Šimonių girios detektyvas

Pjūklų garsas sudrumstė kaimo idilę

Šimonių girioje prieš 20 metų įsteigtas biosferos poligonas, jame yra trys draustiniai, teka Šventoji. Ši giria yra ir Europos tinklo „Natura 2000“ dalis.

Už kiekvieno medžio gyvybę čia virė aršios, per visą Lietuvą nuskambėjusios kovos. Itin pasižymėjo Šimonių girios bendruomenė ir jos pirmininkė R. Umbrasienė. Ir staiga... Per greta girios esantį Inkūnų kaimą važiavęs pilietis (pavardė redakcijai žinoma) išvydo... „Su šeima tvirtai palaikėme aktyvistus, kurie dar praeitų metų pabaigoje gulėsi po miško kirtimų mašinų ratais, kvietėsi Vyriausybės atstovus diskusijos, siekiant mažinti miškų kirtimus ir apsaugoti išskirtinės svarbos teritorijas. Net gyventojų pajamų mokesčio dalį pervedėme aktyviai prieš miškų kirtimą kovojančiai Šimonių girios bendruomenei, – rašė „Ūkininko patarėjo“ skaitytojas. – Atvažiavome ir prie Inkūnų bažnyčios išgirdome benzininių pjūklų gausmą, traktorių ūžimą.“ Pilietis, tai pavadinęs barbarišku poelgiu, susisiekė su Valstybinės miškų tarnybos atstovais, ir sužinojo, kad leidimai kirsti sausuolius yra.

„Kitą dieną pamatėme iš miško išvežtų žalių pušies rąstų krūvas, sukrautas bažnyčios pašonėje ant šventoriaus. Juk sąžiningai besielgiančiam žmogui nekiltų mintis medienos rąstus sandėliuoti nuostabios bažnyčios kiemelyje? – retoriškai klausė laiško autorius. – Sužinojome, kad tai tų pačių aktyvistų, kurie pernai gynė šalia kertamo miško plotą, Šimonių girios bendruomenės pirmininkės R. Umbrasienės miško valda. Kirtimai vykdomi saugomame miške, draustinio teritorijoje.“

Taip prasidėjo detektyvas

Redakcijos buvo prašoma pagelbėti išsiaiškinant, ar tai tikrai gali būti tiesa: „Nejau tie žmonės yra tokie veidmainiai ir, drabstydami purvais kitus, patys elgiasi taip pat? Tebus Dievas šiems žmonėms baudėjas... Tačiau, apėję vietovę, radome likusius žalių medžių kelmus, medžio žievių sandėliavimo likučius ant bažnyčios kiemelio ir sugadintus bei išvažinėtus kelius... Taip pat tie vadinamieji „sergėtojai“ šalia įrenginėja kažkokį neaiškų statinį, kuris atrodo apleistas, lyg jame apsistotų benamiai.“

Į Inkūnus mišių laikyti kartais atvykstantis kunigas iš Panevėžio Mindaugas Šakinis redakciją tikino jokių rąstų šventoriuje nematęs. Sakė, jei šventoriuje prie bažnyčios kas būtų sukrauta, žmonės jam būtų paskambinę ir pasakę.

Betgi istorija ne iš piršto laužta? Redakcija kreipėsi į Aplinkos apsaugos departamentą prie Aplinkos ministerijos (AM), paminėjome bendruomenės pirmininkės pavardę. Ir Komunikacijos ir aplinkai saugaus elgesio skatinimo departamento Komunikacijos skyriaus specialistai informavo, kad „pareigūnai šiuo metu vykdo tyrimą dėl galimai neteisėtų Šimonių girios kirtimų Anykščių seniūnijos Inkūnų kaime“.  Ėmėmės savo tyrimo. R. Umbrasienė yra žinoma kaip pasišventusi menui, tradiciniams amatams ir tautiniam paveldui menininkė. Jos „Amatų kalnelyje“ vyksta edukacijos, o molį pamilusi šeimininkė dalijasi tradicinės raugo keramikos degimo paslaptimis ir kuria pati. Tai ar kirto R. Umbrasienė tą girią, ar slėpė rąstus šventoriuje?

„Jei kokiam žmogui buvo neaišku, reikėjo užsukti ir manęs klausti“, – ŪP teigė R. Umbrasienė. Anot pašnekovės, ne šventoriuje buvo rąstai, o padėti jos sklype, kuris ribojasi su bažnyčios žeme.

„Už tuos miškus daug žygių padarėme, pati inicijavau, kad ta Šimonių girios bendruomenė atsirastų, nors nesu tokia kompetentinga kaip kiti mūsų bendruomenės nariai: tarp jų yra ir teisininkų, ir buvusių seimūnų, ir gamtosaugos srityje besidarbuojančių, ir nusimanančių žmonių. O dabar – pati nežinau, kas čia vyksta. Juk aš daug žygių padariau, kad išsiaiškinčiau, ką aš galiu daryti, o ko negaliu“, – pašnekovė atrodė nuoširdi ir visai atvira. O tas statinys jos miške, kuris gamtos gerbėjui atrodė kaip benamių priebėga, yra pradėtas statyti namelis medyje. Vėjas per žiemą apdangalus nuplėšė, nespėjo sutvarkyti. Tačiau štai yra medienos – per vasarą namelis turėtų atsirasti ir būti gražus. Be to, juk ne svetimame miške, o savame.

Kad vieni kitus geriau suprastų

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis redakcijai tvirtino, kad asmeniškai jam su R. Umbrasiene bendrauti neteko. „Labai gerai, kad ruošiatės viešinti, nes ponia yra bendruomenės vadovė, o bendruomenė kelia triukšmą kelintus metus dėl bet kokio kirtimo, kuris vykdomas Šimonių girioje. Matyt, šis atvejis leis suprasti: privačių miškų savininkų veikla yra labai stipriai kontroliuojama, reglamentuojama. Ir netgi kovojantys prieš kirtimus, kai patiems tenka juos daryti, sunkiai sugeba tinkamai įgyvendinti... Norint savininką nubausti, visada gali rasti priežastį, – įsitikinęs pašnekovas. – O ponią lieka užjausti, patekus į tokią situaciją, kuri dažnam savininkui yra labai tipinė.“

Anykščių r. kooperatyvo „Miško žemė“ pirmininkas Gediminas Kviklys, paklaustas, gal įstatymai per griežti ar painūs, jei į jų spąstus pakliūva ir gamtosaugos aktyvistai, atsakė: „Jie yra tokie, kokie yra. Ir vienodi turėtų būti visiems: ir man, kaip miško savininkui, tuo užsiimančiam ir iš to gyvenančiam; ir močiutei, kuri turi miško ir niekada juo nesinaudojo; ir tai poniai bendruomenės pirmininkei, kuri gina miškus ir kuriai mes visi esame blogi. Pernai patys patyrėme tuo pat metų laiku minėtos bendruomenės puolimą. Šalia Inkūnų darėme kirtimus, tai yra vykdėme paslaugas miškų valdų savininkams. Tai ne tik buvo gulama po traktoriais, bet ir puolama, moralizuojama, nepaisant to, kad mūsų leidimai buvo tvarkingi ir veikla teisėta. Buvo apeliuojama į mūsų sąžinę, mes vadinti miško žudikais, nieko nesuprantančiais, žodžiu, būrai mes. O kas iš Vilniaus – tai visi viską išmano geriausiai.“

Pasak G. Kviklio, jo vadovaujamo kooperatyvo duona – „iš miško“. Jau 20 metų dirba. „Labai norėtųsi, kad visuomenė sužinotų, kas yra ta Šimonių girios bendruomenė, kuri mus visus kaltina miškų žudymu, neišmanymu, nors esame miškininkai pagal išsilavinimą“, – teigė ŪP pašnekovas.

Su leidimu ir atsiklaususi

Vis dėlto R. Umbrasienė nei save teisina, nei stengiasi išsisukti, jei būtų pripažinta kalta. „Ką aš dabar darau: bandau savo širdyje susivokti, – redakcijos pašnekovė atrodė labai nuoširdi ir pasiryžusi, jei reikės, palikti bendruomenės vadovės pareigas. – Man iki šiol atrodė, kad aš nekalta. O šiandien aptikau vietą, kur apsižioplinau ir greičiausiai kažkiek iš dalies esu kalta, nors iš širdies galiu pasakyti: tikrai daug laiko skyriau, kad išsiaiškinčiau, ką aš galiu daryti, ir ko negaliu.“ R. Umbrasienė, prieš pasinaudodama turimu leidimu, ir žodžiu, ir raštu kreipėsi į pačias įvairiausias institucijas bei specialistus. Ir rašė jiems, ir važiavo, ir ėjo. Ir į Panevėžio girininkiją, kur prašė nusiųsti ją kur nors, kas išmano, nes „patys už tuos miškus kovojome, vėjo įnešėme, gal kas pasikeitė, gal ir turimą leidimą nukirsti medžių panaikino“.

„Kreipiausi į girininkiją, nusiuntė mane pas Justiną Kuprį. Jis man atsiuntė laišką, kuriame parašyta juodu ant balto, kad miško savininkas gali pats medžius žymėti. Jaučiuosi padariusi klaidą, praleidau, kad savininkas turi būti išklausęs kursus, – apgailestavo R. Umbrasienė. – Pirkau mišką, kad saugočiau ir mylėčiau, tuos 8 ha prie pat savo namų. Labai daug jis man kainavo... O dabar taip liūdna. Galvoju, parduosiu jį, nes laimės neatnešė...“

Pašnekovė pateikė redakcijai įrodymų, kad, norėdama pasinaudoti leidimu, o ir jį gauti, kreipėsi į daugelį specialistų ir neigiamų atsakymų negavo. „Jei man bent viena institucija būtų pasakiusi, kad, mergyt, tu negali pati susižymėti medžių, tu privalai samdyti specialistą, aš būčiau taip ir padariusi. Bet kadangi buvo toks sakinys, kad savininkas pats gali susižymėti, tai tas žmogus, kuris man kirto, jis savo miško turi, jis konsultavo, sužymėjome... Suprantu, kad popieriuje viskas atrodo baisiai, bet realiai, jeigu dalysit 50 medžių iš 8 ha, tai gausite, kad iš 1 ha iškirtau 6,25 medžio. Šalia Anykščių vyksta kirtimai, kur ištisais hektarais miškai šluojami plynai, o skundžia mane, ne juos“, – apgailestavo pašnekovė. Išvadų, ar buvo padarytas pažeidimas, kol kas nėra. Kol nėra įrodyta kitaip, žmogus laikomas nekaltu.

Įstatymai griežti, saugomų teritorijų per daug

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Viršelyje: sužaloti medžiai ir jų kelmai.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.