Neariminė žemdirbystė kol kas podukros vietoje

Neariminė žemdirbystė, labai populiari JAV, vis dažniau plėtojama ir Lietuvoje, ir visoje ES. Neoficialiais duomenimis, neariminės žemdirbystės plotai mūsų šalyje plečiasi. Nors Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) vis dar neturi duomenų, kiek ūkių užsiima tokiu žemės dirbimo būdu, pačių ūkininkų žodžiais tariant, neariminė žemdirbystė Lietuvoje – jau ne egzotika. Į neartą žemę grūdą sėjantys žemdirbiai vardija šio metodo privalumus ir norėtų sulaukti Europos Sąjungos remiamų programų. Dirvožemio derlingumą sauganti neariminė žemdirbystė esą yra remiama Vokietijoje. Tačiau Lietuvos ŽŪM įžvelgia neariminės žemdirbystės minusų ir neketina jos remti. Tokios pat pozicijos šiuo metu laikosi ir ES institucijos. Plūgą jau pamiršo „Manau, neariminė žemdirbystė Lietuvoje – jau ne egzotika, o gana paplitusi. Didesni ūkiai gana masiškai šį būdą praktikuoja. Vieni dalį savo plotų aria, o dalies nearia, kiti plūgą jau seniai pamiršo. Mes nuo 2000-ųjų suarėme gal tik 10–15 ha, kitaip sakant – nė 1 proc. turimos žemės. Ir supratome, kad nebegrįšime prie arimo“, – sako Henrikas Kairys, 600 ha žemės dirbantis Panevėžio ir Pakruojo rajonuose. Pašnekovo manymu, mažesnių ūkių savininkams žemę galbūt paprasčiau yra arti, nes ariant kiek lengviau kovoti su piktžolėmis. Abu metodai turi ir savų pliusų, ir minusų. Bet neariminis metodas esą turįs daugiau pliusų. Pirmiausia, neariant žemės pasiekiama didesnio darbo našumo. Dirvos būna lygesnės, o dėl šiuolaikinių sėjamųjų tai itin aktualu. Neariant labiau išsaugoma žemės drėgmė, šiaudų sluoksnis nenustumiamas į 20 cm gylį, kur vyrauja anaerobinės bakterijos ir šiaudai pelija. Neariminės žemdirbystės mokęsis iš knygų ir interneto, šia žemės dirbimo technologija H. Kairys susidomėjo dėl praktinių sumetimų. „Visi suprantame, kad negalime pakelti savo produkcijos kainų. Galime tik ieškoti rezervų sumažinti savikainą. Neariminė žemdirbystė – vienas iš būdų to pasiekti.“ Neariminės žemdirbystės šalininkas ir vienas iš pradininkų Rokiškio rajone Jonas Venslovas sako, kad ariant žemę jai iš karto pakenkiama: vėjas, vasaros karščiai ją degina ir naikina visa, kas gyva – sliekus, humusą. Kitaip tariant, pasmerkia erozijai. Neariant dirvožemis esą labiau tausojamas, jame daugėja sliekų. Vienas iš įrodymų, kad žemėje knibžda gyvybės, yra paskui traktorių sekantys pulkai paukščių. Laukuose, kur būna arta, kultivuota, anot J. Venslovo, nepamatysi paukščių. Neariminę žemdirbystę, kaip tausojamosios žemdirbystės sudėtinę dalį, praktikuojantys Vokietijos ūkininkai, anot J. Venslovo, gauna ES paramą. Apie tokią paramą neariminės žemdirbystės atstovai Lietuvoje taip pat pasvajoja. Tačiau kol kas, atrodo, tai ir liks tik svajone. Tausojamosios žemdirbystės pagrindas „Viena iš nechemizuotos neariminės žemdirbystės alternatyvų galėtų būti mulčiavimas“, – sako Bronis Ropė.   Lygiai prieš metus rašėme apie neariminės žemdirbystės plėtojimą šalyje ir uždavėme klausimų šia tema ŽŪM specialistams. Jie nepagailėjo gerų žodžių neariminės žemdirbystės atžvilgiu. „Neariminė žemdirbystė, būdama tausojamosios žemdirbystės pagrindas (bet ne sinonimas), yra vienas svarbiausių dirvožemio derlingumo išsaugojimo ir jo puoselėjimo elementų“, – sakė jie ir pripažino: – Didelę ir vis labiau besiplečiančią dirvožemio degradaciją Lietuvoje nulėmė itin intensyvi ariminė žemdirbystė, nepaisanti tausojamosios žemdirbystės principų. Todėl, mūsų požiūriu, neariminė žemdirbystė būtų vienas svarbiausių komponentų, kovojant su aplinkai ir žmogui pražūtingomis dirvožemio degradacijos pasekmėmis, paskatinant ir jo atsinaujinimo efektą.“ Rengia dirvožemio įstatymo projektą ŽŪM dar neturi statistinių duomenų, kiek ūkių Lietuvoje praktikuoja neariminę žemdirbystę. „Tai nėra paplitusi žemdirbystės forma“, – tvirtina Virginija Vingrienė, Žemės ūkio gamybos ir maisto perdirbimo departamento vyr. specialistė. Pasak jos, ŽŪM šiuo metu rengia Dirvožemio įstatymo projektą. Jame atsižvelgta į dirvožemio kokybės išsaugojimą kompleksiškai ir krypstant tausios subalansuotos žemdirbystės linkme. Įstatymo projekte nustatomi tausaus subalansuoto tręšimo reikalavimai, atsižvelgiant į dirvožemio derlingumo ir agrocheminių rodiklių lygį, taip pat – su derliumi išneštų maisto medžiagų, anglies (šiaudų pavidalu) grąžinimą dirvožemiui. Skiriama dėmesio ir dirvožemio rūgštėjimo procesams mažinti. „Neariminė žemdirbystė – vienas iš būdų mažinant anglies dvideginio išskyrimą, dirvožemyje išlaikant sukauptą anglį. Tačiau, šalies mokslininkų išvadomis, Lietuvos dirvožemis negali apsieiti be giluminio arimo, nes nėra tinkamos sėjomainos (dabar sėjomainoje vyrauja apie 80 proc. varpinių javų), būtinos taikant šį metodą, dėl specifinių piktžolių išplitimo ir sumažėjančio derliaus“, – teigia V. Vingrienė. Nėra galimybės remti Jonas Venslovas tvirtina bendraująs su Vokietijos ūkininku, gaunančiu papildomų išmokų už neariminės žemdirbystės plėtojimą.   Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktoriaus pavaduotojo Sauliaus Jasiaus žiniomis, pastaraisiais metais Europoje apie 8 mln. ha yra apsėjami neariminiu būdu. „Tad kalbame apie vieną iš pasėlių sėjos praktikų, be papildomos ekonominės paskatos taikomų ūkiuose“, – sako jis. Kitas labai svarbus dalykas, anot S. Jasiaus, – kaip kinta augalų derlius, taikant neariminį žemės dirbimą. Vieni teigia, kad gaunamas panašus derlius kaip ir taikant tradicines žemės dirbimo technologijas, kiti – kad šiek tiek mažesnis. Tačiau esą dauguma sutinka, jog sumažėjus technologinių operacijų skaičiui, darbo laiko ir energijos sąnaudoms, pasiekiamas ekonominis efektas, net jei gaunamas ir mažesnis derlius. „Tokiu atveju nebėra už ką kompensuoti taikantiesiems šią technologiją“, – daro išvadą departamento direktoriaus pavaduotojas. Be to, pasak S. Jasiaus, taikant šią technologiją, kova su piktžolėmis be chemijos naudojimo neįmanoma, nes mechaninis piktžolių naikinimas esąs technologiškai komplikuotas. O Europos Komisija niekuomet nesutiksianti leisti naudoti herbicidų pagal Kaimo plėtros programos Agrarinės aplinkosaugos ir klimato remiamas veiklas. Todėl S. Jasius neįžvelgiąs nei poreikio, nei galimybių remti neariminę žemdirbystę. Populiaresnė Amerikoje nei Europoje Kokios pozicijos neariminės žemdirbystės atžvilgiu laikosi Europos Parlamentas (toliau – EP) ir Europos Komisija (EK), ar minimas žemės dirbimo būdas paplitęs ES šalyse, pasiteiravome europarlamentaro Bronio Ropės. „Kol kas neariminė žemdirbystė siejama su gausesniu nei įprasta pesticidų naudojimu, ypač žinant Jungtinėse Amerikos Valstijose taikomas praktikas. EP ir EK kaip tik šiuo metu diskutuoja dėl augalų priežiūros produktų reguliavimo, jų pavojingumą ir kenksmingumą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimų. ES institucijos įsiklauso į vartotojų pageidavimus vartoti saugų, pesticidų likučių neturintį maistą, inicijuoja atitinkamus pakeitimus įstatymų bazėje. Abejoju, ar bus atsigręžiama į gausesnių cheminių preparatų reikalaujančias žemdirbystės praktikas“, – sako mūsų atstovas EP. B. Ropės žiniomis, neariminė žemdirbystė ES nėra nei remiama, nei ypač plačiai taikoma, plačiau šį ūkininkavimo būdą naudoja JAV ūkininkai. Kaip ir kiti ūkiai, neariminę žemdirbystę praktikuojantys ūkininkai ES remiami tiesioginėmis išmokomis. „Šis žemdirbystės būdas iš pirmo žvilgsnio ūkininkams gali pasirodyti patrauklus – jis reikalauja mažesnių žemės dirbimo sąnaudų, gaunant panašų ar tokį patį derlių. Neartas dirvožemis gali tapti atsparesnis išplovimui, jame augantys augalai labiau apsaugomi nuo išsausėjimo. Tačiau atsisakius mechaninio piktžolių naikinimo, su jomis dažniausiai kovojama gausiau naudojant pesticidus, o ne, pavyzdžiui, renkantis iš tiesų aplinką tausojantį mulčiavimą“, – savo požiūrį į neariminę žemdirbystę dėsto politikas. Pasak B. Ropės, EP nuolat pabrėžia, kaip svarbu skirti deramą dėmesį investicijoms į tyrimus, inovacijas, žinių perdavimą, reikalingus tausojančiai ir tvariai žemdirbystei užtikrinti. „Viena iš nechemizuotos neariminės žemdirbystės alternatyvų galėtų būti mulčiavimas, jau taikomas kai kuriuose ūkiuose. Tai dirvožemiui naudinga praktika, apie ją ūkininkus reikia informuoti, skatinant žinių perdavimą“, – patikina EP narys. Siūlo diskutuoti savivaldos organizacijose B. Ropės nuomone, 2014–2020 metų finansinis laikotarpis išskirtinis tuo, kad ES Bendroji žemės ūkio politika stipriai orientuota į aplinkai palankias žemės ūkio veiklas. Apie tai esą byloja ir nemenka žalinimui skirta tiesioginių išmokų dalis – ūkininkams mokama už pasėlių įvairinimą, baltyminių augalų auginimą, o tai savo ruožtu prisideda prie dirvožemio būklės gerinimo. „Atsiliepiant į vartotojų lūkesčius, siekiama vengti ūkių chemizavimo, ieškoma tvaraus ūkininkavimo modelio, derančio su gamta ir aplinka. Tikiu, kad šią tendenciją ES išlaikys ir po 2020-ųjų“, – viliasi B. Ropė. Jo įsitikinimu, dėl labiausiai paramos reikalingų žemės ūkio sektorių patys žemdirbiai sutarimo pirmiausia turėtų ieškoti savivaldos organizacijoje. „Žemės ūkio rūmuose jie diskutuoja, kokiems žemės ūkio sektoriams reikalinga papildoma finansinė pagalba, priima bendrus sprendimus ir teikia juos Žemės ūkio ministerijai. Ši, vadovaudamasi žemdirbių savivaldos siūlymais, formuluoja ES ir nacionalinės paramos žemdirbiams žemėlapį.“ B. Ropė mano, kad, įžvelgę potencialą neariminės žemdirbystės technologijoje, žemdirbiai per savo savivaldą turi galimybę raginti ŽŪM ieškoti būdų, kaip remti tokią technologiją. „Jei tokių raginimų nėra, ko gero, jie nekyla iš pačių žemdirbių. Į mane žemdirbiai šiuo klausimu nėra kreipęsi. Matyčiau prasmę nebent tokios neariminės žemdirbystės, kai ieškoma alternatyvų gausiam augalų apsaugos priemonių naudojimui“, – teigia europarlamentaras. Daiva SKIRKEVIČIENĖ Autorės nuotraukos