Savi dirbti nenori, svetimiems trukdome

Jau antras mėnuo, kai Lietuvos gyventojų skaičius vis mažėja: vis daugiau žmonių emigruoja. Išvažiuoja į užsienio šalis ne mokytis, o uždarbiauti, dažniausiai žemės ūkyje. Šiame Lietuvos sektoriuje darbuotojų taip pat trūksta, tačiau norinčiųjų dirbti rasti sudėtinga. Kodėl taip yra, ar darbas Lietuvos žemės ūkio sektoriuje nėra patrauklus? Apie situaciją žemės ūkyje, sprendžiant darbo jėgos poreikio ir pasiūlos balansą, kalba Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas, Griškabūdžio (Šakių r.) žemės ūkio bendrovės vadovas Petras PUSKUNIGIS:

„Jau kelerius metus keliame žmonių įdarbinimo žemės ūkyje problemą. Užsienio šalyse šiame sektoriuje pasitelkiami emigrantai, tarp jų yra nemažai ir lietuvių, ir trečiųjų šalių atstovų. Pas mus šie dalykai įstatymais nereglamentuojami – Užimtumo tarnyba teigia, jog sąrašuose turi daug bedarbių, kurie būtų tinkami žemės ūkio sektoriuje. Kai mes paprašome darbuotojų, tie žmonės, kurie tarsi laukia eilės įsidarbinti, pasirodo kaip praradę darbinius įgūdžius ir norą dirbti, tenkinasi skiriama pašalpa, kitaip sakant – parazituoja.

Ši situacija kaime ypač ryški, nes ir patys matome, kad įstatymai palankūs tinginiams. Mūsų bendrovėje dvejus metus dirbo vyras, kuris paskui atsisakė darbo, metus gavo gana geras pašalpas, atsižvelgiant į tai, koks buvo jo atlyginimas. O atlyginimai žemės ūkio sektoriuje tikrai yra dideli ir daugelis miestiečių stebisi, kaip lengva kaime rasti darbą su didesniu nei tūkstantis eurų atlyginimu. Mūsų valdžios žmonės turėtų geriau įsiklausyti į žemdirbių visuomeninių organizacijų pastebėjimus ir siūlymus. Esame parašę nemažai prašymų, kad mums būtų leista įdarbinti atvykusiuosius iš trečiųjų šalių. Visame pasaulyje vyksta laimės ieškojimas, nors sakoma, kad ten gerai, kur mūsų nėra. Daugelis lietuvių po keliolikos metų grįžta iš emigracijos ir kalba, kad jeigu lietuviai tėvynėje dirbtų panašiai kaip užsienyje, tai ir atlyginimą tokį patį ar net geresnį gautų. Norint išsaugoti reikalingiausias mūsų žemės ūkio gamybos šakas, maisto gamybą, reikėtų leisti tuos atvykusius žmones įdarbinti.

Eksperimentavome – būsimiesiems emigrantams iš trečiųjų šalių įrengėme gyvenamuosius būstus, mūsų atlyginimai juos tenkino, bet pasirodė, jog jie atvažiuos iš Lenkijos įdarbinimo įmonių kaip į komandiruotes. Tenka pripažinti, jog įdarbinimo srityje mes esame artimiausių kaimynų aplenkti, kaip ir kitose žemės ūkio srityse – pieno, mėsos, vaisių, daržovių, išskyrus grūdų sektorių. Pavyzdžiui, Lenkijos žemės ūkio ministerijoje apie šimtas valdininkų dirba ieškodami rinkų šalyje gaminamai žemės ūkio produkcijai realizuoti, Lietuvoje apie tokią praktiką net nekalbama. Grūdus eksportuojame jų „neįdarbinę“, nesukūrę jų perdirbimo, panaudojimo gyvulininkystės sektoriuje verslų, tai nuostolis valstybei.

Niekas nepasako, kad žemės ūkyje blogi atlyginimai, tačiau visas dešimtmetis darbininkai nesiveržia į kaimą. Valdžios turėtų imtis priemonių prieš šešėlinius verslus, tarsi ūkininkų turgelius, turinčius politinę užuovėją, ir pan. Sektoriuje trūksta elementarios tvarkos, labai dėl to gaila. Lyginame ūkius šiapus ir kitapus Lietuvos ir Lenkijos sienos. Akivaizdūs kontrastai. Mūsų valstybė turėtų atidžiau pažiūrėti į šalyje tarpstančius veltėdžius, darbo rinkoje klestinčius parazitus, tikėdamasi, jog jie bus naudingi per rinkimus.

Į Užimtumo tarnybą iš žemės ūkio sektoriaus kasmet kreipiasi vidutiniškai 11,2 tūkst. darbo ieškančių asmenų. Per metus užsiregistravusių bedarbių skaičius svyruoja iki 10 proc. Nekvalifikuoto darbo ieškančių asmenų 1,6 karto daugiau nei norinčiųjų dirbti kvalifikuotus žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės darbus. Augalininkystės ūkiuose pageidaujančiųjų dirbti kvalifikuotus darbus – dukart daugiau nei ieškančiųjų kvalifikuoto gyvulininkystės darbininko darbo.

Kovo 1 d. Užimtumo tarnybos informacinėje sistemoje registruota 12,7 tūkst. klientų, kurių paskutinės darbovietės pagrindinė veikla – žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė. Daugiausia darbo ieško nekvalifikuoti mišriojo augalininkystės ir gyvulininkystės ūkio darbininkai. Pernai tarp su žemės ūkio sektoriumi susijusių darbo ieškančių asmenų (nebūtinai prieš tai dirbę šiame sektoriuje) daugiausia buvo traktorininkų – 3,5 tūkst. (traktorininkų ieškoma ir statybos, ir pramonės sektoriuose), nekvalifikuotų mišriojo augalininkystės ir gyvulininkystės ūkio darbininkų (1,2 tūkst.), miškų ūkio ir giminiškų profesijų darbininkų (0,7 tūkst.).

2020 m. žemės ūkio sektoriaus darbdaviai Užimtumo tarnybos informacinėje sistemoje įregistravo 8,9 tūkst. laisvų darbo vietų – tai 3,6 proc. mažiau nei 2019 m. Daugiausia pasiūlymų buvo Vilniaus, Pasvalio, Kėdainių, Joniškio ir Radviliškio rajonų savivaldybėse.

Žemės ūkio sektoriuje pernai įsidarbino 6,2 tūkst. darbo ieškančių asmenų, iš jų – 81,1 proc. neterminuotai. Tarp neterminuotai įsidarbinusiųjų vyrai sudarė 66,2 proc., moterų buvo didesnė dalis tarp pradėjusiųjų dirbti terminuotai – 53,6 proc. Tarp neterminuotai įsidarbinusiųjų jaunimas iki 29 metų sudarė 21,1 proc., vyresni nei 50 metų asmenys – 36,6 proc. Darbuotojų stygių jaučia 27,3 proc. darbdavių.

Per pandemiją veiklos apimtis padidino 18,2 proc. žemės ūkio sektoriaus darbdavių, o darbuotojų skaičius augo 12,1 proc. įmonių. Nuo 2021 m. kovo 4 d. įsigaliojo nauji tvarkos aprašai, reglamentuojantys leidimų dirbti užsieniečiams išdavimą ir sprendimų dėl užsieniečių darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams priėmimą.“

Parengė ŪP korespondentas Justinas ADOMAITIS

Redakcijos nuotrauka

2021-05-20