Lietuvos rinkėjų balsavimo ypatumai ir tendencijos

Kuo skiriasi skirtingų šalies regionų rinkėjai? Kurlink krypsta jų simpatijos? Atsakymų į šiuos klausimus ieško ir politikai, ir politologai su sociologais, norėdami prognozuoti rinkimus. Tai ir Vilniaus universiteto (VU) politinės geografijos mokslininkams rūpima tema. Rinkimų geografija jie susidomėjo atkūrus šalies nepriklausomybę. Tyrimai atskleidžia tam tikrus dėsningumus ir patvirtina, kad balsavimo rezultatus vienoje ar kitoje vietovėje galima numatyti gerokai iš anksto.  Vienur gyventojai pasisako už tradicijų tęstinumą, kitur yra labiau provakarietiški. Tačiau mokslininkai politikams bei rinkimų organizatoriams turi ir prastų žinių: rinkėjų skaičius labai sumažėjęs.

Nevienodai aktyvūs Politinės geografijos specialistai analizuoja visų nepriklausomoje Lietuvoje vykusių rinkimų bei referendumų duomenis, juos lygina įvairiais aspektais. Rinkimų geografijos tyrimai, pradėti praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį, atskleidžia įdomių įžvalgų. Skirtingų savivaldybių gyventojai nevienodai aktyviai eina į vietos valdžios ir Seimo rinkimus. Gyvenantieji regionuose noriau skuba prie balsavimo urnų per savivaldos tarybų rinkimus. „Kuo savivaldybė mažesnė, tuo didesnis rinkėjų aktyvumas savivaldos rinkimuose“, - pastebi dr. Rolandas Tučas. Dėsningumas turi savo logiką. Mažų administracinių teritorijų vietos politikai visuomenei žinomi, dažnai ir pažįstami. Gyventojams valdžia lengviau pasiekiama, paprasčiau sprendžiami klausimai. Žmonės savivaldos rinkimuose regionuose aktyvesni, nes labiau suinteresuoti vietos valdžios darbo kokybe.

Politinių simpatijų stovyklos VU Geografijos ir kraštotvarkos katedroje atliekami tyrimai patvirtina, kad atskirose savivaldybėse galima numanyti rinkimų rezultatus. Nors kartais suveikia subjektyvūs veiksniai ir rinkėjai pasielgia netradiciškai, tyrėjai įžvelgia teritorinį elektorato pasiskirstymą. Šis ypatumas būdingas ne vien mūsų kraštui. Tarkime, Šiaurės šalių regione elektoratas taip pat nevienodai pasiskirstęs. Agrariniuose regionuose tradiciškai dažniau balsuojama už agrarines centristines ir konservatyvesnes centro-dešinės partijas, o industriniuose regionuose populiaresnės centro-kairiosios jėgos. Lietuva nuo amžių yra Vakarų Europos ir Rytų Europos geopolitinių blokų sandūros zonoje. Tai atsiliepė šalies gyventojų geopolitinei orientacijai. Regioniniu požiūriu ji ir šiandien nėra vienoda. Dėsningumai atsiskleidė politines partijas suskirsčius į sąlyginai vakarietiškas ir neutralias (pagal geopolitinę orientaciją). Paaiškėjo, kad Vakarų ir Pietų Žemaitijai bei Vidurio Lietuvai būdinga „provakarietiška“ elektorato struktūra, ypač Vakarų Žemaitijoje ir Kauno regione. „Neutralios“ geopolitinės orientacijos regiono struktūra yra mažiau stabili, tačiau gerokai didesnė. Jos branduoliu galima laikyti Rytų Lietuvą.

Vilniaus kraštas – išskirtinis Tyrėjai šiame krašte išskiria dviejų sociologinių politinių tipų rinkėjus. Vieni aktyviau palaiko centro-dešiniąsias politines jėgas. Jie rinkimuose balsuoja panašiai kaip didelė dalis didžiųjų miestų rinkėjų. Antrojo tipo rinkėjai pasisako už centro-kairiąsias politines jėgas ir balsuoja panašiai kaip kaimo vietovių bei mažųjų miestelių rinkėjai. Skirtumas tik tas, kad jie pirmenybę teikia kituose Lietuvos regionuose visiškai nepopuliariai regioninei tautinei partijai - Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA). Tačiau Vilniaus priemiestinėje zonoje daugėja naujakurių, išeivių iš sostinės ir kitų šalies teritorijų. Tai kitų kultūrinių tradicijų, įsitikinimų, išsilavinimo žmonės, kurie ganėtinai skiriasi nuo senųjų vietos gyventojų. Štai kodėl priemiestinėje zonoje ryški gyventojų politinė poliarizacija, balsavimas už priešingos politinės ideologijos partijas. Palyginti su kitais šalies regionais, čia stebimas didesnis rinkėjų aktyvumas. Vilniaus mieste balsavimo apylinkių rezultatai taip pat ganėtinai skiriasi, nelygu vyraujanti rinkėjų tautybė ir išsilavinimas. Sostinės šiaurinėje, centrinėje ir vakarinėje dalyse santykinai daugiau lietuvių tautybės ir aukštesnio išsilavinimo gyventojų. Jie palankesni konservatyviajai politinei jėgai. O rytinėje ir pietinėje miesto dalyse daugumą sudaro ne lietuvių tautybės, žemesnio išsilavinimo gyventojai, daug pensininkų. Čia, ypač Naujosios Vilnios seniūnijoje, kur gausu lenkų tautybės gyventojų, rinkėjai reiškia simpatijas LLRA.

Naujoji realybė – depopuliacija Doc. dr. Vidmantas Daugirdas iš Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto primena šokiruojančią realybę: dėl depopuliacijos procesų šalyje mažėja rinkėjų skaičius. 1996 m. šalyje buvo 3,6 mln. gyventojų. Pernai jų skaičius susitraukė iki 2 944 459. Gyventojų mažėja ir toliau. Šiemet jų jau 2 921 920. Depopuliaciją lemia tiek mažėjantis gimstamumas, tiek natūralus gyventojų mažėjimas senstant visuomenei, tiek emigracija. Kai kuriose savivaldybėse depopuliacijos tempai ypač ryškūs. Nuo 1996 m. apie 30 proc. gyventojų skaičius sumažėjo Ignalinos, Biržų, Zarasų, Visagino, Švenčionių savivaldybėse. Daugėja retai apgyvendintų savivaldybių, kuriose gyventojų skaičius kvadratiniame kilometre nesiekia nė 12,5. Dar 2006-aisiais buvo tik šešios tokios savivaldybės, o dabar jau 19. Dar daugiau į šią kategoriją patenkančių seniūnijų. Retai apgyvendintų kategorijai mokslininkai priskiria 183 seniūnijas. Jos ne vien Pietryčių, Rytų, Pietų Lietuvoje. Tuštėja seniūnijos ir Žemaitijoje. Atsiranda dykrų, kur kvadratiniame kilometre gyvena vos po 2-3 gyventojus. Nereikia ir sakyti, kad tai pensinio amžiaus žmonės. Doc. dr. V. Daugirdas tvirtina, kad retai apgyvendintos teritorijos – negrįžtamas reiškinys: „Vyksta išmirimas, nyksta socialinė infrastruktūra. Nepadeda nei mokyklų, nei viešųjų įstaigų renovacija. Į kaimo teritorijas investuoti milijardai litų, bet situacija nesikeičia.“ Tenka ruoštis tam, kad didžioji Lietuvos dalis virs dykromis. Prielaidų demografinei situacijai pagerėti nėra, depopuliacija tęsis. Mokslininkas mano, kad pastangos sustabdyti procesą yra pasmerktos žlugti, todėl lėšų srautus vertėtų panaudoti racionaliau – nukreipti ten, kur labiausiai reikia. Tyrėjas linki, kad susidariusi šokiruojanti demografinė situacija skatintų tam tikrus pokyčius valstybėje. Galbūt vertėtų didinti savivaldybių skaičių, nes jų centrai yra perspektyvūs, išlieka gyventojų traukos centrais.  Gyventojų mažėjimas nėra katastrofa, tiesiog turime pripažinti, jog šalis tampa kitokia. „Lietuva gražėja. Nors daug apleistų žemių, kyla statomų naujų gamyklų bokštai, dar yra jaunų gyventojų, kurių sodybose gandrai suka lizdus“, - padėties nedramatizuoja mokslininkas.

Optimizuos rinkimų apygardų tinklą Dėl demografinių poslinkių skirtingose Seimo rinkimų vienmandatėse apygardose susiformavo padėtis, kai vienur rinkėjų skaičius yra nedidelis, o kitur – gerokai per didelis. Demografiniai tyrimai atskleidžia, kad dauguma vyresnio amžiaus (per 64 m.) asmenų gyvena šiaurės rytinėje ir pietinėje Lietuvos dalyse - tose Seimo vienmandatėse rinkimų apygardose, kuriose rinkėjų skaičius šiuo metu yra mažiausias. O santykinai daugiausia jaunų (iki 15 m.) žmonių telkiasi Vilniuje, Kaune, Žemaitijos pietvakarinėje dalyje, Sūduvoje bei didmiesčių priemiestinėse zonose – ten, kur Seimo vienmandatėse rinkimų apygardose rinkėjų skaičius yra didžiausias. Didėjant atotrūkiui tarp didžiausių ir mažiausių Seimo vienmandačių rinkimų apygardų ir atsižvelgdami į Europos Tarybos gerąją praktiką, mokslininkai siūlo atlikti Lietuvos Seimo rinkimų teritorijų sistemos reformą.

Rinkimų apygardų skaičius sumažės Šiuo metu 19 apygardų rinkėjų skaičius nesiekia vidurkio, Europos Tarybos gerosios praktikos normų neatitinka 38 vienmandatės apygardos. Daugiausia rinkėjų turi Vilniaus miesto ir regiono Seimo vienmandatės apygardos. Nemažai jų ir Vakarų regione, Klaipėdos krašte. O štai Rytų Žemaitija, šiaurinė bei rytinė Lietuvos dalys išsiskiria mažomis apygardomis. Mažiausios yra Kalniečių (Kaunas), Ignalinos, Joniškio, Švenčionių. Dr. R. Tučas su kolegomis pamėgino modeliuoti sudėtingiausius regionus, atsižvelgdami į ET gerosios praktikos normas, statistinius demografinius ir socialinius duomenis, taip pat siekdami kiek įmanoma išsaugoti administracinių vienetų ribas. Mokslininkų siūlymu Kaune iš aštuonių apygardų galėtų likti septynios. Taip pat ir kituose depopuliacijos paveiktuose regionuose veikiausiai sumažėtų po vieną apygardą. Išimtis Vilnius. Tai vienintelis miestas, kurio rinkimų apygardose rinkėjų skaičius yra per didelis. Sostinėje mokslininkai siūlytų sukurti papildomą vienmandatę rinkimų apygardą.

Irma DUBOVIČIENĖ

  Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.