Skiauteres iškėlusios celiozijos ir ryškūs kraspedijų kamuoliukai – žaismingos gėlynų puošmenos

Sėja po sėklytę į indelį

Upninkų kaime gyvenanti N. Doveikienė kuria ir puoselėja gėlyną prie daugiabučio. Už pastato galo iš žolyno atkovojusi nemenką plotą, ji sodina ne tik tarp daugiabučių gyventojų populiarias žemaūges gėles, bet drąsiai kuria ir pastaraisiais metais sodybose išpopuliarėjusius skandinaviško stiliaus želdynus. Čia auga ir amiai, patagoninės verbenos, melėsai, veronikūnai, baltais smulkiais žiedeliais tarsi sniegu apsipilanti raganė, septynių veislių miskantai, vienas jų užauga iki 2 m, kiti smilginiai augalai.

Kaip ir daugelis gėlynų, taip ir jonaviškės neapsieina be grakščiųjų lelijų, o geltonais bumbuliukais želdyną puošiančios rutulinės kraspedijos sufleruoja, kad Nijolė mėgsta ir retesnius augalus.

Nuostabą kelia tai, kad bute gyvenanti pašnekovė nesibaimina jau nuo vasario dalį būsto užleisti vazonėliams su dygstančiomis vienmetėmis gėlėmis: amiais, patagoninėmis verbenomis, celiozijomis, rutulinėmis kraspedijomis ir kitomis.

„Kasmet celiozijų sėklų prisirenku gėlyne, dalį dar nusiperku parduotuvėje ir pavasarį pasėju, – pasakoja ne vien savo artimiesiems gražią aplinką puoselėjanti N. Doveikienė. – Pirmiausia pasiskaičiuoju, kiek gėlyne galėtų tilpti augalų, tada maždaug tiek sėklyčių pasėju po vieną į indelį.“

Šių augalų sėklas galima sėti ir į bendrą daigyklą, tik maždaug po dviejų savaičių, kai užauga 1–2 poros tikrųjų lapelių, daigus tenka išpikuoti.

Kada sėti celiozijas, pašnekovė pasitikslina skaitydama informaciją ant pakuotės, bet paprastai tai daro kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje. Ilgai daigelių laukti netenka, maždaug savaitę ar viena kita diena ilgiau. Mažiesiems augaliukams drėgmės daug nereikia, laistyti patartina labai rūpestingai, tik šiltu vandeniu ir negausiai.

Žydi iki rudeninių šalnų

Ūgtelėjusius celiozijų daigus kartu su kitomis vienmetėmis gėlėmis N. Doveikienė iš pradžių augina balkone, vėliau, dienomis išnešdama į lauką prie namo, po truputį grūdina ir, tik kai praeina pavasarinių šalnų grėsmė, dažniausiai birželio pradžioje ar viduryje, pasodina į nuolatinę vietą želdyne.

Sodindama jaunus augalus gėlininkė į duobeles įberia durpinės žemės ir komposto. Celiozijų šaknys gana stiprios, todėl nesunkiai prigyja, tik svarbu, kad nepakenktų šalnos. Žemaūgės veisles specialistai rekomenduoja sodinti kas 20–25 cm, aukštaūgės – kas 30–40 cm.

Praėjus maždaug 3 mėnesiams po sėjos, pražysta pirmieji žiedai, dar po mėnesio prinoksta pirmosios sėklos. Spalvingu grožiu augalas dalijasi iki pat rudeninių šalnų. Atsidarius apatinėms žiedynų sėklų dėžutėms, žiedynus galima nupjauti ir sudžiovinti. Skiauterėtųjų celiozijų žiedai neįprasti, susitelkę gaidžio skiauterę primenančiuose žiedynuose. Jie smulkūs ir formuojasi ant geltono, oranžinio, purpurinio ar rožinio apyžiedžio. Pirmą kartą tokį žiedyną matantiems žmonėms jis kartais primena smegenų vingius!

Celiozijoms labiau patinka saulėta, šilta, nuo vėjų apsaugota vieta. Gerai auga puriose, derlingose, vidutinio drėgnumo dirvose, bet nemėgsta šviežio mėšlo. Per sausras būtina laistyti.

Žemaūges celiozijas tinka sodinti lysvelėse, apvaduose, vazonuose, o aukštaūgės gražiai siūbuoja tarp smilginių augalų. Mažąsias gražuoles pernai Nijolė buvo pasodinusi dviejų takelių sankirtoje, mat čia jų neužgožia aukštesni augalai, o jos nesvyra ant takų ir netrukdo praeiviams.

Kraspedijas pasėjo anksčiau

Rutulinių kraspedijų žiedynai ypatingi – ant medėjančio plono kotelio iškelti simpatiški bumbuliukai. Ryškiai geltoni akcentai gali žaismingai puošti tiek natūralią pievą primenantį želdyną, tiek kruopščiai ir tvarkingai suformuotą gėlyną. Iki 50–70 cm aukščio iškylantys 2,5–3 cm skersmens žiedynai gražiai įsikomponuoja tarp tamsesnių žiedų arba papildo, pavyzdžiui, ramunėmis apsėtą kiemo plotelį ir žydi nuo liepos iki spalio.

Nijolė jų pasėja vasarį kartu su amiais ir patagoninėmis verbenomis. Šiemet suplanavusi gėlyne pasodinti 15 kupstelių, iš kiekvieno jų išaugs maždaug po 10 stiebų su bumbuliuku, skaičiuoja gėlininkė.

Kaip ir kitas vienmetes, kraspedijas paaugina balkone ir tik praėjus šalnoms sodina želdyne, į duobutes įpildama komposto. Augalams prigijus, patręšia universaliomis trąšomis. „Kraspedijoms patinka drėgmė, derlinga žemė ir saulė, be to, svarbu kad neužgožtų kiti augalai, – patirtimi dalijasi pašnekovė. – Pernykštė vasara buvo sausesnė, tad teko dažniau palaistyti. Stebėjausi, kad bumbulai buvo didesni ir gražesni nei ankstesniais metais.“

Pernai šalia rutulinių kraspedijų, pasak gėlininkės, augo ežiuolės, kur ne kur šilokai. „Esu skaičiusi, kad karspedijos gali ir žiemoti. Norisi pačiai išmėginti, todėl šiemet sodinsiu aukštesnėje vietoje ir paliksiu žiemai“, – sumanymą atskleidžia jonaviškė.

Kaip ir celiozijos, kraspedijos puikiai tinka džiovinti, nes nepraranda nei formos, nei spalvos. N. Doveikienė taip pat jų pasiskina namams, bet pataria, bumbuliukams įgavus ryškų geltonį, ilgai nelaukti ir skinti, nes vėliau jie pamažu ruduoja. „Nuskinu, kai būna pačiame gražume ir sudžiovinu“, – sako ji.

Nijolės DOVEIKIENĖS, ŪP redakcijos archyvo ir 123rf nuotr.