Netikėtas KU mokslininkių radinys: po vandeniu aptiktos 10 tūkst. metų senumo pušys

Povandeninės archeologijos pradininku Lietuvoje laikomas V. Žulkus šią savaitę atidarant parodą pristatė kelerius metus trukusį projektą, kurio metu 14 žmonių komanda atliko apie 200 nėrimų Baltijos jūroje. Maksimaliausias gylis, kurį pasiekė komanda, – 38 metrai. Po vandeniu projekto metu bendrai jie praleido 123 valandas.

Mokslininkų radiniai – nuo 9 iki 11,5 tūkst. metų po vandeniu išlikusios pušys, – aptikti netikėtai, ieškant nuskendusio laivo.

Komanda projekto metu nustatė šešias vietas, kurios leidžia teigti, kad daugiau nei prieš 11,5 tūkst. metų Baltijos jūros Joldijos laikotarpio pakrantės tarp Nidos ir Šventosios buvo nuo 15 iki 50 kilometrų toliau į vakarus už dabartines.

Šie radiniai svarbūs mokslui – liudija apie tai, kad kadaise tose vietose, kur dabar driekiasi jūra, buvo krantas, augo miškai, gyveno žmonės. Pastarųjų pėdsakų, anot V. Žulkaus, čia galėtų ir turėtų ieškoti šioje srityje besidomintys mokslininkai. Vėliau, pakitus kranto linijai, pakilus vandens lygiui, medžiai paniro po vandeniu, šis juos užkonservavo ir leido išsilaikyti padedant vėsiam Baltijos jūros vandeniui.

Vietoj laivo – kelmas

Naro Valerijaus Krisikaičio teigimu, projektui pradžią davė žvejo pasakojimas apie tam tikroje vietoje galbūt nuskendusį laivą. Ne vieną jų per 60 metų aptikęs V. Žulkus – vienas svarbiausių radinių buvo laivas „Prezidentas Smetona“ – nusprendė ir šįkart leistis į povandenines paieškas.

„Gavome koordinates iš žvejo, jis nurodė, kad ten laivas tikriausiai nuskendęs. Nėrėm, o ten – toks kelmas maždaug pusantro metro aukščio, daugiau kaip pusę metro storio“, – prisiminė V. Krisikaitis. – Pamačiau, kad plieninis trosas beveik rankos storio, visas žvejybinis tralas guli ant dugno. O kelmas toks stiprus, kad ir tralą nuplėšė. Didžiausias įspūdis buvo, kai pamačiau pirmą ir paskutinį kartą – debesis didžiulis menkių.“

Komandą dar labiau nustebino, kad aptikta medžių, kurie vandeny tvirtai įsišakniję.

„Kai traukė tralu, galvojome, kad netikime savo akim – su šaknim. Nuo tada prasidėjo ieškojimai. Antru nėrimu ar trečiu paėmėme mėginius, davėme datuoti laboratorijai ir gavome tuos tūkstančius metų. Tai buvo impulsas paieškoti, gal yra daugiau aplinkui“, – pridūrė V. Žulkus.

Anot jo, per projektą, trukusį nuo 2018 metų, iš Baltijos jūros dugno įvairiems tyrimams ištrauktas 21 mėginys – daugiausiai pušų, taip pat ąžuolo.

Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai padėjo nustatyti, kad šie medžiai savo DNR sudėtimi atitinka šiuo metu augančius Čepkelių raiste, Punios miške.

Nesugraužė moliuskas

Išlikti medienai ir durpių klodams, pasak mokslininko, padėjo tai, kad šaltuose Baltijos vandenyse negyvena moliuskas laivagraužys. Jis veisiasi šiltuose ir sūriuose vandenyse.

Tokių medžių, pasak mokslininko, dugne guli šimtai, jie mažai skiriasi, tačiau slypi klodai ateities mokslininkams – ištirti medžių sudėtį, atlikti kitus tyrimus.

„Toliau iš tos medžiagos, kurią turime, galėtų būti nuodugnesni tyrimai atlikti, cheminiai ir kiti, kurie galėtų pasakyti apie klimatą, augaliją. Kitas dalykas – daugiau plotų turėtų būti kažkur išlikusių, ir svarbiausia – įvairiausiais metodais fosfatus tyrinėjant, vizualiai žvalgant – ieškoti žmonių pėdsakų, kurie gyveno, šios dienos žvilgsniu, kažkur 30 metrų po vandeniu, buvo vieni pirmųjų“, – teigė mokslininkas.

Po vandeniu – darbas pjūklais

Šią tyrimo sritį, ieškoti pirmųjų žmonių pėdsakų, gyvenusių Baltijos pakrantėje, V. Žulkus sako jau paliekantis ateities kartoms.

78-erių mokslininkas skaičiuoja nardęs šešis dešimtmečius. To daryti nebeleidžia jo žmona, amžius daro savo, be to, baigėsi projektui skirtas finansavimas. Vienas išplaukimas į jūrą su laivu komandai atsieidavęs apie tūkstantį eurų. Pastarąjį kartą V. Žulkus sako nėręs prieš pora metų.

„Ten labai gerai, taip gera, taip ramu ant dugno“, – sakė jis.

Pasak V. Krisikaičio, nardymas yra viena pavojingiausių profesijų ir pomėgių. Dėl saugumo nardoma poromis. Nusileisti į Baltijos jūros dugną, kur apie 30 metrų gylis, trunka apie 20 minučių.

Nardymą trikdė ir oro sąlygos. Naras matomumą jūroje vadino „kaprizingu“, nes šis priklauso nuo vėjo krypties. Pučiant šiaurės vėjui skaidrus vanduo gali siekti iki 10–15 metrų, tačiau dažniausiai regėjimo laukas – vos du, trys metrai, o penki – dar geriau.

Dugne komandai teko, kaip sako naras, labai primityvus techninis darbas – dirbti su pjūklu.

„Ilgai rinkome tuos pjūklus, kokie tinka, kokie netinka. Išbandėme daugybę pjūklų, visokiausių, galiausiai vis tiek pjovėme rankiniu pjūkliuku. Jau universitete pradėjo juoktis – ką jūs ten pjaunat, vis plaukiat, niekaip nupjaut negalit“, – prisiminė naras.

Anot jo, pjauti po vandeniu šitiek metų išbuvusią medieną buvo itin sunku. Galiausiai aptiktą kelmą bandyta iškelti, tačiau tai daryti padėjusi jachta sulankstė savo inkarą. Kelmas iškeltas KU burlaivio „Brabander“ pagalba. Pargabentą kelmą sunkiai įveikė ir mechaniniai pjūklai.

Smėlis slepia istoriją

Anot V. Krisikaičio, nardant įdomu buvo stebėti tai, kad Baltijos jūros smėlėtas dugnas visą laiką kinta.

„Jis visą laiką keičiasi, apie metrą. Mes ateiname į seną vietą, kur dirbome, kur kuoliukai sukalti, nes reikėjo kartografuoti kažkaip, o ten nieko nėra – tik šniūrų galiukai, apie metrą viskas nuskendę, ir taip nuolat. Mažai kas žino“, – teigė naras.

Pasak jo, pernai ketinimų pamatuoti, kaip juda smėlis turėjo estų mokslininkai. V. Krisikaitis teigė padėjęs sustatyti brangius jų prietaisus, tačiau įspėjęs – matavimai nepavyks. Galiausiai tyrėjai dingo.

Tai, kad reliktai išliko, V. Žulkus prilygina stebuklui. Be to, pasak mokslininko, smėlio judėjimas reiškia, jog reliktai gali atsiverti kitose Baltijos jūros dugno vietose.

„Šešios vietos atrodytų daug, bet palyginti su visu plotu, tai nėra daug. Krante buvo vandens kritimas, vėl pakilimas, vėl kritimas, krantai buvo ardomi. Tai, kad išliko šie reliktai, fragmentai – tai savotiškas stebuklas. Jūros dugnas, manėme, kad yra stabilus, bet paskui nardydami pastebėjome – jei pernai buvo kelmai, grįžę mes jų nerandame, nes buvo imamas smėlis Palangos paplūdimiams maitinti, didžiuliai kiekiai užnešė plotus, kur buvo durpių klodai ir medžiai“, – teigė V. Žulkus.

Anot jo, dėl judančio smėlio pajūryje po audrų aptinkami keisti radiniai, vienas tokių – mamuto dantis, atrastas Melnragėje.

Mokslininkas teigia, kad su Baltijos jūros krantais šio gyvūno susieti nepavyko, nes čia jie negyveno. Manoma, kad skeleto dalys atslinko kartu su ledynais. Tarp radinių – ir anuomet naudotas kirvis, liudijantis apie čia buvusią gyvenvietę.

„Kitas įdomus dalykas, kad visi medžiai šaknimis į Vakarus, viršūnės – į Rytus. Buvo versija, o gal buvo cunamis? Bet jei važiuoji į Kretingą, ten visi medžiai stovi taip pat, važiuoji į Liepoją – ten tie stulpai elektros, ryšių, irgi taip pakrypę, vadinasi, vyraujantis vėjas tada buvo toks pat, kaip dabar“, – pasakojo naras.

Ieškojo upių vagų

Dar viena sritis, kurią tyrinėjo mokslininkai nuo Juodkrantės iki Latvijos ribos, – galimų dabartinių upių vagos tuomet, kai vandens lygis buvo žemesnis už dabartinį.

Anot V. Žulkaus, tai svarbu ir reikšminga, nes žinoma, kad akmens amžiaus žmonės, kurie gyveno jūrų pakrantėse, ieškodavo vietų, kur įtekėdavo upės, formuodavosi lagūnos, sudarydamos sąlygas turėti maisto, gėlo vandens.

„Ieškojome, kur likusios žiotys, ar yra po vandeniu. Perspektyvios vietos. Deja, šitas darbas liko nebaigtas. Laukiame jaunimo – pirmyn“, – sakė archeologas.

Mokslui naujų duomenų galėtų atskleisti ir durpių klodų tyrimai, kurie suteiktų duomenų apie to meto klimatą, jo kaitą, taip pat žmonių gyvenimą čia, pakrantėse.

Mokslininkų atlikto tyrimo rezultatus yra paskelbęs prestižiniu laikomas Oksfordo universiteto kuruojamas mokslinis žurnalas.

Jurgita Andriejauskaitė/BNS

Titulinė nuotr. KU