Pasvalietiška Vilniaus legenda – Valentas Vaškevičius ir „Šnekutis“

Daugiau nei alus 

Būsimasis „Šnekučio“ įkūrėjas Valentas Vaškevičius gimė Vainekoniuose. Gimtuosiuose namuose alų virdavo jo mama. 

– Buvo geri estiški ekstraktai – iš jų darydavo. Tik per mažas buvau, skonio nebeprisimenu… Bet kas antras kiemas irgi darydavo, kaimynai duodavo paragauti. Atsilyginimui visada – alus, lašiniai, dešros ir duona. Valiuta (šypsosi). Traktoristai ar šoferiukai kokie paklausdavo – ar turi alaus? Jei neturi, net neis dirbti, – prisiminęs, šypsosi pašnekovas. Alus tada reiškė daugiau nei vien tik gėrimą. Tai – ir pats vaišingumas, namų skonis, ir šiandien taip mėgstamas žodis – bendrystė. 

Ir šiandien į „Šnekutį“ žmonės ateina ne šiaip atsigerti. Alus – pretekstas pabūti kartu, pasišnekėti. Mažai kas po vieną. Įkūrėjas džiaugiasi, kad ir gerti, kaip kad mūsų prosenelių laikais, žmonės vėl moka kultūringai ir saikingai. 

Istorijos, žmonės ir paprastumas 

Kalbėdamas apie alaus darymo ir ragavimo paslaptis, Valentas ypač prisimena vieną taisyklę. Alų reikia virti ramybėje – netriukšmauti, nespardyti malkų (kūrenti ugnies taip pat nerekomenduodavo atliekomis, lentomis ir pan.) – kad jo išgėręs, žmogus būtų ramus, nenorėtų muštis. „Bet yra teisybės! – sako „Šnekučio“ įkūrėjas, – anais laikais Pasvalyje būdavo daug „nelegalų“. Ir mes iš vieno imdavom alaus. Bet jo išgėrus prasidėdavo didžiausi pykčiai. Įsitikinom, kad tikrai kažkas negerai. Teisybės praktikoje yra.“ 

Kai Vaškevičių šeima 2006 metais atvyko į sostinę, skirtumų tarp regiono ir miesto alaus kultūros buvo daugiau nei dabar. Pavyzdžiui: 

– Kai atsidarėm Vilniuje pirmą barą – nustebau. Pasvaly tais laikais, jei pamatydavai bare moterį – tai kažkas ne taip. Pagerianti arba su fanaru. O čia, Vilniuje, jau tada buvo daug moterų, normalių ir be fanarų, – juokiasi Valentas. 

Į „Šnekutį“ žmones traukia ne tik kokybiško alaus paragauti, bet ir paklausyti aludarystės bei kitokių gyvenimiškų istorijų. „Pasišnekam su lankytojais. Aš, kiek galiu, išlendu“, – šypsosi Valentas. Prisimena, kartą atėjo vieni užsieniečiai ir būtinai prašo nusifotografuoti. Pasirodo, buvo atėję prieš dešimt metų ir vėl grįžo – telefone dar saugojo pirmą nuotrauką. 

Ir visai nesistebiu… Bendrauti su Valentu – kaip karštavoti tikro, gyvo, naminio alaus. Nurimsti. Prisimeni namus. Širdyje pasidaro kažkaip jaukiau… Kai paklausiau, kas, jo galva, traukia žmones į „Šnekutį“, Valento akyse lyg kažkas sužvilgo: 

– Paprastumas… – kukliai, švelniai nusišypsojo Valentas. 

Ištikimybė tradicijoms 

Valento žmona Daina – iš Meškalaukio. Jų vaikai Aurimas ir Gintarė užaugo Pasvalyje, Joniškėlio gatvėje. 

„Šnekučio“ virtuvė priklauso būtent Dainai. „Namie visada skaniai darydavo valgyti. Ant maisto – savamokslė, bet receptoriai jos geri“, – džiaugiasi Valentas. Jai padeda dar dvi moterys, į Šv. Mikalojaus „Šnekutį“ atėjusios dar iš pirmojo baro – 2006 m. įkurto Užupyje. Prie jų prisijungė ir viena ukrainietė. Už švarą atsakingi „Šnekučio“ darbuotojai – taip pat ukrainiečiai, tėvas ir sūnus. Kaip ir virėjos, daug metų ištikimi barmenai – atsidarius Šv. Mikalojaus „Šnekučiui“, čia įsidarbino vos dvidešimtmečiai ir alutį pilsto iki šiol. 

Užupyje, kur buvo pirmas Valento bariukas, po konkurso dygsta jau kitas namas. O Šv. Stepono gatvėje patalpas norėjo susigrąžinti pati savininkė. Taigi, kol kas Vilniuje liko tik vienas jo įkurtas alaus baras. Bet, nors ir teko uždaryti pirmuosius du, jų klientai „Šnekučio“ nepaliko – susirenka Šv. Mikalojaus gatvėje. Daug kam barmenai jau žino, ką įpilti – nebereikia net klausti. 

Ištikimybė tradicijoms – „Šnekučio“ garbė. Tarkuotų bulvių cepelinai, bulviniai blynai, vėdarai, karka, kūgelis su ausytėmis ir kiti lietuviški patiekalai – iš šeimos virtuvės lobyno. Taip gamino Dainos tėvai, taip ir jųdviejų su Valentu šeima. Kaip pradėjo vaišinti lankytojus prieš beveik dvidešimt metų, taip – ir šiandien: 

– Reikia išlaikyti. Kitaip nebebus „Šnekutis“, – tiki Valentas. 

„Šnekutis“ – tikras šeimos verslas. Sūnus Aurimas šiandien atsakingas už buhalteriją. Bet, žinoma, pradžioje ir jam teko pastovėti už baro. O apie skirtingas alaus rūšis ir jų gamybą gali pasakoti ilgai. 

Dukra Gintarė kurį laiką su tėčiu darbavosi Šv. Stepono gatvėje. Vėliau emigravo į Nyderlandus – ten su vyru, taip pat pasvaliečiu, sukūrė šeimą. Bet „Šnekučio“ gyvenimu visada domisi – į Olandiją keliaus ir šis „Darbo“ numeris.

Apie svajones 

Pasvaliečių, nors negausiai, bet į barą irgi užeina. Valentas svarsto – gal kas mėnesį „Šnekutyje“ surengti Pasvalio išeivių susibūrimą? 

Prakalbome ir apie tai, kad iki šiol Pasvalyje – alaus krašte – nėra tikro pasvalietiško alaus baro: 

– Kad nebebus kam gerti. Tuštėja. Turistų tiek nėra. Sunku Pasvalyje kuo pritraukti. Pakruojis turi dvarą, Biržai – pilį, – svarsto Valentas. – Kita vertus, traukos akcentu galėtų tapti būtent tradicinis alus… Gaila, kad kol kas Pasvalys, palyginti su kitais Šiaurės krašto miestais, šia prasme – nuskriaustas. 

Bet gal tai tik laiko klausimas? 2027-aisiais Pasvalys taps Lietuvos kultūros sostine. Valentas taip pat pristatys Pasvalio krašto kultūrą. Gal kam nors kils mintis ir ją įkūnyti… 

„Šnekučio“ sėkmės istorija 

Šiandien žmonės labiausiai mėgsta šviesų, lagerio tipo alų, kartesnę IPA, patinka Biržų krašto skonis. Iš kranų „Šnekutyje“ teka net trisdešimt rūšių tradicinio gėrimo! Panašiausias į pirmąjį naminį „Šnekučio“ alų – „Kaimiškas Jovarų alus“ iš Pakruojo krašto. 

„Pats nedarydavau, buvau žiūrovas. Kai atidarėm įmonę, glavnasai aludaris buvo žmonos brolis“, – pasakoja. Turėjo gerą receptą, naudojo vietines medžiagas, užsiaugino alaus mieles – regeneravo iš naudotų paties sodyboje. O šiandien populiarių IPA tuo metu nebūdavo. Vilniečiams kažką panašaus – kartesnio – pirmą kartą pasiūlė amžinatilsį aludaris Morkūnas. 

Gaila, bet Pasvalyje verslui prieš dvidešimt metų nenusisekus, savo alaus Valentas nebedaro: 

– Vienąkart atsikandom… Buvau ir politikoje, ir versle. Vienijau trisdešimt smulkių įmonių. Ir iš politikos išėjau, ir licenciją alui gaminti atėmė. Pabaigoje Pasvalyje dar turėjau tris mažus barelius. Reikėjo į sąsiuvinį rašyti, ir tų pačių pinigų neatiduodavo. Ir reikėjo išvažiuoti. Pradėjom ieškoti, kur nutūpti. Radom mažutį barelį Užupyje. Ir nuomos kainos tada buvo normalios. 

O pirmą dieną suprekiavom… dvidešimt eurų. Galvoju – kur aš papuoliau… Pradėjau po redakcijas vaikščioti, dviračiu važinėdavau po miestą ir dalindavau skrajutes. Pradėjo domėtis žurnalistai, – ir vos po dviejų mėnesių „Šnekutis“ jau gyvavo. Tuo metu ir šventėse, mugėse kaimo aludariai mažai rodydavosi. Valentas buvo bene pirmasis ir labai populiarus. O pirmieji „Šnekučio“ klientai, žinoma, buvo studentai! Jie visam Vilniui išplatino, kad tai – gera vieta. Netrukus, pamatę kaimiško alaus sėkmę, jį ėmė siūlyti ir kiti verslininkai. 

– Jei mokesčiai būtų mažesni, galima būtų kitaip gyventi. Yra, kas rizikuoja. Juodai varo. Jie kitaip gyvena. Bet nedaug – tik vieną kartą. Paskui visam užsidarysi, išpėckos, ir atsidaryti iš naujo bus sunku, – tiki „Šnekučio“ įkūrėjas. 

Šiais laikais reklamos iš lūpų į lūpas jau nebepakanka – reikia pasirodyti ir socialiniuose tinkluose. „Šnekutis“ stengiasi nuolat būti reitingų penketuke. Prieš pandemiją baras kasdien priminė dūzgiantį avilį – žmonės čia plūdo tiek pirmadienį, tiek penktadienį, nuo pietų iki sutemų. Nors kovidas sudavė smūgį, šiandien „Šnekutis“ vėl gyvuoja. Kada beužeitum – baras jaukiai šurmuliuoja. Ypač derlingi savaitgaliai. Daug lankytojų kasdien – iš užsienio. Taigi, „Šnekutis“ atlieka atsakingą misiją – turistams atskleidžia gilias ir gardžias mūsų tradicijas. O čia užėjęs, išties jautiesi kaip namie…

 Kotryna KRAPTAVIČIŪTĖ  / DARBAS