V. Malinionis: valstybės vadovai galėtų tapti pavyzdžiu, kaip ruoštis grėsmėms

„Tada galėtume drąsiai kalbėti apie reikiamus žingsnius, kad pasiruoštume galimai „šaltai žiemai“. O kol kas, nematydama, kaip patys lyderiai ruošiasi dienai X, visuomenė tiesiog galvoja, kad tai ne taip jau ir svarbu“, – dėsto jis.

V. Malinionis prieš mėnesį tapo Valstybės pažangos tarybos, padedančios Vyriausybei ir ministrui pirmininkui spręsti valstybės ateities projektavimo ir jos pažangos klausimus, nariu. Šiuo metu vykstant registracijai į renginį „Piliečių dialogas: koks turi būti mūsų pilietinis pasirengimas?“ su V. Malinioniu kalbamės apie kiekvieno iš mūsų – piliečių – vaidmenį kuriant valstybės ateitį grėsmių akivaizdoje, dabartinę Lietuvos padėtį ir lyderystę, įkvepiančią kiekvieną valstybės žmogų elgtis pilietiškai ir atsakingai.

Tapote naujos sudėties Valstybės pažangos tarybos nariu. Kaip suprantate šį savo vaidmenį? Kokie Jūsų lūkesčiai?

Matau tai kaip galimybę prie visuomenės raidos ir valstybės strategijos kūrimo prisidėti savo patirtimi, išsilavinimu, analize ir strateginiu mąstymu, kuris susiformavo per daugelį metų. Kadangi turiu karinį išsilavinimą ir 27 metų patirtį Lietuvos kariuomenėje, tikiuosi būti naudingas, ypač savo gerai išmanomose nacionalinio saugumo, grėsmių vertinimo, valstybės saugumo strategijų projektavimo srityse. Tikiuosi, kad taryboje neapsiribosime vien diskusijomis, o būsime ekspertų platforma ir generuosime konkrečius pasiūlymus, kurie darys įtaką planavimo procesui, valstybinės svarbos sprendimams.

Pasigirsta nuomonių, kad kalbėdami apie karą, gynybą ar pilietinį pasipriešinimą tik gąsdiname žmones, nes „juk bombos nekrenta, be to, žmonėmis karo atveju turi pasirūpinti valstybė“ ir pan. Kaip jūs apibūdintumėte dabartinę Lietuvos padėtį? Kodėl ir kaip reikia kalbėti apie pasirengimą, kad tai nebūtų priimta kaip gąsdinimai?

Taip, žmonių gąsdinti nereikia. Tačiau mes negalime savo visuomenei meluoti, sakydami, kad grėsmių nėra. Jų yra. Tai tas pats, kaip tvirtinti, kad žiema bus šilta, nors matome, kad ji tikrai gali būti šalta. Juk jei sakysim, kad žiema bus šilta, tiesiog nepasirūpinsime malkomis ir sušalsime. Būtent todėl turime kalbėti apie realią situaciją, apie priemones, kurių imamės jau šiandien, kad ta situacija ateityje būtų geresnė. Kaip yra sakęs generolas Benas Hodgesas, „apie grėsmes kalbėkite su savo piliečiais taip, tarytum jie yra suaugę žmonės“.

Yra daug iniciatyvų, kurios įtraukia žmones mąstyti ir veikti, pavyzdžiui, besiplečianti Šaulių sąjunga, įgalintas kariuomenės rezervas, karo komendantūros ir kita. Tokios iniciatyvos ne tik leidžia visuomenei dalyvauti ir būti atsakingai už savo saugumą, bet ir atneša pasitikėjimą ir tikėjimą savo valstybe.

Deja, atsiradus iniciatyvai kurti karo komendantūras, visuomenės antplūdžio prisidėti nebuvo. Viena pagrindinių priežasčių – pavyzdžio nebuvimas. Tuo pavyzdžiu galėtų tapti valstybės vadovai, jie galėtų patys dalyvauti iniciatyvoje, prisidėti, daugiau apie tai kalbėti ir taip įkvėpti kitus. Galima sukurti daug instrumentų, bet jei aukščiausieji vadovai neparodys pavyzdžio, kaip jais naudojasi, tokie instrumentai gali likti nesuprasti ir visuomenės tiesiog ignoruojami. Štai valstybių, kurioms vadovauja monarchai, visos karališkosios šeimos dėvi uniformas, turi karinius antpečius ir savo pavyzdžiu įkvepia žmones. Visuomenę reikia motyvuoti ir parodyti jai kryptį. Žmonės patys nesusivoks, kad jiems reikia ruoštis.

Jei būtų rodomas lyderių pavyzdys, t. y. valstybės lyderiai aktyviai dalyvautų pilietinėse iniciatyvose, pasakotų, kaip patys rengiasi galimoms grėsmėms, neliktų kalbų apie gąsdinimą karu. Tada galėtume drąsiai kalbėti apie žingsnius, kuriuos turime žengti, kad pasiruoštume galimai „šaltai žiemai“. O kol kas visuomenė, nematydama lyderių pavyzdžio, tiesiog galvoja, kad tai ne taip jau ir svarbu.

Šiuo metu paskelbta registracija į Vyriausybės kanceliarijos ir Krašto apsaugos ministerijos organizuojamą piliečių diskusiją, kuri yra Nacionalinės dienotvarkės „Lietuvos Respublikos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategijos“ plano rengimo proceso dalis. Kodėl kiekvienas žmogus – Lietuvos pilietis, jos gyventojas – taip pat turi turėti žinių, įgūdžių, žinoti savo vaidmenį ištikus dienai X?

Kiekvienas pilietis yra be galo svarbus valstybei. Jei jis lojalus ir dar pasirengęs prireikus savo valstybei pagelbėti, jis tampa dar svarbesnis. Kiekvienas pilietis turėtų suvokti savo vietą valstybės gynybos architektūroje. Kaip kiekvienas rezervo karys žino savo vietą, karinį dalinį, prie kurio turėtų prisijungti dieną X, taip ir, tarkime, senjoras turėtų žinoti, už ką jis tokiu atveju bus atsakingas, kur galės kreiptis pagalbos.

Pavyzdžiui, daugiau informacijos apie galimą savo vaidmenį galima rasti LT72 interneto puslapyje ir programėlėje, tačiau ir juos ne visi dar žinome. Kiekvienas turime turėti ir maisto atsargų, ir žinių.

Manau, kad, be lyderių pavyzdžio, itin svarbus vaidmuo tenka bendruomenėms, kurioms priklausome. Kelis tūkstančius ar net dešimtis tūkstančių žmonių telkiančios bendruomenės turėtų būti įveiklintos, kad galėtų padėti valstybei paruošti piliečius galimiems iššūkiams. Kas, jei ne bendruomenė, gali geriau žinoti, kiek jų gretose žmonių be automobilių, turinčių negalią, kuriems evakuacijos atveju reikėtų pagalbos? Jei šie dalykai nebus apgalvoti, saugumo jausmas nepadidės. Jei norime būti pasirengę ir jaustis saugesni, turime įveiklinti bendruomenes ir pasinaudoti visomis jau turimomis priemonėmis.

Kitas svarbus dalykas: visi pasiruošimo veiksmai turi būti atliekami iš esmės, o ne dėl „pliusiuko“. Tai yra neužtenka vien tokių civilinės saugos pratybų, kai visi tiesiog išeina į lauką, pastovi ir grįžta atgal. Viskas turi vykti atsakingai pasiskirstant vaidmenimis, kiekvieną dalyvį paskatinant mąstyti, prisidėti prie sprendimo, ką jis galėtų padaryti, kad imituojama situacija būtų suvaldyta.

Aktyvūs, pilietiški žmonės jau šiandien jungiasi prie pilietinių veiklų, žino, kad mes patys esame valstybė, kad kiekvienas mūsų galime prisidėti prie to, kad ši valstybė gyvuotų geopolitinių iššūkių akivaizdoje, būtų apginta ir išsaugota dieną X. O kaip įtraukti tuos, kurie gyvena emocijomis, pasiduoda dezinformacijai? Įsivaizduokime senjorę Zitą, kuri sako, kad „pirmiausia reikia gražiai su kaimynais sutarti, nereikia su jais pyktis... ir šiaip... prie ruso buvo geriau“.

Taip, tokių žmonių yra, tačiau mąstant apie juos reikėtų vadovautis tokiu principu: suvokti, kad jų yra, tačiau dirbti su tais žmonėmis, kuriems reikia ir rūpi, juos telkti ir organizuoti jų veiklą.

Žinoma, visi esame piliečiai ir kiekvienas, gerbiantis valstybės įstatymus, jų nepažeidžiantis, gali gyventi taip, kaip nori. Na, o mūsų pareiga – per valstybės lyderius, nuomonės formuotojus rodyti pavyzdį per kuo didesnę visuomenės dalį pasiekiančius kanalus – per televiziją, socialinius tinklus, bendruomenių renginiuose, kitur. Tegul tokie kaip Zita tiesiog nuolat mato tokios informacijos gausą.

Sakoma, kad gera nuomonė apie gražų santykį su kaimynu labai greitai pasikeičia, kai šalia nukrenta raketa. Tada net ir tie, kuriems nerūpėjo, ima ieškoti tų, kuriems rūpėjo visada ir kurie net ir krizinėje situacijoje žino, ką daryti, ir gali padėti.

O kaip reikėtų elgtis su tokiomis visuomenės grupėmis kaip imigrantai, atvykėliai iš priešiškai nusiteikusių valstybių? Sakoma, kad migracija yra Rusijos ginklas, kurį ji jau dabar naudoja prieš Vakarus. Kuo šis ginklas pavojingas? Kaip duoti tinkamą atkirtį?

Jau šiandien turime stiprinti savo analitinius žvalgybinius pajėgumus, kad suprastume, kokia Lietuvos padėtis migracijos atžvilgiu yra šiandien. Manau, kad turėtume griežčiau reguliuoti migraciją iš priešiškai nusiteikusių Baltarusijos ir Rusijos valstybių. Elgesys su migrantais iš šių šalių turėtų būti visiškai kitoks nei su atvykėliais iš kitų šalių. Rusija ir Baltarusija hibridiniam karui išnaudos visas įmanomas nišas. Jau šiandien turime į Lietuvą atvykusių apie 15 000 Rusijos ir 70 000 Baltarusijos piliečių. Tokie skaičiai mažai valstybei yra ne tik iššūkis, bet ir rizika, jei migracijos procesai nėra tvirtai valdomi.

Manau, kad sąmoningas migracijos iš priešiškai nusiteikusių valstybių mažinimas turi tapti strategine valstybės kryptimi, o ne būti paliekamas inercijai ar verslo spaudimui.

Esama ir tokių teiginių, kad migracija yra natūralus procesas, kad be imigrantų, kurie jau tapę mūsų visuomenės dalimi, mūsų valstybė net negalėtų išlikti ateityje. Taip pat kovos su neteisėta migracija metodai gali būti iškraipytai suprasti ir imti naudoti tarsi rasinės, etninės neapykantos išraiška. Kaip užtikrinti Lietuvos saugumą nesukeliant visuomenės priešiškumo migrantams?

Turime stebėti jau čia gyvenančių migrantų veiklą. Grėsmės nebūtinai ateina su naujais atvykėliais – jos gali būti jau čia, miegoti metų metus. Turime išsiaiškinti, kokie žmonės į kokias grupes buriasi, kokie jų interesai, įpročiai ir kita. Jei tokia veikla fiksuojama, turi būti taikoma efektyvi ir greita deportacija. Tai ne kerštas, tai aiškus signalas: laisvė Lietuvoje reiškia atsakomybę už jos saugumą.

Galiausiai – tai ne priešiškumas migrantams. Tai atsakinga valstybės laikysena ir kiekvieno Lietuvoje gyvenančio žmogaus saugumas. Migracija gali būti galimybė, bet tik tada, kai ji valdoma sąmoningai, selektyviai ir be iliuzijų.

Vyriausybės kanceliarijos informacija