Respublikinėje Šiaulių ligoninėje dirbanti iš Ukrainos atvykusi gydytoja jaučiasi sava

Namus paliko neplanuotai

Gydytojos Natalios Maksymtsevos karjera prasidėjo Bachmute. Įgijusi infekcinių ligų gydytojos diplomą ji dirbo Bachmuto medicinos universiteto katedroje moksline bendradarbe darbui su studentais. Gyvenimą pakeitė santuoka, gimė du vaikai. Vaikams ūgtelėjus įsidarbino  Bachmuto ligoninės Infekcinių ligų skyriuje.

Doneckas tuo metu jau  buvo okupuotas, ir ten nebuvo galima važiuoti. Nusprendė vykti į arčiau esančią Bachmuto miesto ligoninę. Ramybę sudrumstė  pasaulinė COVID-19 pandemija. Bachmuto ligoninė buvo kaip pagrindinė rajono ligoninė, kurioje buvo gydomi sergantieji covidu iš viso rajono. N. Maksymtsevai beveik trejus metus teko dirbti su covidu sergančiais ligoniais.

Darbą nutraukė ne pandemijos pabaiga, bet Rusijos vykdomas karas Ukrainoje. Gyventi tapo nesaugu. 2022 metų balandžio 10 dieną Natalia sėdo į automobilį ir drauge su dviem vaikais ir mama  paliko savo bei tėvų namus. Natalia žinojo, kad vyks į Lietuvą.

Kalbą išmoko per metus

Šeima apsistojo Kuršėnuose, Daugėlių politechnikos mokyklos bendrabutyje,  kur jau gyveno nemažai Ukrainos karo pabėgėlių. Vos įsikūrusi moteris pradėjo darbo paieškas. Turėdama gydytojos diplomą Natalia nusprendė ieškoti darbo pagal specialybę. „Sužinojau, kad Šiaulių ligoninėje yra Infekcinių ligų skyrius ir kreipiausi į administraciją. Man pasakė, kad yra laisvas infekcinių ligų gydytojo ketvirtis darbo krūvio poliklinikoje, ir pulmonologijos gydytojo krūvis“, - dalinasi gydytoja darbo paieškos prisiminimais.  

Bet tuokart ukrainietės gydytojos į darbą priimti negalėjo. Tam jai reikėjo gauti infekcinių ligų gydytojos licenciją bei išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą. Mokytis kalbos  bendrabutyje gyvenantiems karo pabėgėliams buvo rengiami nemokami kursai. Bet išmokti lietuvių kalbos vien kursų nepakako. Natalia susirado privačiai dirbančią mokytoją ir ėmė intensyviai mokytis kalbos. Be to labai daug skaitė, žiūrėjo lietuviškus filmus, klausėsi kalbos aplinkoje.

Po metų N. Maksymtseva išlaikė reikiamą lietuvių kalbos egzaminą ir pasitvirtino infekcinių ligų  gydytojos licenciją.  

Skiriasi tik bendravimas

Darbas su infekcinėmis bei plaučių ligomis sergančiais pacientais gydytojai N. Maksymtsevai - įprastas. Skiriasi tik bendravimas su pacientais. „Labai daug pacientų iki šiol nori su manimi kalbėti rusiškai, bet aš kalbu lietuviškai. Sakau: jei ko nesuprasit – sakykit, bet aš noriu bendrauti lietuviškai“, -  savo kalbinius įgūdžius stengiasi lavinti ukrainietė gydytoja. Tik tais atvejais, kai į ligoninę patenka pacientai, nekalbantys lietuviškai, jų diagnostika ir gydymas tenka Nataliai Maksymtsevai. Per darbo metus yra tekę gydyti ukrainiečių, baltarusių. Gydytoja pastebi, kad daugiausia rusakalbių yra tarp kitataučių, dešimtmečius gyvenančiųjų Lietuvoje, bet lietuviškai taip ir neišmokusių.  

Ukrainoje iš artimųjų liko gyventi tik sesuo, tad grįžti į gimtinę šeima neplanuoja. Ar liks Lietuvoje, taip pat dar nesiryžta spręsti, nes, pasak Natalios, niekas nežino, ar Lietuvoje visada bus taip saugu ir ramu kaip dabar. Planuoti ateitį, pasak gydytojos, labai sunku. „Mes neplanavome vykti į Lietuvą. Planavome įsigyti savo namus Ukrainoje ir ramiai gyventi. Labai dabar sunku, bet galvoti apie grįžimą į Ukrainą taip pat sunku, nes nėra kur grįžti“, - su liūdesiu  kalba gydytoja, kurios gyvenimas akivaizdžiai padalintas į dvi dalis: iki išvykstant iš tėvynės ir gyvenant Lietuvoje.

Respublikinės Šiaulių ligoninės informacija