Šiaulių istorijos muziejus atvėrė aukso fondus

Žingsnis šimtmečio link

Atviros saugyklos, pasak Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus Raimundo Balzos, muziejaus aukso fondas, trečiajame–ketvirtajame dešimtmetyje surinkti eksponatai.

„1923 metais miesto šviesuoliai įkūrė muziejų, sunešdami savo turimus daiktus, senienas – eksponatus, taip muziejus pradėjo savo gyvenimą. Trūko visko, bet netrūko noro ieškoti, pažinti mūsų istoriją, kultūrą, paveldą. Muziejininkai, šviesuoliai, vedini geriausių ketinimų, sklido po Lietuvą – visą Žemaitiją, didžiąją dalį Aukštaitijos – ir po kruopelytę iš kiekvieno kaimo, sodžiaus rinko senienas. Po ekspedicijų jie organizuodavo parodas – pirmąsias Maišo gatvėje, vėliau Aušros alėjos rūmuose, perduotuose muziejui. Parodos buvo kažkiek panašios į dabartines mūsų atviras saugyklas“, – sakė R. Balza.

Pasak direktoriaus, mintis įrengti atviras saugyklas Aušros alėjos 47 rūmuose gimė prieš 10–15 metų šviesaus atminimo muziejininkių Birutės Salatkienės, Audronės Šapaitės galvose. Gavus finansavimą pastato renovacijai, pavyko realizuoti sumanymą.

R. Balza įvardijo ir kitą, „grandiozinį planą“: kitų metų kovo 11 dieną visuose Šiaulių istorijos muziejaus aukštuose bus parengta ekspozicija, pasakojanti apie Šiaulių žemės centro, dabartinio Šiaulių miesto, istoriją. Ekspozicija parodys, „kaip gyveno žmonės, kaip kūrėsi miestas ir Lietuvos valstybė, su kokiais priešais kovojome ir kaip atėjome iki šių dienų“.

Ypatingos vertės kolekcijos

Ekskursiją po atvirų fondų ekspoziciją vedė „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja, vyriausioji fondų saugotoja Odeta Stripinienė ir Etnografijos skyriaus vedėja Sigita Milvydienė.

Pagrindinės atvirų saugyklų ekspozicijos temos – sakralinis, paprotinis bei taikomasis lietuvių liaudies menas.

O. Stripinienė priminė, kad muziejus prasidėjo nuo maždaug 500 eksponatų. Trečiajame dešimtmetyje iki pat karo intensyviai vyko ekspedicijos, jų metu surinktos senienos ilgą laiką buvo saugomos saugykloje. Dabar muziejuje saugoma 280 tūkstančių eksponatų, kasmet lankytojams muziejininkai galėdavo parodyti iki 5 procentų turimų vertybių.

„Senosiose nuotraukose matyti, kad atviros saugyklos, kai čia įsikūrė muziejus, jau buvo, dabar ekspozicija perkelta į modernesnę, šiuolaikiškesnę aplinką, suteikiant geresnes sąlygas išsaugoti vertybes“, – sakė muziejininkė.

2006 metais Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija ir Lietuvos nacionalinis komitetas „Pasaulio atmintis“ Šiaulių „Aušros“ etnografinį archyvą pripažino nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įtraukė į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Ekspozicijos pristatymą O. Stripinienė pradėjo nuo dievukų pasaulio. Itin svarbus palikimas – kunigo skulptorius Antano Rimavičiaus muziejui testamentu paliktos 126 skulptūros. Kunigas gimė Šakynoje, ilgai dirbo Latvijoje, Latgaloje.

Vitrinose išrikiuotos liaudies skulptorių pietų, nepomukų kolekcijos, šv. Jokūbo, šv. Roko, kitų šventųjų skulptūros. Lankytojus pasitinka ir kryžių viršūnės – 2001 metais kryždirbystė įtraukta į UNESCO nematerialiojo paveldo sąrašą.

Muziejaus tapybos rinkinyje saugoma per šimtas XVIII a. – XX a. pr. religinio pobūdžio senosios liaudies tapybos darbų. Eksponuojamų tapybos kūrinių autoriai nežinomi – autorystė tuomet nebuvo žymima. Siužetai – sakralinio turinio, paveikslai tapyti ant drobės, medžio, skardos. Turtinga ir nukryžiuotųjų kolekcija.

Šalia dvasinio gyvenimo buitį iliustruoja senoji ir profesionalioji keramika: puodai, dubenys, vazos, nedegto molio skulptūrėlės, švilpynės, ąsočiai.

Nuo ličynų iki batelių

S. Milvydienė pasakojimą pradėjo nuo Užgavėnių kaukių kolekcijos, ji apima laikotarpį nuo XIX amžiaus pabaigos iki XXI amžiaus pradžios. Seniausia datuota kaukė – 1895 metų. Daug kaukių iš Žemaitijos. Kaukių rinkinys pildomas ir šiais laikais, per 100 kaukių muziejui padovanojo tautodailininkas Saulius Tamulis, eksponuojamos ir muziejuje 2019 metais vykusio plenero „Žemaitiškas ličynas“ autorių kaukės. Už vitrinų yra ir ožys, ir gervė, ir arklys, tik Morė netilpo.

Muziejaus fonduose saugoma beveik 1,5 tūkstančio margučių, eksponuojama nedidelė kolekcijos dalis, atspindinti pagrindines technikas – marginimą vašku ir skutinėjimą. Ant vieno margučio matyti data: 1935 metai. Kolekciją papildo ir šiauliečio dailininko Arūno Vasiliausko akverele tapyti margučiai.

Ekspozicijoje daug medžio dirbinių: ornamentuotos rankšluostinės, prieverpstės, menančios XIX amžiaus pabaigą. Šalia ir puoštos skrynios, kėdės, spintos, indaujos, suolai.

Tekstilės vitrinoje eksponuojamos pagrindinės audinių rūšys, baltieji ir spalvotieji audiniai, dažyti augaliniais ir sintetiniais dažais, užvalkalai, rankšluosčiai, juostos, kaklaraiščiai, tarp jų – ir vieno iš muziejaus įkūrėjų Pelikso Bugailiškio. Pristatomos šiaudinių skrybėlių, skrybėlaičių, pirštinių, riešinių kolekcijos.

Didžioji dalis tautinių kostiumų atspindi XIX amžiaus pabaigą –XX amžiaus pradžią. Lankytojai gali pamatyti ir rašytojos Šatrijos Raganos tautinį kostiumą su gintariniu vėriniu.

Aprangos temą tęsia ne tik tautiški rūbai, bet ir miesto mada, vitrinose sukabinti vyriški ir moteriški drabužiai. Šalia rūbų – ir apavas. Nuo vyžų, naginių iki atlasinių batelių, skaičiuojančių antrą šimtą metų.

Skrastas.lt

Artūro Staponkaus nuotraukos