Paveldo atradimai: kur išbarstyti kiti Kotrynos Jogailaitės deimantai?

Kotrynos Jogailaitės pakabukas su iš deimantų išdėliota C raide (lotyniškai jos vardo Catarina pirmoji raidė) rastas atvėrus jos sarkofagą. Tai buvo jos brangiausias papuošalas, padovanotas tėvų – Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos. Su šiuo pakabuku Kotryna apie 1553 m. nutapyta ir Luko Kranacho jaunesniojo paveiksle, su juo ir buvo palaidota kaip Švedijos karalienė. Šis papuošalas dabar saugomas Upsalos (Švedija) katedros lobyne.

Beje, šiame lobyne saugoma jos sarkofage rasta karūna bei skeptras. Neseniai Švediją apskriejo žinia, kad nedidelio Skallviko miestelio bažnyčioje galbūt rasta ir Kotrynos vestuvinė karūna, kurią XVI a. galėjo nukaldinti Vilniaus auksakaliai. Tokią prielaidą daro švedė kultūros istorikė Eva Mattsson, Jogailaitės istoriją tyrinėjanti jau dvylika metų. Siekianti žmones sudominti istorija, atskleisti, kokį vaidmenį ši karalienė atliko Švedijos istorijoje, pasisiuvusi tą laikmetį atspindinčią suknią, puoštą tūkstančiais dirbtinių perlų, įvairiomis progomis rengia teatralizuotus pasirodymus iš karalienės gyvenimo. Šiemet E. Mattsson švedų kalba išleido knygą „Princesė: karalienės Kotrynos Jogailaitės biografija“. Vestuvinės karūnos autentiškumą dar turės patikrinti tyrėjai, bet akivaizdu, kad Švedijoje mums reikšmingo paveldo yra nemažai. O naujausi tyrinėjimai teikia vilčių, kad brangenybių iš kraičio skrynios gali atsirasti ir daugiau. Tad vykstant į Švediją yra ką įsitraukti į kelionės planus ir pamatyti savo akimis. O kad prieš kelionę įsiaudrintų vaizduotė, galima dar paskaityti žurnalistės Ilonos Skujaitės parašytą ir šiemet išleistą istorinį romaną „Karo nuotaka. Iš nemylimos dukros – į Švedijos karalienę. Jauniausios Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės gyvenimo ir meilės istorija"“.

„Jei ne politiniai Livonijos reikalai, Kotryną brolis būtų palikęs netekėjusią“

Natūraliai kyla klausimas, kodėl mes taip ilgai beveik nieko nežinojome apie Kotryną Jogailaitę, jos santuoką su Švedijos karaliaus Gustavo I Vazos sūnumi, Suomijos kunigaikščiu Jonu III Vaza (1537–1592). Ryškus lūžis visuomenės informavime įvyko 2012 m., kai Vilniuje, Valdovų rūmuose, minint Kotrynos Jogailaitės vedybų su Jonu III Vaza 450 metų sukaktį, buvo surengta tarptautinė konferencija. Europos istorikai tuomet atskleidė daug įdomių faktų ir detalių iš šios poros Vilniuje įvykusios santuokos užkulisių, aptarė apskritai karališkų vedybų įtaką Europos kultūrai. Kadangi tuomet teko klausytis tų pranešimų, pacituosiu įdomesnius pastebėjimus.

„Jei iš santuokos būdavo tikimasi politinių tikslų, amžius nebūdavo jokia kliūtis, nuotaka galėdavo tekėti sulaukusi vos 13 metų. Prieštarauti tėvas būdavo neįsivaizduojamas dalykas, – teigė dinastinių Europos santuokų kontekstą tyrinėjęs vokiečių istorikas prof. Karlas Heinzas Spiessas. – Tačiau ištekinti vyresnę nei 20 metų dukterį būdavo sudėtinga. Tokios būdavo laikomos pernokusiu vaisiumi. Šiuo atžvilgiu skirtumas tarp 36-erių Kotrynos ir 11 metų jaunesnio Jono III Vazos – išskirtinis“. Pasak toje konferencijoje pranešimą skaičiusios istorikės prof. Raimondos Ragauskienės, Žygimanto Augusto seserų – Kotrynos, Onos, Sofijos – aplinkybės buvo nepavydėtinos: Žygimantas Augustas į seseris žiūrėjo šaltai, net ciniškai, jis seserims ir motinai niekada neatleido priešiškumo jo mylimai žmonai Barborai Radvilaitei. Nors šiaip būdavo, kad LDK valdovų dukros ištekėdavo 14–15 metų, šioje šeimoje buvo kitaip: Kotryna ištekėjo 36, Ona – 53, Sofija – 34.

Grožiu išsiskiriančiai Kotrynai kilmingi vyrai piršosi labiausiai. Jos rankos siekė Badeno grafas, o per tėvo Žygimanto Senojo laidotuves kaip potencialus kandidatas prisistatė 57 metų našlys Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis (Hohencolernas). „Žygimantas Augustas vis vilkino derybas, nors kunigaikštis Kotrynai nuolat siųsdavo laiškus ir dovanas. Jis per savo pasiuntinį laiške prašė paskubinti derybas: „Man, kaip senam žmogui, labai šalta miegoti vienam. Prašau dėti visas pastangas, kad būtų galima gauti Kotryną“, jo laišką citavo R. Ragauskienė. – Po metų jam vis dėlto buvo atsakyta. 1552 metais Kotrynos rankos siekė po antros žmonos mirties našliu tapęs Švedijos karalius Gustavas I Vaza (Jono III Vazos tėvas). Ir jam, ir dar dviems italams Žygimantas Augustas atsakė. Per jo paties trečias vedybas Kotrynai dėmesį rodė žmonos brolis Ferdinandas Habsburgas. Jam irgi buvo atsakyta“. R. Ragauskienės nuomone, jei ne politiniai Livonijos reikalai, Kotryną brolis taip būtų ir palikęs netekėjusią.

Vedybų užkulisiai: didžiausias pinkles rezgė kaišiojo Ivanas Rūstusis

Pasak R. Ragauskienės, Krokuvoje gimusi Kotryna į Vilnių su tėvais atvyko būdama dvejų metų ir čia praleido pusantrų metų. Paskui atvyko būdama keturiolikos ir čia pasiliko dvejiems metams. Trečią kartą brolio kvietimu atvyko 1556 metais ir gyveno iki vedybų 1562 metais. „Neramios dienos Kotrynos laukė Vilniuje, kai 1560 metais po mėnesio našlystės savo pasiuntinį atsiuntė Rusijos caras Ivanas Rūstusis (Ivanas IV), vedybomis ketinęs patekti į LDK sostą po Žygimanto Augusto mirties, o kartu užimti ir Livoniją. Pasak istorikės, derybos truko tris savaites, nes šalys siekė skirtingų tikslų, o Kotryna vaikščiodavo apsiverkusi. „Žygimantas Augustas kėlė sąlygą – derėtis tik po maskvėnų išėjimo iš Livonijos. Liko neatsakyta, ar tokiu atveju brolis būtų aukojęs seserį ir atidavęs ją tironišku charakteriu Europoje jau pagarsėjusiam Ivanui IV. Nesunku būtų nuspėti, koks gyvenimas Kremliuje būtų laukęs šios politinės įkaitės. Jos laimei, derybos nutrūko dėl politinių priežasčių“, pasakojo R. Ragauskienė.

Po neigiamo atsakymo Ivanas Rūstusis atnaujino puolimą Livonijoje ir nors greitai vedė dar kelis kartus, taip ir neatsisakė minties į Kremlių parsigabenti Kotryną. Siekdamas Kotrynos rankos Jonas III Vaza Žygimantui Augustui pasiūlė didelę paskolą karui su Maskva. Kadangi Žygimantas Augustas savo seserį Kotryną Jogailaitę siekė ištekinti grynai dėl politinių tikslų – dėl kovų su Švedija, dėl Livonijos žemių, jam toks pasiūlymas tiko. Nors tuometinis Švedijos karalius Erikas XIV savo broliui Jonui III draudė vesti Kotryną, pyko dėl paskolos, vis dėlto Jonas Vaza su paskola per Gdanską 1562 m. rugsėjo 12 d. atkeliavo į Kauną. „Kauno rotušėje jį iškilmingai priėmė Žygimantas Augustas. Per pietus rotušėje, jau žinodamas apie Švedijos karaliaus poziciją, Žygimantas buvo linkęs derybas atidėti. Deryboms prieštaravo ir Mikalojus Radvila Juodasis, planuojantis sudaryti kitą dinastinę Jogailaitės santuoką su Danijos atstovu. Tačiau dėl Jono III Vazos pasiūlytos naudos, gavęs Kotrynos pritarimą, Žygimantas Augustas su švedo pasiūlymu sutiko“, – pasakojo R. Ragauskienė. Santuokos sakramentą jauniesiems Vilniaus katedroje spalio 4 d. pagal senąjį kalendorių suteikė Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Po savaitės linksmybių pora iškeliavo į Suomiją.

Kaip pastebėjo K. H. Spiessas, Europoje tuo metu būdavo įprasta vestuves kelti vyro krašte, tad Kotrynos ir Jono Vazos tuoktuvės Vilniaus katedroje yra neįprastas atvejis. Tokį pasirinkimą lėmė Jono III Vazos nesantaika su broliu Švedijos karaliumi Eriku XIV Vaza.

Du su puse mėnesio trukusioje kelionėje jaunųjų laukė daug pavojų. Kaip savo pranešime pasakojo istorikas iš Suomijos prof. Larsas Ericsonas Wolke, caras Ivanas Rūstusis, surinkęs tūkstančius karių ir manydamas, kad švedų apsauga bus nelojali su broliu Švedijos karalium Eriku XIV konfliktuojančiam Jonui III Vazai, ketino pagrobti Kotryną per jos kelionę iš Vilniaus į Suomiją. Deja, nepavyko.

Tokių brangenybių nebuvo mačiusi visa Suomija

Kotrynos Jogailaitės prieš vestuves sudarytame kraičio apraše, išlikusiame iki šių dienų, užfiksuotas, pavyzdžiui, toks papuošalas: auksinė antkaklė su penkiais smaragdais ir šešiomis poromis didelių apvalių rytietiškų perlų bei kryžiaus formos pakabuku su penkiais smaragdais ir vienu dideliu kabančiu perlu, antkaklė su trimis deimantinėmis plokštelėmis, dviem rubinais ir 26 poromis didelių apvalių rytietiškų perlų, prie jos – pakabukas su didele deimantine plokštele apačioje ir rubinu viršuje bei po jais pakabintu dideliu perlu ir t.t. Smalsaujantys su kelis puslapius sudarančiu kraičio skrynios aprašymu gali susipažinti ČIA.

Kai po ilgos kelionės užšąlančia jūra jaunieji pasiekė Suomijos sostinę Abą (dabar Turku), kelis mėnesius vyko kunigaikštienės pagerbimo iškilmės. Šaltiniai pasakoja, kad kai Kotryna atvėrė savo kraičio skrynią, visi neteko amo. Tuo metu vargingai gyvenę suomiai nebuvo regėję tokios prabangos. Jonas III net liepė surengti viešą ekspoziciją pilyje, į kurią iš visos Suomijos didikai traukė pažiūrėti Kotrynos brangenybių. Kraičio skrynioje buvo ir paauksuotų stalo bei vonios indų. Pasakojama, kad 1562 metais suomiai nebuvo matę sidabrinių stalo šakučių. Galima teigti, kad šakutėmis suomius išmokė valgyti Kotryna Jogailaitė.

Pabaiga – kaip pasakoje

Tačiau jaunųjų dar laukė daug pavojų. Supykęs karalius Erikas XIV apkaltino brolį Joną valstybės išdavyste ir pasiuntė kariuomenę bei laivyną į Abą. Po poros savaičių apgulties Jonas ir Kotryna buvo suimti ir uždaryti į Gripsholmo salos Malareno ežere pilies kalėjimą. Įsiutusiam Erikui būtų užtekę įkalinti nepaklusnų brolį, o Kotrynai buvo pasiūlyta grįžti į Vilnių ar Krokuvą, tačiau Jogailaitės atsakymas buvo išgraviruotas ant vestuvinio žiedo „Nemo nisi mors“ (Niekas, išskyrus mirtį). Gripsholmo pilies kalėjime jiems gimė dukra Elizabeta, išgyvenusi pusantrų metų. 1566 m. kalėjime gimė sūnus ir būsimasis Lietuvos didysis kunigaikštis bei Lenkijos karalius Žygimantas Vaza, 1568 m. – dukra Ana. Rusijos caras Ivanas Žiaurusis 1566 m. vėl ėmė reikalauti Kotrynos. Kreipdamasis į Švedijos karalių Eriką XIV, mainais už Kotryną žadėjo taiką. Erikas XIV sutiko brolio žmoną Kotryną atiduoti Rusijos carui, o brolį planavo nužudyti. Maskvos pasiuntiniai jau trypčiojo Stokholme Kotrynos, tačiau tokiems planams pasipriešino Švedijos didikai. Erikas XIV Vaza buvo nuverstas nuo sosto, o iš kalėjimo išleistas Jonas III Vaza ir Kotryna Jogailaitė 1569 metų vasarą Upsalos katedroje karūnuoti Švedijos karaliumi ir karaliene.

Įdomu, kad „nuo 1530 metų Jogailaičių vedybų sutartyse būdavo įrašyta, kad protestantas vyras privalo sutikti su katalikiškos santuokos apeigomis ir pažadėti nesikišti į žmonos tikėjimą. Jonas III Vaza šitai sąlygai pakluso, vėliau savo rezidencijoje žmonai pastatė katalikišką koplyčią“, – savo pranešime teigė K.H. Spiessas. Švedų istorikai Kotryną Jogailaitę vadina Renesanso karaliene, pastebi itališko renesanso idėjas, per Lenkiją ir Lietuvą su Kotryna atkeliavusias į Švediją ir Suomiją. Tyrinėtojai mato daug panašumo tarp XVI a. Švedijos ir Lenkijos bei Lietuvos architektūros. Žinodami, kad Kotryna Jogailaitė su vyru yra pasistatę arba renesansiniu stiliumi perstatę daugybę pilių – Svartsjo, Kalmaro, Borgholmo, Vadstenos, Uppsalos, Turku, Vasteraso, Linkopingo, Stegeborgo, Gavleo ir Drottningholmo – to panašumo galime paieškoti ir mes, apsilankydami Suomijoje ir Švedijoje.

***

Istorija byloja, jog žiniose apie savo paveldą dar turime daug baltų dėmių. Kol patys nesusirinksime į atmintį, kiti pirštu nepabaksnos ir neatkreips dėmesio, kad tai ir mūsų paveldas. Tad dairykimės, tyrinėkime, gilinkimės, pildykime šį sąrašą. Lankydamiesi užsienyje paveldo objektuose, dalyvaudami ekskursijose, nepasitenkinkime tik tuo, kas ekspozicijose parašyta arba pasakoja gidai. Pasidomėkime giliau. Kartais eksponatus tenka savotiškai iššifruoti pasitelkiant istorines žinias. Kad ir šiuo atveju, ir žiniasklaidoje, ir Švedijos muziejuose tiesiog parašyta Catarina, Lenkijos princesė, Švedijos karalienė. Arba tiesiog Katarina Jagellonica. Kažkodėl nepaminima, kad ji ir Lietuvos kunigaikštytė. Bet mes tai žinome, kad ji – Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos proanūkė, o Jogaila – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino anūkas.

Jūratė Mičiulienė / Kultūros paveldo departamentas

Nuotraukoje – Kotrynos Jogailaitės pakabukas (1546 m.), saugomas Upsalos katedros lobyne (aversas ir reversas). Iš knygos „Wawel 1000– 2000. Wystawa Jubileuszowa. Kultūra artystyczna dworu krolewskiego i Katedry, t. 3, Krakow, 2000, 100 p.