Nuostabi eksporto šalis Persija! Vis dėlto geriau – Rusija?

Jau pusantrų metų Vakarai neparduoda Rusijai šiuolaikinių technologijų, o rusai neperka euroatlantinės bendrijos valstybių (JAV, ES) maisto ir žemės ūkio produktų. Vyksta sankcijų ir suvaržymų karas, prasidėjęs Rusijai užgrobus gabalą Ukrainos. Per tą laiką ES (taip pat ir Lietuvos) politikai ir žemdirbiai dešimtis kartų tikino, jog susiras naujų eksporto rinkų, rusai prisiekinėjo, kad patys pasigamins pakankamai maisto, o egzotiškų vaisių ir daržovių parūpins ištikimi Rusijos draugai iš Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos. Tačiau ir 2016 m. pradžioje vokiečiai, ispanai, lietuviai dar neturi kur dėti maisto, anksčiau skirto Rusijai, o rusai kaip nesavais dantimis valgo rūgščius Pietų Afrikos obuoliukus, jautieną iš Zika viruso apimtos Brazilijos, dėmėtus Pakistano mandarinus arba „itališkus“ sūrius, pagamintus Tambove. Tai vienos, tai kitos ES šalies politikai, spaudžiami savo ūkininkų, bando apeiti ES sankcijas Rusijai, reikalauja apskritai panaikinti jas. Ypač karšti susitaikymo su Kremliumi šalininkai yra prancūzai – jų ministrai tapo nuolatiniais Rusijos valdžios svečiais. „Ūkininko patarėjo“ kalbintų ekonomistų ir agroverslininkų nuomone, žinant Kremliaus „meilę“ Baltijos šalims, Rusijos rinkos nišas, iki 2014 m. priklausiusias Lietuvos agroverslininkams, tikriausiai jau šią vasarą užims Vakarų Europos maisto eksportuotojai, spjovę į ES tarpusavio solidarumo deklaracijas.

Prancūzų separatistai Prancūzijos ekonomikos ministras Emmanuelis Macronas, sausio mėnesį lankęsis Maskvoje, optimistiškai tvirtino, kad vasarą ES sankcijos Rusijai bus atšauktos, Kremlius panaikins embargą, prancūzų tvartų, sodų ir daržų gėrybės vėl plauks į Rusiją (nors Rusijos aneksuoto Krymo, dėl kurio ir kilo sankcijų karas, Ukraina neatgaus). Prancūzijos premjeras Manuelis Vallsas praėjusią savaitę Miuncheno saugumo konferencijoje pasiūlė atkurti Briuselio (ES) ir Maskvos „vyriausybinius susitikimus branduolinės energetikos, transporto, žemės ūkio klausimais, kuriuos ypač temdo embargo šešėlis“. Prancūzijos ministras pirmininkas Bavarijos sostinėje ilgai spaudė ranką Rusijos vyriausybės vadovui Dmitrijui Medvedevui. Tačiau Lietuvos pienininkų asociacijos vadovas E. Simonis tikisi, kad į Rusijos rinką sugrįš visos ES šalys kartu. „Nesakau, kad Rusija atsisakė ketinimų skaldyti ES šalių vienybę. Vis dėlto oficia­li ES nuostata – jokių separatinių derybų su Maskva“, – tvirtino E. Simonis, bet prisipažino, kad nėra politikos apžvalgininkas ar politologas. Anot E. Simonio, Lietuvos pieno perdirbėjų sandėliai prikrauti ilgai negendančių produktų. „Laukiame geresnių laikų arba pelningesnių rinkų“, – apibendrino Pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovas.

Grūdininkų ir daržininkų nuotaikos Lietuvos grūdų augintojams Rusijos embargas yra kaip uodas jaučio tarpuragyje iš garsios Ezopo pasakėčios: nepajuto, kada prasidėjo, nepastebės, kai baigsis. Rusijoje mūsų javų augintojai kažkada parduodavo tik truputį pašarinių grūdų. Bet štai Iranas (senoviškai Persija) sugrįžo į Vakarų draugų stovyklą, tapo geidžiamu prieš prorusišką Sirijos diktatorių Basharą al Assadą ir Maskvai nepavojingą „Islamo kalifatą“ kovojančios koalicijos sąjungininku.Nors teokratinę šalį vis dar valdo musulmonų dvasininkai, tebeturintys branduolinius reaktorius, kuriuose galima sodrinti uraną ir gaminti atomines bombas, Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinių Tautų ir ES prekybinės sankcijos Iranui sušvelnėjo. Per 36-erius ekonominių suvaržymų metus išalkę iraniečiai laukia grūdų ir iš lietuviškų aruodų. O lietuviškos morkos ir kopūstai dar visai neseniai buvo neatsiejama Maskvos ir Sankt Peterburgo gyventojų mitybos raciono dalis, todėl, matyt, Lietuvos daržininkų nuotaikos dabar turėtų būti niūrios.

Padėties nedramatizuoja „Daržovių rinkos visada perpildytos. Naujokai niekur nelaukiami“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Lietuvos daržovių augintojų asociacijos valdybos narys, Kėdainių r. ūkininkas Vidmantas Kvedaras, sėjantis ir sodinantis morkas, kopūstus, burokėlius, svogūnus, agurkus. Tačiau savo šeimos ūkio būklės V. Kvedaras nedramatizuoja. „Mums padėjo ir prasti derliai aplinkinėse ES šalyse dėl blogų orų, sausrų . Didesnius daržovių kiekius vežėme į Latviją, labai padaugėjo pirkėjų iš Lenkijos, Vokietijos. Niekada anksčiau to nebuvo“, – pasakojo V. Kvedaras. Žinoma, tokia sėkmė gali greitai baigtis. Užtektų, kad šiais metais orai Vakarų Europoje būtų palankūs daržininkystei, ir ES rinkoje kiltų perprodukcijos krizė.

Rusiški principai V. Kvedaras užjaučia savo kaimyną pieno gamintoją, kuriam teko parduoti karves, bet pats nelinkęs sėdėti sudėjęs rankų. Ir kitiems Lietuvos daržovių augintojų asociacijos nariams nepataria laukti Rusijos embargo pabaigos kaip gervei prie upės giedros. „Mūsų „Kvedarų ūkis“ nuskustas daržoves pradėjo siūlyti restoranams, prekybos centrų kulinarijos cechams. Reikia auginti tik tiek, kad viską būtų galima parduoti. Ne paslaptis, kad dar iki embargo kai kuriems ūkiams tekdavo tūkstančius tonų perteklinių morkų išmesti. Prieš kelerius metus važiuodavome į Rusijos sostinėje rengiamą tarptautinę maisto produktų parodą „World Food Moscow“. Dabar mes ten nereikalingi. Bet Lietuvos daržovių augintojai laukiami Berlyne, šviežių ir džiovintų vaisių, daržovių parodoje „Fruit Logistica“. Mes ten dalyvaujame, kad surastume pirkėjų, o garsiai žadėję visiškai apsirūpinti savo daržovėmis rusai – tiekėjų“, – samprotavo Kėdainių krašto ūkininkas V. Kvedaras, kurio raugintų kopūstų kibirėliai ilgai neužsibūna Lietuvos prekybos centrų vitrinose.

Įkyrus ES eksportuotojų priedainis 1944 m. du sovietų Rusijos žydai, poetas Michailas (Michoelis) Isakovskis ir kompozitorius Matvejus (Motia) Blanteris, sukūrė dainą „Po Balkanų žvaigždėmis“ (apie tai, kaip „šlovingoji raudonoji armija išvadavo Bulgariją ir Rumuniją iš hitlerinės vergovės“). To kūrinėlio priedainis buvo toks: „Nuostabi šalis Bulgarija, vis dėlto Rusija – geriau“. Jis iki šiol įkyriai skamba ES eksportuotojų galvose. „ES į Rusiją eksportuodavo nemažus maisto kiekius. Tokius srautus net ir per pusantrų metų nelengva nukreipti kitur. Suomijos pieno produktų kompanija „Valio“ į Rusiją išveždavo apie ketvirtadalį savo gaminių. Sėkmingiausiais metais „Valio“ prekybos su rusais apyvarta siekdavo 0,5 mlrd. eurų. Suprantama, suomiams sunku šiuos sūrių, sviesto, jogurtų, grietininių ledų kalnus įsiūlyti kažkam naujam, parduoti kitiems. Bet Lietuvos eksportuotojams paprasčiau – mūsų prekybos su Rusija apimtys vis dėlto buvo mažesnės“, – „ŪP“ aiškino Danske Bank A/S Lietuvos filialo vyriausiasis ekonomistas Rokas Grajauskas.

Laikina sėkmė Smulkesniam rinkos žaidėjui lengviau rasti naujų pirkėjų. „Didžiausias lietuviško eksporto prieaugis – Vakaruose. Pienas, mėsa keliavo į euro zonos šalis, šiek tiek – į Skandinaviją“, – vardijo R. Grajauskas. Pasak finansų analitiko, kaimynė Lenkija taip pat leido uždirbti Lietuvos maisto pramonei. „Danske“ banko vyriausiasis ekonomistas vaizdžiai palygino – iš Rusijos išvytą mažą Lietuvos eksportuotojų laivelį nuplukdyti į kitą, ramią prieplauką lengviau negu pakeisti kokio Vokietijos kreiserio kursą. „Prekybą su Iranu, Saudo Arabija ar Uzbekistanu galima pavadinti, deja, tik laikina mūsų sėkme. Produkcijos paskanauti ten nuvežta nemažai, bet užmegzti dažniausiai vienkartiniai, trumpalaikiai (vieno–trijų mėnesių) sandoriai ir tos rinkos buvo prarastos. Daug vilčių siejama su Kinijos rinka. Žinoma, savo baldais ar metalo dirbiniais kinų meistrų nenurungsime ir Kinijos nesudominsime. Vienintelis dalykas, ką jiems galime pasiūlyti, – maisto produktai. Juk mums knieti paragauti kiniškos virtuvės patiekalų, kurių skonis – neįprastas mūsų gomuriui. Lygiai tokie patys egzotiški, todėl viliojantys kinams gali atrodyti lietuviški sūriai, skilandžiai“, – svarstė R. Grajauskas. Jo duomenimis, visai sėkmingai Lietuvos eksportuotojams pavyko „užsikabinti“ Jungtinėse Valstijose.

Komandinė ekonomika pralaimi „Mūsų pieno perdirbėjai neturėtų aimanuoti – jiems didelių nuostolių embargas nepadarė. Šiek tiek atpigino produkciją, bet ir žaliavas perdirbėjai superka mažesnėmis kainomis. Stipriausią smūgį per tuos 18 mėnesių pajuto ES (ypač pokomunistinių Bendrijos šalių) žemdirbiai“, – pabrėžė R. Grajauskas.O Rusijos prezidento Vladimiro Putino 2014 m. rugpjūčio 6 d. įsakas „Dėl ribotų ekonominių Rusijos Federacijos nacionalinio saugumo priemonių“, anot „Danske“ banko ekonomisto R. Grajausko, labiau pakenkė patiems rusams, nors Kremlius ir stengiasi savo padėtį vaizduoti rožinėmis spalvomis. „Nebelikus ES, JAV, Kanados, Australijos konkurentų, vietiniams Rusijos maisto gamintojams atsivėrė galimybė beveik visiškai aprūpinti rusų visuomenę savais produktais. Bet rusų žemės ūkis nesugebėjo pasinaudoti palankiomis aplinkybėmis – pernai Rusijos maisto pramonės apimtys paaugo tik truputį daugiau nei 1 proсentu! Tai akivaizdus įrodymas, kad Rusijos komandinė ekonomika nepajėgia varžytis su Vakarų laisvąja rinka“, – negailestingą nuosprendį Putino Rusijai paskelbė R. Grajauskas.

Energetikai ir ginklininkai žlugdo ES vienybę Tarptautinių ekonominių san­tykių eksperto R. Grajausko manymu, negalima ES senųjų šalių žemdirbių ir maistininkų kaltinti, kad, norėdami žūtbūt sugrįžti į Rusijos rinką, jie žlugdo ES vienybę. „Vakarų, Pietų Europos ūkininkai tikrai nėra pagrindiniai Kremliaus lobistai Europos Sąjungoje. Išnagrinėję ES prekybos su Rusiją dinamiką pamatytume – kuo toliau kokia nors valstybė į Vakarus nuo Lietuvos ir Lenkijos, tuo mažiau maisto produktų ji parduodavo rusams, todėl, suprantama, ir embargo pasekmių nelabai pajuto“, – įrodinėjo R. Grajauskas. Pasak ekonomisto, nusileisti Maskvai savąsias vyriausybes labiausiai spaudžia prancūzų, vokiečių energetikai, karinė pramonė (prancūzų karo laivų gamintojai tik Rytų Europos ir Šiaurės šalių gėdijami nenoromis atsisakė riebaus sandėrio su rusais – nepardavė desantinio laivo „Mistral“ – red. past.). „Šitiems iš tiesų rūpi, kad sankcijos Rusijai kuo greičiau būtų atšauktos“, – tvirtino Danske Bank A/S Lietuvos filialo vyriausiasis ekonomistas R. Grajauskas.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS „ŪP“ korespondentas

Algimanto SNARSKIO piešinys

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.