Maistas nuolat brangsta, bet kas iš to ūkininkui?

Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) paskelbė, kad maisto kainos pasaulyje pernai gruodį pakilo aukščiausiai per 5 metus. Europos Sąjunga (taip pat Lietuva) klimato kaitą stabdo ūkininkų sąskaita, grūdus ir augalinį aliejų vis dažniau naudoja ne žmonių maistui, bet biokurui gaminti. 2004–2013 metais Briuselis įkalbinėjo darbingus Europos Sąjungos naujokės Lietuvos ūkininkus žemdirbystę išmainyti į europines išmokas už dykinėjimą. Gal brangstantis maistas yra tokios politikos pasekmė?

Kito kelio nėra

„Iš ūkininkų reikalaujama papildomų išlaidų, kad klimato kaita mažėtų. Žemdirbiai privalo aukotis, gelbėti žmoniją. Bet jie taip pat turi šeimas.

Jas reikia pamaitinti, išlaikyti, o vaikus – dar ir į mokslus išleisti. Negi žemdirbiai turi paaukoti savo ūkius, pasmerkti skurdui artimuosius, kad būtų išgelbėtas pasaulis? Juk smarkėjanti kova su klimato kaita, griežtėjantys aplinkosauginiai reikalavimai neišvengiamai paveiktų žemės ūkio produktų savikainą. Ūkininkams tektų pamiršti pelną, o jam ištirpus verslas visiškai sustotų. Jeigu ūkininkai bandytų laikytis Briuselio reglamentų ir direktyvų neatplėšdami duonos kąsnio nuo savo šeimų, vėl negerai, visuomenė supyktų, nes už padidėjusias žemės ūkio investicijas tektų susimokėti galutiniams vartotojams. Kito kelio nėra“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas, Šiaulių rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius.

Bedantė politika

Kooperatyvo „Šiaulių aruodas“ direktorius R. Juknevičius dėl žemdirbių bėdų kaltina bedantę Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės politiką.

„Vyriausybė, Seimas amžinai žada „civilizuotai“ paspausti maisto kainas žemyn, kad pirkėjai atrastų kelią į ūkininkų parduotuvėles, atskirus paviljonus turguose, įsipareigoja didinti ūkininkų konkurencines galimybes, įstatymų pataisomis teisingai paskirstyti maisto gamybos grandinės dalyvių pelnus. Maisto produktų kainos prekybos centruose tolydžio didėja, bet ūkininkai, tiekiantys prekybininkams mėsos, pieno gaminius, duoną, daržoves, vaisius, jokių priedų negauna. Ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos Sąjungos šalių, viso pasaulio žemdirbiai protestuoja dėl tokios neteisybės. Vieni santūriau, kiti – audringiau. Kodėl tik žemdirbiai kaip gyvieji skydai turi atremti klimato kaitos pasekmes, kurias sukėlė transportininkai, stambioji pramonė? O žemės ūkio žaliavų supirkėjai, perdirbėjai, prekybos tinklai tuo metu džiūgauja dėl kaip ant mielių augančių savo sąskaitų bankuose“, – piktinosi R. Juknevičius.

Įperkamo maisto mažiau

Europos Parlamento narys Juozas Olekas mano, kad maisto kainas sukelia vis didesnis žmonijos rajumas ir be galo švaistomas, į atliekų konteinerius nenutrūkstamai keliaujantis dar visai kokybiškas valgis.

„Bet įperkamo maisto daug mažiau. Lankiausi vienoje Afrikos šalyje. Baisus vaizdas. Žmonės žiūri į maisto parduotuvių vitrinas ir ryja seiles. Ne jų kišenei ten išdėlioti produktai. Visame pasaulyje būtina didinti žmonių, ypač skurdžiausių visuomenės sluoksnių, pajamas, kad jiems netektų gyventi pusbadžiu. O vidurinioji visuomenės klasė, turtuoliai turi nustoti švaistyti maistą. Dabar įsigalėjusį vartotojišką principą „gamink, pirk, išmesk“ turi pakeisti vadinamoji žiedinė ekonomika, kai praktiškai visas pagamintas maistas suvalgomas, nedideli likučiai perdirbami. O ūkininkams reikėtų imtis tokių žemės ūkio šakų, kurios sukuria didesnę pridėtinę vertę“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino J. Olekas.

Viešpatauja agrariniai monstrai

Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto Vadybos katedros profesoriaus, habil. dr. Juliaus Ramanausko manymu, norime ar nenorime, bet niekaip negrįšime į tą nuostabią XX a. pradžią, kai ūkiai daugiausia buvo nedideli, o dažniausiai ūkininkavo žemdirbių šeimos, dinastijos.

„Mano uošvė dar prieš keliolika metų laikė dvi karves. Kaimynai sakydavo – turtuolė! Lietuva ir dabar iš inercijos laikosi tradicijų, stengiasi remti smulkius ir vidutinius ūkius. Bet pasaulyje baigia įsiviešpatauti milžiniški agrariniai holdingai (didelės bendrovės, kontroliuojančios kitas įmones, turinčios daugumą akcijų – red. past.). Jie nė nemirktelėję išstumtų iš rinkos, suvalgytų tuos mielus širdžiai mūsų ūkelius su gandralizdžiais ant trobų stogų. Bankai jungiasi, stambėja, garsios automobilių gamybos kompanijos jau nebe vokiškos, prancūziškos, amerikietiškos, o tarptautinės. Ar gali žemės ūkis atrodyti kitaip, išvengti jungimosi, stambėjimo tendencijų? – svarstė J. Ramanauskas.

Ukrainos žemės ūkio stebuklai

Profesorius pastaraisiais metais dažnai lankosi Ukrainoje.

„Pernai – keturis kartus. Ten yra holdingų, kurie valdo 300–600 tūkst. ha žemės. Kas gali konkuruoti su tokiais monstrais? Vadinamieji mūsų oligarchai, turintys nuo kelių iki keliolikos tūkst. hektarų žemės, prieš ukrainiečių žemvaldžius atrodo kaip nykštukai. Holdingų savininkai, sunkiai slėpdami ironiškas šypsenas, klausėsi mūsų pasakojimų, kaip Lietuva rūpinasi iki 20 ha ūkeliais, kurių šalyje vis dar dauguma. Nors yra ir kitokių pavyzdžių. Lankiausi  didžiausioje pagal plotą ir turtingiausioje Vokietijos federalinėje Bavarijos žemėje. Ten  tradicine žemdirbyste sėkmingai verčiasi 20 – 50 ha šeimų ūkiai. Esu didelis bitininkas – turiu du avilius. Kalbėjausi su Ukrainos bitininkystės instituto direktoriumi. Išgirdau, kad ukrainiečių ūkininkai laiko po du, tris tūkstančius avilių. Maksimali ukrainietiško medaus kaina – apie 2 Eur/kg. Ukraina užverčia pigiu medumi (ir saulėgražų aliejumi) visą Europos Sąjungą. Ką į tai gali atsakyti mūsų bitininkai, kopinėjantys skanų, sveiką, bet brangų medų?“ – retoriškai klausė J. Ramanauskas.

Nagrinėjame detales, o ne esmę

Anot profesoriaus J. Ramanausko, Lietuvos valdžiai nesiseka iš esmės pagalvoti apie tolesnę mūsų žemės ūkio raidą.

„Labai gerai, kad naujasis žemės ūkio ministras sudarė darbo grupę, kuri rūpinsis ūkininkų kooperatyvų plėtra. Ji Lietuvoje vis dar silpna, nors kalbų, raginimų kooperuotis per trisdešimt metų prisiklausėme iki soties. Bet ir šįkart pasigendame darbo grupės kompleksiškų svarstymų apie bendrą strategiją. Vėl nukrypstama į detales. Vien šviesti, konsultuoti ūkininkus neužtenka, kad įtikintume juos kooperuotis, nes tik taip galima išgyventi tokiais laikais, kai klimato kaita tapo svarbesnė už maisto gamy- bą“, – pabrėžė Klaipėdos universiteto akademinės bendruomenės narys J. Ramanauskas.

Brango pusę metų be pertraukos

FAO duomenimis, maisto kainos pasaulyje paskutinį 2019 m. mėnesį buvo 2,5 proc. didesnės negu lapkritį ir didžiausios nuo 2014 m. gruodžio. Maistą labiausiai pabrangino padidėjusi palmių aliejaus ir biokurui gaminti naudojamų cukranend­rių paklausa.

Augalinis aliejus pernai brango šešis mėnesius iš eilės, o gruodžio mėnesį kainavo 9,4 proc. daugiau negu lapkritį. Cuk­raus kaina per mėnesį išaugo 4,8 proc. iš dalies dėl pabrangusios naftos. Tai paskatino Brazilijos gamintojus daugiau cuk­ranendrių panaudoti etanoliui gaminti, todėl pasaulio rinkose sumažėjo cukraus pasiūla.

Pieno produktų kainos per mėnesį pakilo 3,3 proc., sūrio kainos šoktelėjo net beveik 8 proc. daugiausia dėl sumažėjusio eksporto iš Europos Sąjungos ir Okeanijos.

Grūdai gruodį pabrango 1,4 proc., nes daugiau kviečių importavo kinai, o protestavę prancūzų vežėjai, vairuotojai, užuot gabenę grūdus į paskirties vietas, savo vilkikais užtvėrė pagrindines šalies automobilių magistrales, nutįso kilometriniai transporto kamščiai, ir pirkėjus grūdai pasiekti galėjo tik kitais, tolimesniais, brangesniais maršrutais.

Besaikio vartojimo kaina

Rimantas SINKEVIČIUS

^{Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas}

Pasaulyje nuolat daugėja burnų. Visi nori valgyti daugiau ir skaniau. Afrika, Indija, Kinija, Bangladešas. O žemės ūkio galimybės ne begalinės. Ūkininkai ne tik turi pamaitinti žmoniją, kaip anksčiau, bet ir pertvarkyti, iškvėpinti savo tvartus, pakeisti seną žemės ūkio techniką į ekologiškesnę, laukuose pilti, barstyti organines, o ne mineralines trąšas, tai yra privalo saugoti gamtą, neteršti aplinkos. Tai kainuoja.

Besivystančios šalys pasaulio galingiesiems už maistą daug metų atsilygindavo savo gamtos turtais, naudingosiomis iškasenomis. Ši „valiuta“ pamažu baigiasi.

Ekologinius mokesčius netrukus teks mokėti ne tik už automobilius ar per daug dūmyjančius fabrikus, bet ir už senkančias pasaulio vandens atsargas, plyštantį planetos žaliąjį drabužį, vis grėsmingesnius žemės dykumėjimo procesus. Šalys, kurios anksčiau galėjo nuimti po kelis žemės ūkio augalų derlius per metus, pamažu virsta išdžiūvusiomis pusdykumėmis. Pabėgėliai iš šių valstybių jau nebe mažais kateriais, o pasislėpę didžiulių krovininių laivų triumuose plauks į Europos Sąjungą ir reikalaus maisto, pastogės. Tokią kainą pasauliui teks mokėti už tai, kad žmonija daug vartojo, bet per mažai atsidėkojo žemei.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

ŪP korespondentas