Minint Pušynės mūšio 80-metį, atidengtas paminklas partizanams

1944 m. Šilainių ir Pagynėvės kaimų apylinkių Pušynės (Paliepių) ir gretimuose miškuose buvo įsikūręs didelis, apie 300 vyrų partizanų junginys, kuriam vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas Vladas Pabarčius (1916.12.19–1945.02.12). Pagrindinėje partizanų stovykloje dabartiniame 83 miško kvartale buvo apie trylika mažesnių ir didesnių įvairios pakirties slėptuvių-bunkerių, įrengti gynybiniai įtvirtinimai.

1944 m. gruodžio 15 d. stovyklą iš trijų pusių – Krakių, Josvainių ir Ariogalos – apsupo ir puolė NKVD užnugario apsaugos kariuomenės 13-ojo pasienio pulko kariuomenės daliniai. Pirmąsias atakas, nors ir su nemenkais nuostoliais, partizanams pavyko organizuotai atmušti. Priešams nesitikint, atokiau, prie sudegintos Vlado Venslausko sodybos ir girininkijos pastatų stovėjusią jų autokoloną, besirikiuojančius kareivius, stipriai apšaudė atėję į pagalbą ltn. Kazio Bandžiaus-Pakarklio (1909.01.15–1945) ir Antano Sibičio vadovaujamų būrių partizanai. Šį rusų dalinį partizanai visiškai sumušė. Priešams pakrikus, dalis V. Pabarčiaus vadovaujamo dalinio pasitraukė į Lenčių mišką, dalis išsiskirstė mažomis grupelėmis. 1944 m. gruodžio 16 d. Pušynės (Paliepių) ir Lapkalnio (Liepkalnio ?) miške vykusiame mūšyje, pagal vienus surinktus duomenis, žuvo 14, kitais duomenimis – nuo 23 iki 26, Povilo Lukšio rinktinės Vlado Pabarčiaus būrio partizanų.

KPD informacija