Praeitis propagandos akiratyje

Naikinama atmintis

Kremlius mėgsta kaltinti kitas valstybes istorijos perrašymu. Galima teigti, kad dažniausiai tokie kaltinimai skamba tada, kai istoriniai faktai neatitinka Rusijos interesų. Būtina paminėti ir tai, jog po Sovietų sąjungos žlugimo posovietinėms valstybėms iš tikrųjų savotiškai teko iš naujo atrasti istoriją bei istorinius faktus, kurie buvo iškraipomi sovietinės propagandos pastangomis. Kiek ironiška, kad kurį laiką šiuo keliu ėjo ir pati Rusija – atrasdama faktus apie žiaurias Stalino laikų represijas, Antrojo pasaulinio karo, prie kurio kurstymo prisidėjo ir SSRS, aspektus bei pan. Kita vertus, dabar Maskva savanoriškai grįžta prie sovietinės istoriografijos ir propagandos mitų, tad batalijos apie „praeities tiesas“ įgauna naują pagreitį.

Svarbu tai, kad naujos-senos istorinės praeities versijos įtvirtinimas vyksta ne vien propagandos, t.y. oficialių pasakojimų, lygmenyje. Naikinami ir tam tikri fiziniai atminties ženklai. Pavyzdžių tolį ieškoti nereikia: štai pranešama, kad rugpjūčio 20 d. Lenkijos konsulato Sankt Peterburge ir „Memorial“ organizacijos atstovams, taip pat diplomatams iš Švedijos, Norvegijos bei Vokietijos buvo sutrukdyta pagerbti sovietmečiu represuotų lenkų atminimą. Jie nebuvo įleisti į Levaševskio memorialinių kapinių teritoriją. Šios kapinės įsteigtos vietoje, kur buvo palaidoti 45 tūkstančiai Stalino laikų 1937–1953 m. rep­resijų aukų.

Diplomatų ir „Memorial“ atstovų atminties akcija buvo skirta vadinamosios „lenkiškos NKVD operacijos“ pradžios metinėms. Tai buvo viena iš 1937–1938 m. sovietinių rep­resijų bangų, nukreiptų prieš konkrečios tautybės žmones.

Levaševskio memorialinių ka­pinių administracija neįleido diplomatų ir „Memorial“ atstovų į kapines, teigdama, kad tuo metu jose neva vyko darbai, susiję su sanitarine avarinės būklės medžių priežiūra. Taip pat pranešama, jog prie kapinių diplomatus bei „Memorial“ atstovus pasitiko prokremliškos visuomeninės organizacijos „Savanorių kuopa“ atstovai su plakatais. Juose Lenkija kaltinama „terorizmu“, teigiama, jog šalis yra „Vašingtono marionetė“, bei priekaištaujama, kad esą Lenkija „pamiršo, kas ją išlaisvino“ (čia aiški aliuzija į Raudonąją armiją bei Antrojo pasaulinio karo kontekstą).

Yra žinoma ir tai, kad anksčiau iš kapinių teritorijos dingo paminklas represuotiems len­kams. Jis buvo pastatytas Len­kijos diplomatų iniciatyva praeito amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje. Žinia apie dingusį paminklą pasklido šių metų liepos pabaigoje. Sankt Peterburgo administracija oficialiai pareiškė, jog paminklas ne­va „išvežtas restauruoti po vandalų išpuolio“. Tačiau kiek yra žinoma, jis atgal taip ir nebuvo grąžintas...

Panašu, kad visa tai yra dalis bendros Rusijos politikos, skirtos naikinti atminimo ženklus Stalino represijų aukoms. Pavyzdžiui, šių metų balandį Permės regio­ne sunaikintas paminklas lietuviams bei lenkams, kurie sovietmečiu buvo ištremti priverstiniam darbui į šį Rusijos regioną.

Verta akcentuoti ir tai, jog visuomeninė organiza­cija „Memorial“, kuri Rusijoje rūpinosi sovietinio režimo aukų atminimu, irgi tapo – jau dabartinio Kremliaus – represijų auka. Praėjusių metų vasario pabaigoje Rusijos aukščiausiasis teismas ją oficialiai likvidavo. Dabar „Memorial“ tęsia savo veiklą Rusijoje neturėdamas juridinio statuso, prisiimdama visas atitinkamas rizikas.

Viskas, kas čia buvo paminėta, turi tiesioginių sąsajų ir su propaganda. Atminties ženklų buvimas trukdo Kremliui falsifikuoti istoriją, šie ženklai tampa nepatogiu priminimu apie praeities įvykius. Dabar Rusija „išvalo“ memorialines vietas, kad galėtų grįžti prie sovietinių „istorinių tiesų“ ir formuoti vieningą propagandinį naratyvą apie Rusijos valstybės praeitį.

Istorija kaip priemonė

Kovos su atmintimi ir nuo ne­malonios informacijos bei at­si­minimų apvalytos istorijos for­mavimas nėra nekaltas dalykas. Pirmiausia istorija yra tam tikras pagrindas, ant ku­rio formuojama šiuolaikinės vi­suomenės masinė sąmonė. Tie­sa ir tai, jog kiekviena vals­tybė savotiškai konstruoja savo istorinį naratyvą, akcentuoja vie­nus įvykius, o kitiems skiria mažiau dėmesio. Gali skirtis ir įvykių interpretacija. Tai yra normalus procesas. Tačiau tai, ką daro Rusija, t.y. tam tikrų istorinių faktų neigimas ar net falsifikavimas (kuo, beje, Kremlius mėgsta kaltinti visus kitus), yra kitokio pobūdžio reiškinys.

Rusijos propaganda mėgsta samprotauti apie Baltijos šalių ir Lenkijos „rusofobiją“, „nedėkingumą“ (kalbant apie vadinamąjį „išlaisvinimą“ per Ant­rąjį pasaulinį karą), patologinį priešiškumą. Tuo pat metu siekiama nutylėti, kad kritiškas ir atsargus požiūris į Rusiją tiek Baltijos šalyse, tiek Lenkijoje kyla ne tuščioje vietoje, bet iš tiesioginės ir labai skausmingos istorinės patirties. Vilniaus ar Varšuvos pozicija dabartinės Rusijos atžvilgiu, net nekalbant apie šios šalies vykdomą agresyvų karą prieš Ukrainą, tampa daug suprantamesnė, jeigu prisimename 1940 m. klastingai įvykdytą Lietuvos okupaciją, tai, kad 1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS įsiveržė į Lenkiją faktiškai kaip nacių sąjungininkė, o 1944 m. ta pati Raudonoji armija neskubėjo į pagalbą lenkams Varšuvos sukilimo metu.

Pseudoistoriniu pasakojimu grindžiama ir Rusijos agresija prieš Ukrainą. Atviro karo pradžios išvakarėse pats Putinas viešai matavosi istoriko rūbą, teigdamas, kad neva Ukraina yra „dirbtinai sugalvota valstybė“. Maskvai tai tapo argumentu pradėti vadinamąją „specialią operaciją“, kurios tikslas iš esmės buvo sunaikinti kaimyninės šalies valstybingumą, atplėšti nuo jos tam tikras teritorijas, o likusią Ukrainos dalį, kaip galima numanyti, paversti Maskvos marionete.

Pastebima, jog pseudoistoriniai naratyvai yra įtvirtinti ir naujame Rusijos istorijos vadovėlyje, skirtame vyresnėms klasėms. Jis buvo skubiai parengtas šiais metais. Planuojama, kad moksleiviai Rusijoje pradės mokytis pagal šį vadovėlį jau nuo rugsėjo. Įdomiausia tai, jog įdėta nemažai pas­tangų, siekiant pateisinti Rusijos karą prieš Ukrainą, pateik­ti agresiją kaip neišvengiamą.

Todėl dėl visų šių išvardintų priežasčių į žaidimus su istorine praeitimi nevertėtų žiūrėti pro pirštus. Gana nesunku pamatyti, kad istoriniai aspektai nelieka vien praeityje. Jie turi galią daryti įtaką dabarčiai, ypač – kai tampa nesąžiningų politinių žaidimų dalimi. Tuo aktyviai siekia pasinaudoti nelaisvos valstybės, tokios, kaip dabartinė Rusija.

Viktor DENISENKO

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas

Straipsnis pirmą kartą publikuotas „Šilalės artojuje“