Metų laikai želdyne: rudens ir žiemos peizažai

Rūta ANTANAITIENĖ

Jurginai – rudens gėlės. Su kokiais augalais derinate? Kaip ilgai pavyksta jais pasidžiaugti?

Ruduo – nuostabiausias jurginų laikas, šiemet prasidėjęs nuo vasaros vidurio ir džiuginęs net beveik įpusėjus lapkričiui iki vėlyvųjų šalnų pradžios. Patiko jurginai jau vaikystėje, močiutė ir mama juos augino darželyje. Dabar beveik dešimtus metus pati auginu sodyboje greta kitų dekoratyvinių augalų. Pakerėjo labai gausi jurginų spalvų paletė: nuo baltų, rausvų iki vyšninių ar violetinių. Įstabi ir formų įvairovė: dekoratyviniai, kaktusiniai, rutuliniai, pomponiniai, nuo mažiausių iki aukščiausių, pasižymi ilgu žydėjimo laiku. Rudenį jau beveik visos vasarinės gėlės būna nužydėjusios, o jurginai vis dar žydi.

Dažnai Lietuvoje rugsėjį po pirmos šaltos nakties vėl ilgam nusistovi gražūs orai ir būna gaila pražuvusio jurginų grožio. Išmokau apsaugoti juos nuo tokių šalnų – iš vakaro uždengiu daržo plėvele.

Jurginus mėgstu sodinti ir didesnėmis grupėmis, ir deriniuose su kitais augalais. Šiemet gražiai sutarė su saulėgrąžomis, kosmėjomis, patagoninėmis verbenomis, soruolėmis. Šalia jurginų vietą surado ir močiutės darželyje augusios „devyniašarvės“ – šiurpiniai gvazdikai, pasisėjo ir dvimečių rusmenių.

Rudens želdyno puošmena – žydinčios daugiametės ir šalnoms atsparios vienmetės gėlės. Kokias dažniausiai naudojate kurdama derinius?

Su varpiniais augalais dera daugiametės gėlės, deriniams suteikiančios spalvingumo, išraiškingų formų, skirtingų aukščių, kerų formų. Rudenį sode žiedų netrūksta. Iš daugiamečių įdomūs ir aukšti yra kemerai, rūgtys, veronikūnai, vingiriai, kraujalakės, klemaliai, japoninės plukės, saulakiai, saulainės, rudbekijos, ežiuolės (puošnūs net peržydėję jų vaisynai), aukštieji ir žemieji astrai, taip pat strėlialapės verbenos, šilokai.

Iš vienmečių man patinka žavingosios patagoninės verbenos ir kosmėjos. Rudenį patagoninės verbenos įgyja sodriai violetinį atspalvį ir kompozicijas dosniai apdovanoja juvelyrišku ažūru. Jos puikiai įsipina tarp kitų augalų ir suteikia natūralų lengvų debesėlių šydą. Į taktą drauge linguoja kosmėjos, pritardamos varpinių šluotelių bangavimui.

Dauguma šių augalų žydi nuo liepos pradžios iki rugsėjo pabaigos, dažnai net iki šalčių. Šiuos medingus augalus mielai lanko bitės, drugiai, kiti vabzdžiai.

Rudenį Jūsų želdynuose dominuoja daugiamečiai astrai, ypač ryškios geltonžiedės gėlės. Kokiems geltonžiedžiams augalams simpatizuojate?

Itin mėgstamos geltonais žiedynais vingiorykštinė kraujažolė, saulakiai, saulainės, žvilgančioji rudbekija ‘Goldsturm’, tinkanti didesnėms ryškioms dermėms sukurti, ypač derinant su kontrastingų spalvų augalais ir dekoratyvinėmis varpinėmis žolėmis. Kur reikia žemesnių augalų saulėtuose masyvuose, galima rinktis kompaktiškesnę, 35–40 cm, žvilgančiąją rudbekiją ‘Little Goldstar’. Nors žiedai smulkesni, žydi labai gausiai ir ilgai – nuo liepos iki vėlyvo rudens.

Iš vienmečių geltonžiedžių pasiteisino serenčiai ir ypač lakišiai, kuriuos dėl ilgo žydėjimo vadinu ilgai grojančiais. Rudenį, kai jau viskas nuruduoja ir kitus augalus pakanda šalnos, jie vis dar geltonuoja, ir kasmet puikiausiai pasisėja. Jų yra ir oranžinių, dvispalvių, o šiemet buvau įsigijusi baltų ir rausvų. Deja, naujieji serenčiai žydėjo negausiai ir nurudavo anksčiau.

Lapkričio viduryje vis dar karaliauja astrai, gausiai apsipylę baltomis, alyvinėmis, violetinėmis, rausvomis, rožinėmis, melsvomis ar mėlynomis žvaigždutėmis. Gaivios kuklių žiedelių spalvos paryškina rudeninį varpinių ir kitų augalų drabužį. Astrų žiedai pakenčia –5 oC šalnas. Juos mėgsta bitės, drugeliai ir kiti vabzdžiai. Astrus papildo ir gaivaus violeto želdynams dovanoja vėlyviai, švelnesnių potėpių įneša vienas kitas naujai pražydęs bandrenio bumbuliukas.

Kodėl, Jūsų manymu, tokie populiarūs dekoratyviniai varpiniai augalai?

Dažniausiai gėlynuose renkuosi juos kaip papildančius augalus, bet jie žavi ir dominuodami kompozicijose. Be lengvo jų ažūro sodas ne toks gyvas.

Varpinių augalų įvairovė didžiulė, jie skiriasi augimo forma, aukščiu, lapų dydžiu, pločiu ir spalvine gama. O kur dar jų šluotelių grožis! Plačios, siauros, purios, vertikalios, nusvirusios, skirtingų spalvų ir atspalvių. Varpiniai auga skirtingomis sąlygomis, todėl galima sodinti įvairiausiuose gėlynuose.

Aukštas melvenių ir miskantų veisles sodinu pavieniui ir nedidelėse grupėse. Siekdama gėlyne natūralumo, didesnėmis grupėmis įkurdinu vidutinio aukščio kerus auginančius lendrūnus (‘Karl Foerster’, korėjinį, margalapį), rykštėtąją sorą, plaukuotąją soruolę, dauguma melvenių, šluotsmilgių, ritininę imperatą ‘Red Baron’. Žemieji varpiniai augalai: mėlitai, eraičinai, kiškio ašarėlės, rudalapės vario atspalvį įgyjančios viksvos – pridengia kitus augalus ir dera gėlynų priekyje. Ant tvenkinio kranto esu įsileidusi ir rugiaveidę.

Iš vienmečių varpinių augalų kelinti metai vis pasisėja sora (Panicum violaceum) ir šerytė, derlingoje žemėje išauginanti labai gražias ir dideles uodegytes.

Pavasarį varpiniai žolynai bunda vėlai, bet rudenį iš esmės pakeičia kiemo vaizdą, transformuoja į minkštesnį, lengvesnį ir dailiai banguojantį. Bendram gėlyno vaizdui ryškumo suteikia paraudę stiebai ir rausvais, raudonais, purpuriniais ar oranžiniais potėpiais nusidažiusi lapija, purios banguojančios šluotelės, ryte žvilgančios nuo rasos lašelių.

Rudens želdynuose, be hortenzijų ir raugerškių, viena iš ryškiausių – sparnuotųjų ožekšnių lapija. Kuo sužavėjo šie augalai?

Sparnuotasis ožekšnis (E. alatus) ‘Compactum’ rudenį liepsnoja vienu ryškiausiu drabužiu. Šie krūmai auga plačia, tankia laja, siekia iki 1,5 m. Briaunuotos šakos suteikia dar daugiau originalumo, tuo ir skiriasi nuo kitų ožekšnių rūšių. Subrandina vaisius, kurie ilgai laikosi ant šakų.

Mėgstate želdynuose įkomponuoti lauko riedulių ir mažosios architektūros elementų.

Tikra tiesa, sodą puošiu ir dekoratyvinėmis ilgalaikėmis metalinėmis kompozicijomis: natūraliai atrodančiais paukšteliais, vandens girdyklėlėmis paukščiams, žibintais, gėlių žiedus ir lapus atkartojančiomis grožybėmis. Šios dekoracijos gražiai žiūrisi tarp augalų ir ypač traukia akį žiemą, kai trūksta spalvų. Ant jų galiu pakabinti ir saulės žibintą.

Daugelį atramų rožėms, metalinius lankus, kurių man prireikė, sumeistravo vyras Artūras. Akmenis radome tvarkydami sklypą. Ir juos įsimylėjau. Gėlyne prie įėjimo pagarbiai paguldėme seną akmeninių girnų dalį.

Įprasta grožėtis žiemiškais gamtos vaizdais, bet sodybų želdynai ne visada pakankamai įvertinami.

Taip, augalai išvaizdūs ir žiemą, originaliai atrodo apšerkšniję, apsnigti, aplieti atlydžių ledu ar tiesiog glostomi, kedenami vėjo. Ši magija vyksta ir gėlynuose. Nužydėjus dekoratyviniams česnakams, sibiriniams vilkdalgiams, rūšiniams bijūnams, japoninėms plukėms, rūtoms, susiformuoja originalios sėklų dėžutės, kininės astilbės ir tvirtesni šilokai išlaiko vaisynus, išryškėja stiebų formos, pastebimas savitas spalvų žaismas. Ypač gražios purios lendrūnų šluotelės, miskantai, melvenės, taip pat šluotsmilgės, mėlitai, drėbūnai, ašuotės ir viksvos.

Pradžioje dominuoja gelsvai rausva ir gelsvai ruda spalva, vėliau atsiranda daugiau tamsių ir net dramatiškai juodų spalvų bei jos atspalvių. Kai gamtos teptukas pažeria šerkšno ir sniego baltumo, želdynai tampa dar puošnesniais žiemos peizažais.

Žiemą akį džiugina hortenzijų žiedų burbulai, ryškiai raudonos baltosios sedulos šakelės, spalvingi šeivamedžių ir dekoratyvinių obelų vaisiai, sudžiūvę ežiuolių, rūgčių, verbenų, rudbekijų, zundų, bandrenių žiedynai. Be to, augalų sėklos ir vaisiai yra gardus lesalas paukšteliams, gausiai žiemą lankantiems po mūsų sodybą.

Ar visus nužydėjusius augalus paliekate žiemai?

Mažiau puošnius nenupjaunu iki žemės ir kaip gamtoje palieku žiemoti. Nudžiūvusios lapijos, tankių skrotelių ir stiebų patalai uždengia požeminę augalų dalį ir gelbsti per šalčius.

Nužydėjus dažnai skubame nupjauti parudusius žiedus. Tačiau palikę juos galime atrasti naują augalų pasaulį, stebėti, kaip vystosi sėklynai, bręsta sėklos. Šis procesas sodą daro įdomų ir gyvybingą, o žiemą lankomą paukščių. Augmenija gyvena žiemos ritmu, vieni augalai labiau išryškėja, kiti mažiau pastebimi. Taip vis sukasi jų gyvenimo ratas.

Jūratės Jodeikienės nuotraukos