Senelių žemėje auga vynuogės Stungių vynui

Iš Dzūkijos – į Stungius

Vilniuje gyvenantiems Indrei ir Dariui Skramtai mintis pasodinti vynuogyną Stungių kaime kilo netikėtai. Šviesaus atminimo Dariaus tėtis – moldavas, o Moldova juk vyndarių, karta iš kartos perduodančių žinias apie šio svaigaus aromatingo gėrimo gamybą, kraštas. Ne išimtis buvo ir Profirie Skramtai, Moldovoje buvęs žymus chorvedys ir pedagogas, į Lietuvą atvyko išėjęs į pensiją 2000 metais ir įsikūrė nederlingose Dzūkijos žemėse, kur dirva ne tokia turtinga.

„Mano vaikystė prabėgo Stungiuose pas senelius. O juk Šiaurės Lietuvoje tokios derlingos žemės! Tad pagalvojusi pasiūliau: gal ten reiktų pabandyti vynuoges auginti. Mano tėtis turi paveldėtą sodybą ir kelis hektarus, kuriuos išnuomojame kaimynams dirbti, dalį galėtume skirti šiam malonumui“, – pasakojimą pradeda Indrė.

Šešurui Profirie Skramtai ir vyrui Dariui idėja pasirodė priimtina, o ir atstumas neišbaidė, nes lauke auginamų vynuogių, – pasirinko būtent tokias veisles, kurios labiausiai atsparios šalčiams, ligoms ir pritaikytos lietuviškam klimatui, – nereikia kasdien, net ir kas savaitę prižiūrėti. O Indrės šeimai dar ir patogu pakeliui į svečius pas jos tėvelius Šiauliuose užsukti. Jos tėtis Algimantas Kačiuška gimė ir augo Stungių kaime, yra žinomas Lietuvos ir Šiaulių miesto ūkio, politinis bei visuomenės veikėjas, Europos šaškių konfederacijos (EDC) Kompozicijos komisijos (CPI) narys, Pasaulinės šaškių federacijos kompozicijos arbitras (teisėjas). Jam buvo malonu, kad dukra nori išsaugoti iš kartos į kartą nuosavybėn pereinančią sodybą.

Rinkosi daugiausia lietuviškas veisles

Tad ilgai nesvarstę 2017-aisiais Skramtai pasodino pirmuosius 20 vynuogių sodinukų. Po to kasmet jų skaičių vis didino ir šiuo metu jau turi sklypą, kuriame auga apie 130 vynmedžių, iš jų gal 70–80 jau brandžių, trejų ketverių metų, ir gausiai derančių.

Nors dar kai kam ne šiltnamyje, bet atvirai lauke auginamų vynuogių plotai Lietuvoje atrodo egzotiškai, iš tiesų dėl šiltėjančio klimato iš pietų kraštų kilę vynmedžiai šiandien mūsų šalyje jau puikiai prisitaikę. Lietuvoje gali būti auginamos ir desertinės, ir vyninės baltos, rausvos arba mėlynos spalvos vynuogių rūšys: vyninės įprastai perdirbamos ir naudojamos gėrimų gamybai, o desertinės valgomos šviežios. Vynmedis ilgaamžis, nereiklus augalas, todėl jų auginimas ir priežiūra – paprastesnis procesas, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

„Mes rinkomės lietuviškas veisles: tamsiai mėlynų uogų „Šešupę“, iš kurių gaminame raudonąjį vyną, ir žaliai geltonas „Varduva“, kurių uogos saldžios, aromatingos, su muskato prieskoniu. Jų baltas vynas ypatingai skanus. Dar domėjomės ir latviškomis. Eksperimentui nusipirkome ir vokiškų „Soliaris“. Šios dar jaunos, vos poros metų, apie jas rašoma, kad turi daug cukaus, – vardija pašnekovė. – Įveisiant vynuogyną, be abejo, ypatingai daug žinių suteikė jau šviesaus atminimo Dariaus tėvelis, važiavęs kartu, rodęs, kur, kaip sodinti, kokias duobes, kokiu atstumu kasti, kaip tas vynuoges paramstyti, kaip jas genėti. Tiesa, teko ir pasiginčyti, padiskutuoti. Aš skaičiau daug užsienio literatūros, informacijos ieškojau internete. Ypač domėjausi, kaip vynmedžiai prižiūrimi panašiose klimatinėse sąlygose Skandinavijoje, Kanadoje. Šešuras sakė, kad per žemai jas genime, tačiau Lietuvoje orai nuo Moldovos skiriasi: žemai nugenėjus vasarą vynuogės pas mus daugiau gauna šilumos iš įkaitusios žemės. Močiutės sesuo, toje pačioje sodyboje tebegyvenanti, irgi pasibaisėjo, kai nupjovėme visas senas šakas. Bet uogos dera ant naujų!“

Galvojo, kad bus „rašalas“

2020-aisiais buvo nuimtas pirmasis uogų derlius ir pagaminta apie 17 litrų vyno, kuris dabar jau tik šeimos archyve saugomas. Praėjusiais metais jau turėjo 88 litrus raudonojo vyno ir apie 45 litrus baltojo.

Pasak Indrės, tėvai iš pradžių galvojo, kad iš tų vynuogių, augusių lauke, išeis koks „rašalas“, tačiau kai pirmą sykį atkimšo raudonojo ir baltojo vyno butelius paragauti, tikrai nustebo: kaip iš parduotuvės. Ypač priimtinas pasirodė gero aromato ir skonio, skaidrus baltasis vynas. Greitai to pirmojo derliaus gėrimo neliko, išdalino giminėms, draugams.

„Gaminame vyną nuo pradžios iki galo savo rankomis. Patys skiname, šešuro presu ir traiškykle traiškome, sunkiame sultis, fermentuojame. Raudonąjį vyną gaminant sutraiškytas uogas su luobelėmis reikia palaikyti kelias paras, kad įgautų tą sodrumą, po to rauginti. Baltojo vyno gaminimo procesas paprastesnis – tiesiog išspaudžiamos uogų sultys, be luobelių ir galima fermentuoti“, – truputį detalių iš viso ilgo proceso atskleidžia vyndarės amatą išbandžiusi prancūzų kalbos vertėja, dirbanti Prancūzijos ambasadoje Vilniuje.

Vyras Darius Skramtai – taip pat su vynininkyste nesusijęs, jis pagal išsilavinimą – chorvedys ir vargonininkas, baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, šiuo metu turintis savo verslą, – tad abiems tai buvo maloni ir įdomi išbandyta nauja veikla.

Darbų – nuo kovo iki spalio

„Darbų vynuogyne būna nuo kovo iki spalio pabaigos: genėjimai, rišimai, patikrinimai, uogų skynimas, tad tuo metu vis atvažiuojame savaitgaliais. Dabar irgi važiavome nudengti vynuogių, kitą sykį vyksime balandžio pabaigoje. Esame labai laimingi, kad senoje senelių sodyboje dar gyvena močiutės sesuo, 92-ejų metų Genovaitė Povilaitienė, kuri, nors jau garbaus amžiaus, vis stebi vynuogyną per langus: kaip auga, dera ar kažkas iš praeinančių, pravažiuojančių kekę nusiskynė. Tegul, sakome, užteks visiems. Dar ji pavadovauja, kai užsakome kokius stulpus ar vielas atvežti, kad vežėjai tinkamai iškrautų, padėtų saugioje vietoje, kur ilgapirščiai sumanę paprastai neprieitų. Kai nuskiname vynuoges, ji vis apgailestauja negalinti daugiau prisidėti, tačiau prisėdusi padeda uogas nuo kotelių nuskabyti, – pasakoja Indrė Skramtai. – Ir kaimynus turime puikius. Vienas jų, mano brolio ir mano vaikystės bičiulis Algirdas Grigutis, pjauna žolę. Smagu, kad kai būname, dirbame, ateina ir kiti pasiteirauti, kaip sekasi, ar gerai dera. Pravažiuojantys žmonės iš kitų kaimų sustoja, domisi, kaip vynuoges lauke auginti.“

Palaipsniui vynmedžių daugėjant į darbus įsitraukia platesnis šeimos ratas. Jau prisideda ir mažieji Indrės su Dariumi vaikai Teodora ir Robertas, įsijungė į talkas Indrės brolis Žilvinas Kačiuška su šeima.

„Lietuva jau tapo oficialia vynuogių augintojų šalimi, tad atsiveria ir daugiau galimybių, juolab kad mes turime žemės plėtrai. Tiesa, kol kas dar ūkio neregistruosime. Bet džiaugiuosi, turėdama priežastį vis parvažiuoti į Stungius, vaikystės kaimą, kuriame po močiutės mirties nevažiavau gal dešimtmetį. Seneliai kadaise augino kiaules, karves, turėdavo vištų pulką. Kadangi nėjau į darželį, su močiute visur pedindavau – ir į pieno punktą, ir į šermenis, jei kas kaime mirdavo. Jaučiu sentimentus tam Lietuvos kampeliui“, – atvirai sako Indrė.

Joniškiečiams Indrė ir Darius Skramtai – šiek tiek pažįstami. Praėjusiais metais Joniškio kultūros centre buvo rodomas trumpametražis vaidybinis filmas „Marija“, pasakojantis apie vienos Mergežerio kaimo (Varėnos rajonas) šeimos tragišką likimą pokario Lietuvoje, partizaninio pasipriešinimo sovietinei okupacijai kontekste. Šiam filmui scenarijų sukūrė ir jį režisavo Darius Skramtai. Abu su žmona jie – filmo prodiuseriai. Kino juosta grįsta tikra istorija, ji papasakota, remiantis Dariaus močiutės ir kaimynų prisiminimais.

Loreta RIPSKYTĖ/Skrastas

Indrės Skramtai asmeninio albumo nuotraukos