Populiacijos griūtis kaimiškosioms savivaldybėms – gyvybingumo iššūkis

Žinome, kad Lietuvos savivaldybių pajamos susideda iš mokestinių, savarankiškų nemokestinių pajamų ir dotacijų. Savarankiškos pajamos yra tokios, kurias savivaldybė gauna nepriklausomai nuo centrinės valdžios finansavimo ar dotacijų, t. y. nekilnojamo turto, žemės mokesčiai, rinkliavos ar pajamos iš savivaldybės teritorijoje teikiamų paslaugų. Šios pajamos labai svarbios kaimo vietovių plėtrai, tvariam kaimiškųjų savivaldybių bei jas jungiančių regionų vystymuisi Lietuvoje.

Kaimiškųjų savivaldybių pajamos yra glaudžiai susijusios su gyventojų skaičiumi, nuo jo priklauso tvarus augimas.

Viena labiausiai nykstančių Europos valstybių

Pastaraisiais dešimtmečiais gyventojų skaičius drastiškas mažėja. Tai viena didžiausių Lietuvos kaimo vietovių problemų. Kaimiškosiose savivaldybėse ir kaimo vietovėse gyventojų skaičius per pastaruosius 15 metų mažėjo labai sparčiais tempais. 2008–2023 m. tarpsniu jų sumažėjo apie 20 proc. O kai kurios atitolusios nuo apskričių centrų kaimiškosios savivaldybės (Biržų r., Pagėgių, Pakruojo r., Ignalinos r., Zarasų r. ir kt.) patyrė didžiausią gyventojų skaičiaus mažėjimą (virš 20 proc.), tai tiesiogiai paveikė jų gebėjimą išlaikyti infrastruktūrą ir teikti viešąsias paslaugas.

Per dešimtmetį Lietuvoje prarasta net 700 kaimo gyvenamųjų vietovių.

Apibendrintai tik trijose kaimiškosiose savivaldybėse – Kauno r., Klaipėdos r. ir Vilniaus r. – gyventojų skaičius per 15 pastarųjų metų augo, atitinkamai 26,6 proc., 33,2 proc. ir 12,2 proc.

Pagal Jungtinių Tautų skelbiamus gimstamumo, mirtingumo ir tarptautinės migracijos rodiklius Lietuva įvardijama kaip viena iš labiausiai nykstančių Europos valstybių, kurioje 2020–2050 m. prognozuojamas sparčiausias populiacijos mažėjimas.

Prognozės tikrai gąsdinančios – iki 2050 metų Lietuvoje sumažės dar iki 25 proc. gyventojų. Tai reiškia, kad kaimo vietovėse per artėjančius dešimtmečius numatoma didžiausia populiacijos griūtis. Tokie rodikliai yra katastrofiški, verčiantys permąstyti strateginius veiksmus ir priemones modeliuojant įvairias politikas.

Politikams tai dar nėra didysis galvos skausmas

Galima justi, kad drastiškas gyventojų skaičiaus mažėjimas kaimiškosiose savivaldybėse šalies politikams dar nėra pagrindinė „galvos skausmo“ problema, nes jų sprendimai yra tiesiog bendri veiksmai. O ir priemonės daugiau apima „kietuosius projektus“.

Formuojant ir įgyvendinant regioninę bei kaimo politiką ribotai orientuojamasi į „minkštuosius tikslus“, t. y. gyventojų skaičiaus išlaikymą, jų mažėjimo tendencijų stabdymą, gimstamumo skatinimą, gyventojų pritraukimo į savivaldybes skatinimo  priemonių paiešką. Šie procesai turi būti svarbūs ne tik pačioms savivaldybėms. Tai turėtų būti planuojama nacionaliniu, regioniniu mastu ir galiausiai savivaldybių lygmeniu.

Regioninės plėtros strateginių planų įgyvendinimo procesuose dažnai matyti, kad X regionui svarbu strateginiuose planuose (kurie, beje, yra labai įspūdingi, pažangos priemonės orientuotos iš esmės į tvarias ir darnias ekonomines veiklas) pasiekti numatytus rodiklius, įgyvendinus vieną ir kitą infrastruktūrinį projektą ir tuo pažangos priemonių etapas užbaigiamas. Viskas puiku, regiono plėtros strateginis rodiklis įgyvendintas, pliusas uždėtas, o gyventojų skaičiaus mažėjimas įvardijamas kaip nevaldomas išorinis veiksnys. Tuomet kyla klausimas – o kas toliau?

Kaimiškosios savivaldybės – spąstuose?

Gyventojų skaičiaus mažėjimo pasekmės yra skaudžios ir, atsižvelgiant į prognozes, gali būti dar skaudesnės.

Mažėjantis gyventojų skaičius kaimiškosiose savivaldybėse betarpiškai atsiliepia infrastruktūros ekonominei naudai bei ES finansinės paramos projektų atsiperkamumui. ES finansuojami infrastruktūros „kietieji projektai“, tokie kaip kelių, vandentiekio ar nuotekų tinklų plėtra, yra paremti projekcijomis, kurios apima tam tikrą gyventojų skaičių. Jei kaimo gyventojų skaičius mažėja, nukenčia šių projektų rentabilumas, nes paslaugomis naudojasi mažiau žmonių, o investicijų atsiperkamumas tampa abejotinas ir net nevertinamas. Ilgalaikėje perspektyvoje puikiai sutvarkyta infrastruktūra gali būti tiesiog nebenaudojama, nes joje bus ribotas skaičius gyventojų.

Dauguma ES struktūrinių fondų finansavimo programų reikalauja aiškių socialinių ir ekonominių naudų bei rezultatų. Mažėjant gyventojų skaičiui, pasiekti šiuos rodiklius tampa vis sudėtingiau, todėl kyla rizika, kad ateityje tokie projektai gali nebeatitikti finansavimo reikalavimų.

Infrastruktūros objektams, tokiems kaip keliai, mokyklos, sveikatos priežiūros įstaigos, reikia nuolatinių išlaidų išlaikymui ir priežiūrai. Mažėjant gyventojų skaičiui, traukiasi ir savivaldybės pajamos, todėl tampa vis sunkiau išlaikyti esamą infrastruktūrą kokybiškame lygyje.

Europos Komisijos tyrimai patvirtina, kad mažėjančių populiacijų regionuose įgyvendinti infrastruktūros projektai dažnai nepasiekia numatytų socialinių ir ekonominių tikslų.

Įvairūs tyrimai rodo, kad mažėjant gyventojų tankumui padidėja vienam gyventojui tenkančių paslaugų teikimo kaštai, todėl kaimiškosiose savivaldybėse komunalinės paslaugos tampa daug brangesnės nei miestuose. Tai apima ir sveikatos apsaugos, švietimo, viešojo transporto ir kitų būtinų paslaugų kainodarą. Dėl mažo paslaugų naudotojų skaičiaus šių paslaugų teikimas tampa neekonomiškas ir dažnai neįmanomas be didelių dotacijų. Be to, ribojama galimybė išlaikyti ir paslaugų kokybę.

Savivaldybių biudžetai yra tiesiogiai susiję su gyventojų skaičiumi ir jų ekonomine veikla, kuri pirmiausia generuoja svarbiausias savivaldybės pajamas iš gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Gyventojų mažėjimas tiesiogiai lemia kaimiškųjų savivaldybių mokestinių pajamų, savarankiškų pajamų (nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių bei kitų vietinių mokesčių) surinkimą. Mažesnės pajamos riboja savivaldybių gebėjimą finansuoti viešąsias paslaugas ir infrastruktūrą. Tuo pačiu blogėja ir ekonominės veiklos aplinka, nes gyventojų skaičiaus mažėjimas reiškia mažesnį verslo aktyvumą. Tai sumažina vietos verslų pelningumą ir jų mokamus vietos mokesčius. Be to, mažėja vartotojų rinka, kuri daro neigiamą poveikį vietos ekonomikai, prekių ir paslaugų pasiūlai, naujų investicijų pritraukimui.

Galime pasimokyti iš kitų šalių patirčių

Jau dabar būtina imtis priemonių, kurios skatintų kaimiškųjų savivaldybių gyventojų išlaikymą ir pritraukimą į kaimo vietoves, siekiant užtikrinti stabilų ir tvarų kaimo vietovių vystymąsi bei jų ekonominį gyvybingumą.

Norint stabdyti gyventojų skaičiaus mažėjimo tendenciją, būtina sukurti palankias sąlygas jaunimui ir šeimoms likti arba sugrįžti į kaimo vietoves. Tai apima patrauklias gyvenimo ir darbo sąlygas, gyvenamo būsto įsigijimą palankiomis sąlygomis, darbo vietų įsikūrimą. Žinoma, kad investicijos į infrastruktūrą ne tik gerina gyvenimo kokybę, bet ir kuria sąlygas naujų darbo vietų kūrimui bei ekonominiam aktyvumui. Modernios transporto jungtys, interneto prieinamumas, sveikatos priežiūros ir švietimo paslaugos yra tiesiog būtinos norint pritraukti naujus gyventojus ir verslus į kaimiškąsias savivaldybes. Tačiau kaimiškosios savivaldybės, kurios sugebės pritraukti ir išlaikyti gyventojus, užtikrins ne tik vietos ekonomikos tvaraus augimo, bet ir savivaldybės ateitį.

Daugeliu atvejų galime pasimokyti iš kitų šalių patirčių. Štai keletas pavyzdžių, kaip sprendžiamos demografinės problemos užsienio šalyse nacionaliniu lygiu.

Airija. Šalyje yra įgyvendinamas ilgalaikės strategijos projektas „Airija 2040“, kurio vizija – 1 mln. daugiau gyventojų iki 2040 m. Augantis šalies populiacijos skaičius Airijai reiškia ir didesnį darbo vietų skaičių bei augantį poreikį kaimo vietovių infrastruktūros plėtrai, kuri užtikrintų visas sąlygas šalies gyventojams turėti visavertį gyvenimą. Be to, Airijos Vyriausybė 2018 m., atsižvelgdama į vis mažėjančius gimstamumo rodiklius, patvirtino nacionalinę strategiją „Pirmieji 5: kūdikiams, mažiems vaikams ir jų šeimoms 2019–2028“. Ši Airijos Vyriausybės strategija skirta remti kūdikius, mažus vaikus ir jų šeimas pagal individualius poreikius.

Suomija. Gimstamumo ir regionų depopuliacijos problema sprendžiama Centrinės Suomijos strategijoje 2025–2050 m. Strategijoje numatoma, kaip pritraukti jaunus žmones gyventi į kaimiškus regionus, esančius už sostinės Helsinkio ribų. Siekiama sukurti tolygesnį ir tvaresnį ekonominių ir socialinių veiklų pasiskirstymą visoje šalyje. O atskiros Suomijos savivaldybės teikia tam tikrų lengvatų reikiamiems specialistams, parūpindami jiems būstą ir padengdami įsikūrimo išlaidas.

Švedija. Tuo tarpu nacionalinėje Švedijos tvarios regioninės plėtros strategijoje 2021–2030 m. demografinė valstybės raida apibrėžiama ne kiekybine (kaip gyventojų skaičiaus didinimas), bet kokybine prasme – kaip poreikis plėtoti efektyvias ir kokybiškas paslaugas bendruomenėms plėtojant bendruomeniškumą, tvarumą ir patogią gyvenamąją aplinką. Tai ypač aktualu socialinės atskirties vietovėse – retai apgyvendintose ir kaimiškose Švedijos teritorijose, kuriose gyventojų mažėja, o paslaugų kokybė prastėja.

Išeičių ieško pačios savivaldybės

Lietuvos kaimiškųjų savivaldybių valdžios atstovai, vietos politikai, verslas, bendruomenės, bendradarbiaudamos su aukštojo mokslo institucijomis, imasi taip pat įvairių iniciatyvų kaip mažinti itin sparčiai mažėjantį gyventojų skaičių, didinti gimstamumą, pritraukti jaunimą, šeimas ir darbingus asmenis į savivaldybes, kaimo vietoves. Nelengva užduotis kaimiškosioms savivaldybėms tenka modeliuojant ateities perspektyvas, nes jos pačios turi ieškoti išteklių sprendžiant demografines problemas. Tačiau šiandien akivaizdu, kad regionuose savivaldybėms daugeliu atvejų reikia veikti jau kartu, aktyviai ieškoti bendrų išteklių ir greitai priimti bendrus sprendimus, nes be žmogiškojo potencialo nebus regioninės politikos ateities.

Lietuvos kaimiškosiose savivaldybėse, kuriose per pastaruosius dešimtmečius daugiausiai sumažėjo gyventojų, planuojamos ir vykdomos iniciatyvos, skirtos pritraukti gyventojus ir taip spręsti visapusiškai socialines bei ekonomines problemas kaimo vietovėse. Keletas pavyzdžių...

Kaimiškoji Biržų r. savivaldybė aktyviai įgyvendina įvairias programas, skirtas jaunų šeimų, pritraukimui.  Savivaldybė suteikia finansinę paramą iki 15 000 Eur jaunoms šeimoms, perkančioms ar statančioms būstą Biržų rajone. Ši parama padeda sumažinti pradinės įmokos naštą ir skatina jaunas šeimas įsikurti šiame rajone. Taip pat savivaldybė spręsdama trūkstamų specialistų savivaldybės įstaigose problemą yra pasitvirtinusi „Trūkstamų specialistų pritraukimo Biržų r. savivaldybėje tvarkos aprašą“, kuriuo taikomos skatinimo priemonės:  3 metus gali būti mokama papildoma išmoka prie atlyginimo neviršijanti 0,9 MMA mėnesiui; gali būti skiriama išmoka studijoms apmokėti; gali būti skiriama vienkartinė įsikūrimo išmoka iki 15 000 eurų. Jauniems verslininkams teikiamos lengvatinės paskolos ir konsultacijos. Tai skatina jaunimą kurti savo verslą Biržų rajone, taip prisidedant prie vietos ekonomikos ir darbo vietų kūrimo.

Kaimiškoji Zarasų r. savivaldybė taip pat įgyvendina įvairias iniciatyvas gyventojų pritraukimui ir išlaikymui bei trūkstamų specialistų pritraukimui. Nuo 2024 m. sausio 1 d.  atvykę gyventi į Zarasų rajoną gyventojai gali pasinaudoti GPM kompensacija penkerius metus, t. y. galės susigrąžinti iki 50 proc. savivaldybei tenkančio GPM, kasmet ją mažinant 10 procentų. Taip pat savivaldybė suteikia paramą būstui bei skiriamos vienkartinės 75 bazinių socialinių išmokų dydžio išmokos įsikūrimui. Be to Zarasų rajonas yra žinomas dėl savo gamtos grožio, todėl savivaldybė aktyviai plėtoja turizmo sektorių, kuriame kuriamos ir siūlomos naujos darbo vietos, taip prisidedant prie ilgalaikio gyventojų skaičiaus didinimo.

Kaimiškoji Ignalinos r. savivaldybė taiko taip pat keletą priemonių demografinėms problemoms spręsti. Viena iš jų naujakurių rėmimo programa. Savivaldybė teikia finansinę paramą naujakuriams, įsigyjantiems būstą Ignalinos rajone. Parama gali būti panaudota būsto pirkimui, renovacijai ar pradiniam būsto įsigijimo įnašui. Taip pat teikiama pagalba asmenims, norintiems pradėti verslą ir jau dirbančių verslininkų verslumo kompetencijų ugdymui, didelį dėmesį skiriant jaunam verslui. Parama teikiama šioms priemonėms: interneto svetainės sukūrimo, rinkodaros ir informavimo priemonių išlaidoms kompensuoti, palūkanoms kompensuoti už paskolas, verslo planų, investicinių projektų ir paraiškų gauti finansinę paramą iš kitų fondų rengimo išlaidoms kompensuoti, įrangos įsigijimo išlaidoms kompensuoti, įrangos draudimui, seminarams, kvalifikacijos kėlimo kursams.

Iš tiesų galima pasidžiaugti, kad kaimiškosios savivaldybės ieško unikalių sprendimų, siekdamos užtikrinti savo rajonų gyvybingumą, tvarių pajamų srautus ir modeliuoti ateities perspektyvas. Akivaizdu, kad Lietuvos kaimiškosioms savivaldybėms iššūkiai yra ir bus dideli, tačiau jų sumanūs  ir pagrįsti veiksmai, kūrybiškumas bei tarpusavio bendradarbiavimas gali atverti naujas galimybes.  Lietuvos kaimiškosios savivaldybės turi didelį gamtinį ir infrastruktūrinį potencialą ir tai yra mūsų visų atsakomybė bei galimybė padėti šiam potencialui atsiskleisti.

Kiekvienas žingsnis į priekį prasideda nuo pirmojo žingsnio, todėl investuojant į žmones ir bendruomenę, galima planuoti ilgalaikes perspektyvas.

---

dr. Laima Skauronė yra VDU Žemės ūkio akademijos administravimo grupės vadovė, VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto Taikomosios ekonomikos, finansų ir apskaitos katedros mokslo darbuotoja, lektorė