Mėsos mokestis: tikrovė ar utopija?

Valdžia žiūri skeptiškai

Tiesa, šiai idėjai bus sunku prasiskverbti į Latvijos vyriausybės darbotvarkę, mat platformoje tėra kiek daugiau nei 200 parašų, o norint, kad iš klausimas būtų svarstomas Seime, reikia surinkti 10 000 parašų. Iniciatyvos priešininkai tikisi, kad „šalyje nėra tiek daug ekologinių bepročių“.

Beje, ekologiniai radikalai pageidautų, jog panašus mokestis būtų taikomas ir kitiems maisto produktams – pienui, kiaušiniams, grūdams. Tačiau šiuo metu jį dėmesys sutelktas į mėsą, nes būtent ji esą daro didžiausią neigiamą poveikį aplinkai.

Tačiau Latvijos Žemės ūkio ministerija portalui tv3.lv pripažįsta, kad tokio mokesčio įvedimas šiuo metu visiškai nerealistiškas: „Esame informuoti, kad Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ir Europos Komisijos (EK) lygmeniu atliekami moksliniai tyrimai dėl galimybių įvesti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimo mokestį žemės ūkyje. Kartu reikėtų atkreipti dėmesį, kad vadinamojo „mėsos mokesčio“ artimiausiais metais įvesti neplanuojama“.

Ministerija visai logiškai priduria, „kad gyvulininkystė yra svarbi žemės ūkio dalis ir, nepaisant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo, ekstensyvus ganymas ir pievų naudojimas yra naudingi biologinei įvairovei. Jei diskutuojama apie naujo mokesčio įvedimą žemės ūkyje, reikėtų nepamiršti, kad jis gali paveikti visą maisto sistemą – nuo gamintojo iki galutinio vartotojo“.

Žmonės piktinasi

Socialiniuose tinkluose žmonės dažniausiai pasisako prieš tokio mokesčio įvedimą, atkreipdami dėmesį, kad Latvijoje ir taip yra pakankamai mokesčių, be to, didelė dalis gyventojų jau kasdien galvoja apie tai, „kaip sudurti galą su galu“.

„Ekologiškiausiai gyvenome sovietmečiu. Tiesą sakant, aš visą gyvenimą, iki persikraustymo į Austriją, gyvenau labai ekologiškai – valgydavau bulves ir grybus. Pagaliau galiu sau leisti pavalgyti normaliai. Galiu garantuoti, kad šitie entuziastai sovietmečio nepatyrė“, – rašo komentatorė Anita.

„Idiotai! Kyla klausimas, kur tie pinigai dings ir kokiam niekam jie juos išleis?“, – komentuoja Aivaru prisistatantis internautas. Ir panašių komentarų – gausybė.

Vis dėlto, visuomenei nusiraminti nederėtų, kad tokio mokesčio priešininkų – absoliuti dauguma, nes panašios idėjos vis dažniau aplanko tiek europinių, tiek ir nacionalinių politikų galvas.

Idėjos motyvai

Kaip rašoma portale jauns.lv, pasiūlymas įvesti mėsos mokestį grindžiamas principu „teršėjas moka“, kuris jau taikomas, pavyzdžiui, energetikos ar transporto srityse. Idėjos esmė – į produkto kainą įtraukti jo išorines sąnaudas, kurios šiuo metu lieka „nematomos“ ir yra padengiamos iš visuomenės kišenės.

Iniciatyvos autoriai teigia, esą mėsos vartojimas daro didelę įtaką klimatui: 1 kg jautienos išskiria iki 60 kg CO₂ ekvivalento, palyginus su 0,9 kg CO₂, kurį išskiria lęšiai.

Be to iniciatyvos entuziastai, kaip argumentą pateikia ir tokius skaičius: Latvijoje vienam gyventojui esą suvartojama 60 proc. daugiau mėsos nei pasaulio vidurkis – 68,7 kg per metus. O tai, pasak ekologinių aktyvistų, neva kelia pavojų sveikatai ir čia pasitelkiamas dar vienas argumentas, kad Pasaulio sveikatos organizacija perdirbtą mėsą priskyrė 1 grupės kancerogenams. Jie teigia, kad net ketvirtadalis mirčių Latvijoje yra susijusios su nesveika mityba.

Ir, žinoma, iniciatyvos autoriai akcentuoja gyvulininkystės sektoriaus taršą: esą gyvulininkystė Latvijoje per metus išmeta iki 15 700 tonų amoniako, o tai sudaro 85 proc. viso žemės ūkio sektoriaus išmetamų teršalų. Aktyvistai dar pasakoja ir apie gyvulininkystės atsparumą antibiotikams, dėl kurio Europoje kasmet miršta daugiau nei 33 000 žmonių.

Konkretūs siūlymai

Todėl siūloma įvesti diferencijuotą gamtos išteklių mokestį skirtingiems mėsos produktams. Aktyvistai pageidauja, jog mėsos mokestis būtų įtrauktas į galutinę produkto kainą ir mokamas pirkimo metu, o visos surinktos pajamos būtų skirtos gamtos apsaugai ir sveikatos apsaugai.

Apmokestinamus produktus pageidaujama suskirstyti į 4 kategorijas:

*Labai didelės gamtos išteklių sąnaudos – jautiena ir perdirbta mėsa (būtų taikomas didžiausias mokestis).

*Didelės sąnaudos – kiauliena, tam tikros žuvų rūšys, gyvūnų pašarai.

*Vidutinės sąnaudos – paukštiena, perdirbti žuvies produktai.

*Mažos sąnaudos – tvari žuvis iš ekologinių žuvininkystės ūkių, jautiena iš ūkių, kurie išlaiko daugiametes pievas ir saugomas buveines, taip pat aviena ir ožkiena.

Tarptautinė praktika

Latvija nėra vienintelė šalis, svarstanti apie mėsos gaminių mokestį. Panašūs pasiūlymai buvo svarstomi ir kitur.

Vokietijos Bundestage buvo svarstoma vadinamojo „gyvūnų gerovės cento“ iniciatyva, skirta kiaulienai ir jautienai apmokestinti, tačiau joks teisės aktas šiuo klausimu iki šiol nepasirodė.

Švedijoje kelis kartus buvo sudarytos darbo grupės mėsos mokesčio pagrįstumui tirti, bet įstatymų leidėjų ar vyriausybės joks konkretus siūlymas nepasiekė.

Nyderlanduose visuomenininkai pasiūlė mėsos kainą padidinti iki 30 proc., motyvuodami tuo, jog esą reikia plėtoti tvarų žemės ūkį, tačiau atgarsio ytarp politikų tai nesusilaukė.

Naujoji Zelandija jau taiko „išmetamųjų teršalų mokestį“ avims ir galvijams.

ES lygmeniu svarstoma apie visiems vienodai privalomą 1–4,77 EUR/kg mokestį, priklausomai nuo mėsos rūšies, tačiau ši iniciatyva dar tik pradinėje stadijoje ir jos tolimesnė perspektyva išlieka labai miglota.

Kritika ir pavojai

Latvijos Agroišteklių ir ekonomikos instituto Žemės ūkio rinkos skatinimo skyriaus vedėja Ingūna Gulbe portale nra.lv akcentavo galimus tokio mokesčio įvedimo pavojus: „Jei įvesime šį mokestį, sukursime dviejų greičių visuomenę – vieni ir toliau valgys savo kepsnius ir visokius puikius mėsos patiekalus, o tie, kurie jų neturėjo, turės galvoti, kaip subalansuoti savo valgiaraštį, kad jų meniu būtų sveikas. Dabar daugelyje šeimų standartinis patiekalas yra bulvės arba grikiai su maltos mėsos padažu. Tačiau viskas kainuos brangiau, nes bus taikomas mokestis už mėsą“.

I. Gulbė mano, kad visi šie šiuo metu madingi judėjimai – vegetarai, veganai, kito „žaliojo“ maisto šalininkai ir kt. – yra populiarūs klestinčiose šalyse. Skurdžiose šalyse žmonės galvoja apie tai, kaip pavalgyti, o ne apie tai, kaip ko nors nevalgyti.

Ji atkreipia dėmesį, kad nėra blogai, jei galime kalbėtis tokiais klausimais, tačiau tokiuose pasiūlymuose yra daug trūkumų: pirmiausia, ką darysime, jei neužsiimsime gyvulininkyste, nes ten žmonės turi pajamų, darbo ir moka mokesčius valstybei. Be to, jei bus įvestas toks mokestis, kas ir kaip jį administruos?

Kol kas niekas į šiuos klausimus neatsakė, o mes galime tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje panašios iniciatyvos glūdi dar giliame pogrindyje ir atrodo pakankamai utopiškai, nebent kas nors ryžtųsi politinei savižudybei...

Parengė Ričardas Čekutis