Pieno sektorius – lyg aikštė be kelio ženklų

„Lietuvos pieno sektorius primena Krakių miestelio aikštę, – sako žemės ūkio kooperatyvo (ŽŪK) „Lietuviškas pienas“ valdybos pirmininkas ir Žemės ūkio bendrovės (ŽŪB) vadovas Nikolajus Danilčenko, – joje iš trijų pusių automobiliai skersai išilgai važiuoja kaip kuriam patinka, nes nėra kelio ženklų, o jų nėra, nes nežinia, kas aikštės grindinio šeimininkas.“ Taip ir su pienininkyste.

Greičiau išimtis nei dėsningumas Rimtai diskutuoti apie pieno kelią nuo fermos iki stalo, gamybos kaštų pasidalijimą ir teisingą atlygį Krakių ŽŪB (Kėdainių r.) susirinko kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ nariai, patyrę agrarinio sektoriaus specia­listai, šalies pieno perdirbimo įmonių atstovai. Pasak N. Danilčenko, koope­ratyvas vienija pažangius pieno ūkius, kasdien parduoda po 130 t pieno žaliavos. Kooperatyvas netipinis, nesiverčia kitiems įprasta veikla perku–parduodu, o vienijasi dėl bendros rinkodaros ir kainodaros tikslų. Administratorius ir valdybos nariai periodiškai tariasi su pieno perdirbimo įmonių vadovais dėl žaliavos kainų, ieško ir suranda galimybių mažinti logistikos kaštus, stebi pasaulio pieno rinkos tendencijas, koreguoja investicijas į verslo plėtrą. Kooperatyvo nariai riziką dėl nuolatos krintančių pieno žaliavos kainų amortizuoja kita ūkio veikla. Krakių bendrovė, be augalininkystės ir gyvulininkystės, puoselėja mėsinę galvijininkystę, avininkystę, augina žirgus, turi mėsos perdirbimo cechą, prekiauja jame pagamintais produktais. „Pieno ūkis – ne tik agrarinės, bet ir socialinės paskirties įmonė, – pastebi ŽŪK „Lietuviškas pienas“ direktorius Vytautas Lekešys, – joje sukuriama daug darbo vietų, kaimui įkvepiama gyvybės, valstybei mokami mokesčiai.“ Pasak V. Lekešio, skambiomis deklaracijomis apie milijoną karvių, tris milijonus tonų pieno per metus politikai sektoriaus neatgaivins, jis natūraliai traukiasi. Mišrūs ūkiai, panašūs į Krakių bendrovę, yra greičiau išimtis nei dėsningumas. „Žemės ūkio verslą, kaimo žmogų gerbia politikai kaimyninėje Lenkijoje, Prancūzijoje, – pastebi kooperatyvo valdybos narys Šarūnas Šiušė, – mūsiškiai prisimena tik tuomet, kai iš krizės reikia gelbėti šalies ekonomiką.“

Supirkimo kainos nedidės „Lietuvos pieno rinka – pasaulio pieno rinkos pokyčių atspindys, – sako AB „Pieno žvaigždės“ žaliavų supirkimo direktorius Algimantas Paspirgėlis, – daugiau nei pusę šalyje pagamintų pieno produktų mes eksportuojame.“ Jo teigimu, praėję metai buvo nepalankūs pieno sektoriui, visos šalies pieninės eksportui gamino grietinėlę ir pieno miltelius. Pastarųjų intervenciniuose ES sandėliuose susikaupė apie 400 tūkst. t. „Jeigu tie milteliai bus atiduoti maisto stokojančioms Afrikos ir Azijos šalims, ES rinka atsigaus, bet nutarus juos parduoti bendrijos viduje bus prastai“, – prognozavo A. Paspirgėlis. Pasak jo, dėl ES pieno rinkoje tvyrančios nežinios Lietuvos pieno perdirbimo įmonės jau porą mėnesių dirba nuostolingai, tai atsispindi ir pieno žaliavos kainodaroje, sezoniškumas nebeturi įtakos, viską lemia paklausos ir pasiūlos santykis. Kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ nariams prakalbus apie pieno gamybos mažinimą, karvių bandų likvidavimą „Pieno žvaigždžių“ atstovas prašė to nedaryti. „Nepasiduokite propagandai“, – sakė A. Paspirgėlis. „Pieno žvaigždžių“ žaliavų supirkimo direktoriaus pavaduotojas Adomas Zdanavičius kooperatyvo nariams bandė įpūsti optimizmo: neseniai Pasaulio pienininkystės organizacijos (IDF) kongrese išgirstos naujienos verčia tikėtis atsiversiančių pieno produktų vartotojų rinkų Kinijoje, Indijoje, tačiau artimoji perspektyva visiškai miglota. „Lietuviško pieno“ kooperatyvo nariai, neseniai dalyvavę Seime surengtoje pieno sektoriaus problemoms skirtoje konferencijoje, teigė negavę atsakymų į klausimus apie mažinamas pieno žaliavos kainas. „Neišgyvenate iš pieno – nupirksime jūsų ūkius“, – renginyje atvirai siūlė vienos asociacijos vadovas. „Pieno žvaigždžių“ atstovai A. Paspirgėlis ir A. Zdanavičius aiškinosi dėl žaliavos supirkimo kainų grupių, prasto smulkiųjų ūkių pieno ir tokį parduoti atvežančių kooperatyvų.

Ūkininkus supriešino valstybė „Įstatymu įteisintos pieno gamintojų grupės supriešino ūkininkus, – kalbėjo V. Lekešys, – statistinės ataskaitos liudija, jog supirkėjų kooperatyvai smulkiesiems ūkininkams už kilogramą pieno vasarį mokėjo 15 euro centų, nors patys iš perdirbėjų gavo dvigubai.“ Pasak V. Lekešio, abejonių dėl pieno žaliavos kokybės kelia tose pat ataskaitose užfiksuoti faktai, jog ūkininkas kasdien į pieno surinkimo punktą pristato po 2 t pieno. Peršasi išvada, kad savo ūkyje jis neturi pieno šaldytuvo. Ką veikia Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT)? Latviai net kibirą pieno perka iš ūkio šaldytuvo. „Šalies pieno sektorių labiausiai pjauna žaliavos supirkėjai – tarpininkai, – sakė V. Lekešys, – nė vienoje pasaulio valstybėje nėra tokios verslo rūšies.“ „Visa mūsų valstybės parama ir strategija orientuota į smulkiųjų pieno gamintojų ir supirkėjų kooperatyvus, – pastebėjo A. Paspirgėlis, – reikia išaiškinti ūkininkams, kad jie už žaliavą gauna tik 60 proc. tarpininkams sumokamos kainos.“ UAB „Marijampolės pieno konservai“ Žaliavų skyriaus viršininkė Rita Maurušaitienė akcentavo superkamos pieno žaliavos kokybę, nes eksportuojama 95 proc. bendrovės produkcijos. Kooperatyvo nariai siūlė sutelktomis ūkininkų ir pieno perdirbėjų jėgomis ieškoti būdų, kaip sumažinti žaliavos logistikos kaštus, pavyzdžiui, pieno perdirbėjams pasiskirsčius pieno gamintojų regionus, perkant pieną kaip Nyderlanduose – kas antrą ar trečią dieną. Tačiau, pasak A. Paspirgėlio ir R. Maurušaitienės, pirmasis siūlymas prieštarauja Konkurencijos įstatymui, o antrasis atsilieptų pieno žaliavos sudėčiai ir kokybei. Iš tokio išlaikyto pieno fermentinio sūrio jau nepagaminsi. Karšta diskusija kilo dėl smulkiųjų pieno gamintojų kooperatyvų proteguojamos pieno kainos formulės, keičiamų pieno sudėties parametrų, perskaičiavimo koeficiento. „Visos šios kalbos – tik būdas mažinti pieno supirkimo kainą“, – atviravo N. Danilčenko.

Kreipėsi į ministrą Pasak diskusijos Krakėse dalyvių, pieno kelyje nuo fermos iki stalo didžiausią sumaištį kelia valstybės institucijos, kurių priedermė kontroliuoti visos sistemos veikimą. Į jas dažniausiai kreipiamasi tik kritiniu atveju. Vasario pabaigoje kooperatyvo administracija raštu kreipėsi į žemės ūkio ministrą Bronių Markauską dėl žalio pieno supirkimo tvarkos. Laiške teigiama, jog „Lietuvos Respublikoje žalias pienas superkamas vadovaujantis LR ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymu, Pieno supirkimo taisyklėmis, VMVT įsakymais, Europos Komisijos (EK) reglamentų reikalavimais ir kitais teisės aktais. Dokumentų tarytum ir pakanka, bet elementarios tvarkos nėra. Pieno perdirbėjai, supirkėjai, tarpininkai žalią pieną superka jį paimdami ne tik tiesiogiai iš ūkių, bet ir iš vadinamųjų supirkimo punktų, kurių nuosavybės forma įvairi. Nevaldomai paplitęs pieno verslas, teikiant jo supirkimo ir pavėžėjimo paslaugas. Ar tai gerai ir normalu? Esame įsitikinę, kad ne. ES šalyse tokios punktų paslaugos nėra. Žalio pieno gamintojai suskirstyti į 10 grupių, priklausomai nuo per vieną dieną parduodamo pieno kiekio. Gal ŽŪM vadovai galėtų pasinaudoti savo įgaliojimais ir patikrinti, kaip tikrovėje superkamas pienas, kaip jis iš ūkių pristatomas į supirkimo punktus. Kokio dydžio talpyklas reikia naudoti žaliam pienui supilti ir transportuoti į supirkimo punktus, kai jo per dieną iš vieno ūkio atvežama 500 kg, 2 000 kg ar didesnis kiekis? Gal jau pribrendo laikas baigti apgaudinėti save ir EK atstovus? Sistemingai pažeidinėjami maisto saugos reikalavimai, jau nekalbant apie teisėtus vartotojų lūkesčius dėl garantuotos žalio pieno kilmės ir kokybės. Gerb. Ministre, prašome imtis neatidėliotinų priemonių, kad tokia žalinga pieno supirkimo tvarka būtų iš esmės pakeista.“

Atsakymas nustebino Po savaitės ŽŪK „Lietuviškas pienas“ administracija gavo žemės ūkio viceministro Sauliaus Savickio pranešimą, jog kooperatyvo raštas persiųstas Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai. Neseniai sulaukta VMVT direktoriaus Dariaus Remeikos pasirašyto atsakymo: „VMVT informuoja, kad Lietuvos pienininkystės ūkiai nuo kitų šalių pienininkystės ūkių labai skiriasi. Vienas iš pagrindinių tokių ūkių skirtumų yra laikomų melžiamų karvių skaičius. Lietuvoje daug smulkių pienininkystės ūkių, iš kurių ne kiekvienas turi galimybę savo transportu pristatyti pieną į pieno supirkimo punktą, todėl šiuo metu reikalingi ne tik pieno supirkimo punktai, bet ir žalio pieno transportavimo (pristatymo) iš pienininkystės ūkio į pieno supirkimo punktą paslauga. (...) Pieno supirkėjai gali transportuoti pieno gamintojo pieną, nesumaišytą su kitų pieno gamintojų pienu, tik turėdami su pieno gamintoju pasirašytą susitarimą. (...) Pieno supirkėjai pieno gamintojo pieną gali transportuoti į pieno supirkimo punktą, esantį ne toliau kaip 15 km. (...) VMVT skatina pienininkystės ūkius įsigyti pieno aušintuvus ir siekia, kad būtų kuo didesnis pienininkystės ūkių, turinčių pieno aušintuvus, skaičius.“ Išgirdęs tokias valstybės maisto sargų dejones, vartotojas tikrai nebepirks parduotuvėje lietuviškos kilmės pieno produktų. Būtent dėl pakelėmis surinkto kibirinio pieno šalies sūrių gamintojai įsiveža žaliavą iš Estijos ir Latvijos. Viešai skelbiama, jog šalyje 75 proc. pieno žaliavos tiekia kelių karvių laikytojai, neseniai Seime pavadinti „pilvo ūkininkais“. Ar ne dėl to politikai priešinasi reikalavimui produktų etiketėse skelbti žaliavos kilmės šalį? Vargšė Krakių miestelio aikštė. ŽŪB ir ŽŪK vadovas N. Danilčenko kreipėsi į rajono vadovus, netgi siūlė pagalbą padėti sutvarkyti aikštės teritoriją. „Kiekvieną dieną einantiems per aikštę žmonėms kyla grėsmės gyvybei, – sako N. Danilčenko, – o valdininkai nesutaria, kuri žinyba turėtų pasirūpinti kelio ženklais.“ Sutvarkytų pati Krakių žemės ūkio bendrovė, bet tuomet iš valstybės institucijų sulauktų tūkstantinių baudų už savivalę.

Justinas ADOMAITIS ŪP korespondentas