymo svarstyti vyriausybei net nepateikė.

Kaip apsėti laukus?

Pakalbintas „Aušros“ leidyklos įkūrėjas, redaktorius Sigitas Birgelis iš Punsko papasakojo, jog išeiti iš namų galima tik, anot jo, žūtbūtinai prireikus, o kitais atvejais griežtai draudžiama. Tie žūtbūtini reikalai gali būti į parduotuvę maisto arba į vaistinę vaistų. „Nevyksta joks kultūrinis gyvenimas, nėra jokių renginių, repeticijų, bažnyčioje gali būti tik iki penkių maldininkų, nepilnamečiams išvis draudžiama išeiti iš namų, negalima vaikščioti parkuose, paplūdimiuose“, – apie apmirusį Punsko gyvenimą pasakoja redaktorius.

Tačiau opiausia šiandienos problema Punsko ūkininkams, nuomojantiems ar turintiems nuosavų žemių Lietuvoje, – kaip apsėti laukus, esančius Lietuvos pusėje. Mat pavasaris – pats darbymetis ir laukti žemdirbiai negali: pavasario diena metus maitina. Anot S. Birgelio, sunku įsivaizduoti, kad visų pasienio valsčių ūkininkai tik pro Aradnykų ir Budzisko perėjas ims važinėti į laukus su savo stambia ūkio technika. Juk per šias perėjas veda ir tarptautinio krovinių transporto keliai. Srautas išties didelis, todėl tikėtina, kad padidėtų avaringumo pavojus. O ir ūkininkų kelias būtų netrumpas – nuo keliolikos iki keliasdešimt kilometrų į vieną pusę. Neekonomiška dėl sugaišto laiko ir išeikvoto kuro. „Punskas nuo Lietuvos sienos vos už trijų kilometrų, tad mūsų ūkininkai žemes dirba Kalvarijos, Lazdijų rajonuose. Dabar, kai uždaryta siena, nuvažiuoti ten negali. Yra du praleidimo punktai, tačiau įsivaizduokite, jog ūkininko dirbama žemė vos už poros kilometrų nuo sienos, tiesiog ranka pasiekiama, o dabar, kad į ją nuvažiuotų per perėjas, ūkininkui tektų važiuoti kokius 30 kilometrų“, – aiškina redaktorius, gerai žinantis šio krašto ūkininkų bėdas.

Sunku prognozuoti, kokia bus vasara

Albinas Šuščevičius – pramogų ir poilsio centro prie Seivio ežero Punsko savivaldybėje savininkas – sako, kad dabar išgyvena nežinomybę. „Tuščia pas mus ir nežinia, kaip bus vasarą, kokiomis nuotaikomis gyvens žmonės. Juk mūsų siūlomos paslaugos nėra pirmo būtinumo, tad šiandien sunku pasakyti, kas laukia vasarą“, – svarsto pramogų ir poilsio centro savininkas. Jis teigia, kad per pramogų ir poilsio centro gyvavimo 23 metus tokių metų niekad nėra buvę: tuščia – nė gyvos dvasios. „Negalvojome, jog tokie laikai užklups“, – sako jis. Tačiau viliasi, jog viskas stos į senas vietas, todėl dar neatšaukė tradicinių švenčių savame centre: nei Joninių, nei „Duonos, medaus ir pieno šventės“. „Kaip ir kiekvieną pavasarį: ruošiamės vasaros sezonui. Dirbame, atsinaujiname, naują kempingą rengiame, tik ar reiks, nežinome“, – pasakoja šeimininkas. Anot jo, šio krašto ūkininkams dabar dar didesnė bėda nei jam. „Pusė mano giminaičių ūkio Lazdijuose, o įvažiuoti apdirbti žemių nėra kaip“, – sako verslininkas.

Dar kartą „belsis“ į Lietuvos Vyriausybę

Prūsų ir jotvingių gyvenvietės Ožkiniuose (Punsko valsčiuje) savininkas Petras Lukoševičius sako, jog ramiai sau darbuojasi, mat darbo čia niekada netrūksta. „Visi statiniai iš medžio, tad kasmet reikalauja atnaujinimo“, – paaiškina jis. Tačiau prisipažįsta, jog nuotaika tikrai nekokia, netgi bloga. „Praeitais metais tokiu pat metu čia buvo žmonių antplūdis ir iš Lietuvos, ir iš Lenkijos“, – sako P. Lukoševičius.

Visgi ne tik jis gyvena slogia nuotaika. „Pasikalbu su ūkininkais – jiems didelė bėda. Dabar į Lietuvą neįvažiuosi, jokių žemės dokumentų dažnas irgi neturi, nes dažnai tiesiog sutaria ir viskas“, – išsako ūkininkų bėdas ponas Petras. Paraiškoje, kaip reikalaujama, turi būti asmens, norinčio kirsti sieną, duomenys, numatomo sienos kirtimo data ir vieta, kiek laiko reikės atlikti specifinius lauko darbus ūkyje, žemės nuomos ar nuosavybę patvirtinantys dokumentai. Pats ponas Petras tikisi, jog vasarą savo gyvenvietėje vis tik sulauksiąs lankytojų, o dabar stengiasi kuo daugiau būti gamtoje ir neleisti slogiai nuotaikai užvaldyti. „Dabar svarbiausia išlikti“, – įsitikinęs jis.

Punsko valsčiaus savivaldybės viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis prisipažino, jog iš vietinių lietuvių jau girdi: šie pasiilgę Lietuvos, dažnas netgi teiraujasi, kada bus galima pas kaimynus nuvažiuoti. „O kada galės laisvai kirsti sieną, šiandien niekas negali pasakyti“, – sako viršaičio pavaduotojas. Anot jo, Punsko krašto žmonės sąmoningi ir laikosi visų saugumo reikalavimų. „Mano žmona lietuvių kalbos mokytoja, dabar dirba nuotoliniu būdu namuose, ruošia abiturientus egzaminui“, – pasakoja jis. Tačiau aktualiausias šiandienos klausimas – žemdirbių. „Suvalkų ir Seinų krašte yra daugiau nei šimtas ūkininkų, dirbančių laukus Lietuvos pusėje. Ten užaugintus javus ir šieną žemdirbiai naudoja galvijams šerti. Jei dabar siena nebus atidaryta arčiau jų dirbamų žemių, daugeliui teks mažinti produkciją, nebus iš ko grąžinti banko paskolų“, – sako J. Vaičiulis. Anot jo, dabar siūloma ūkininkams teikti prašymus individualiai. Tiesa, tuoj po Velykų Punsko valsčiaus savivaldybės viršaitis V. Liškauskas ketina dar kartą šiuo reikalu kalbėtis su Lietuvos vyriausybe.

Dineta BABARSKIENĖ