Svilės šaltinių pasakojimai: kas tikra, o kas pramanyta

Trykšta mikro fontanai

Valatkių miške, kur vyrauja pušynai ir telkšo Pašvitinio bei Žadavainių ežerai, išteka garsieji Svilės šaltiniai.

1,8 ha plote verda apie šimtas šaltinio akių. Svilės šaltinių vaizdas dažnai lyginamas su blynus kepančia milžino keptuve. Iš kiekvieno „blyno“ trykšta vandens versmelė. Sako, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą versmių buvę dar daugiau ir kai kurios iš jų ištrykšdavo net iki 10 cm aukščio fontanais. Dabar šaltinio verdenių pulsas ne didesnis kaip 3 cm.

Dalis versmėto ploto užpelkėjo. Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyr specialistas Vidmantas Lopeta sako, kad procesą pastebintis ir per savo darbo Kurtuvėnų regioniniame parke metus. Anot jo, dėl klimato pokyčių, dėl sausrų šaltinių plotas ir pratekančio vandens kiekis yra sumažėję.

Tačiau grožėtis Svilės šaltiniais (pavadinimas nuo šalia esančio kaimo) ir paragauti tyro šalto vandens, kurio temperatūra vasarą siekia vos 6,2 laipsn. C, galės dar ne viena karta. Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, pagal iš gelmių išmetamą vandens kiekį šie šaltiniai yra vieni vandeningiausių Lietuvoje: per sekundę ištrykšta daugiau nei 41 litras vandens.

Saugomi jau 38 metus

Šaltinių vanduo beskonis, bekvapis, nekalkingas, vidutinio kietumo ir, kaip dar kartą patvirtino neseniai atlikti tyrimai, neturi jokios cheminės taršos.

Toks faktas nelabai stebina, nes arti nevyksta jokia ūkinė veikla. Dar 1985 m. šie šaltiniai paskelbti hidrogeologiniu gamtos paminklu. Įkūrus Kurtuvėnų regioninį parką, jiems drauge su aplinkiniais miškais suteiktas kraštovaizdžio draustinio statusas, o 2005 m. Svilės šaltiniai įrašyti į Europos Sąjungos buveinių apsaugai svarbių teritorijų sąrašą.

Žmonės čia atvyksta pasisemti vandens ne tik maistui. Kai kurie tik gydomosiomis jo savybėmis – esą gelbsti nuo radikulito, grąžina nusilpusį regėjimą ar gerina skrandžio bei inkstų veiklą.

Kada jie atsirado?

Apie Svilės šaltinio akis pasakojama sena legenda. Kadaise šaltinių vietoje stovėjo dvaras, kurį valdė žiaurus ponas. Kartą viena senutė jį prakeikusi, ir ponas su visu savo dvaru nugarmėjęs po žeme. Jis vis dar bando išsikapstyti, todėl vanduo kunkuliuoja.

Geologai turi kitokį paaiškinimą ir tvirtina, kad Svilės šaltiniai sietini poledynmečiu vykusiais procesais – gerokai anksčiau nei čia įsikūrė pirmieji gyventojai.

Ventos-Dubysos senslėnio pietinė pašlaitė, kurioje trykšta Svilės šaltiniai, galėjo susiformuoti prieš 15–16 tūkst. metų.

Šaltas vanduo patiko reliktinei rūšiai

Zoologas prof. Ričardas Kazlauskas (1927–2014) Svilės šaltiniuose ant akmenų buvo aptikęs poledynmečio reliktų – arktinių apsiuvų lervų. Čia šių vabzdžių populiacija buvo išsilaikiusi ilgiausiai Lietuvoje.

Kaip 1992 m. Lietuvos raudonojoje knygoje (iš vėlesnės redakcijos leidimuose rūšis išbraukta) rašė pats prof. R. Kazlauskas, poliarinėje Eurazijoje paplitusi rūšis gyvena prie šaltavandenių šaltiniuotų upelių, išsiskiria jautrumu deguonies trūkumui ir vandens cheminiam užteršimui. Lietuvoje gyveno vien patelės. Jas, 8 mm dydžio, skraidančias galima buvo pamatyti pavasarį ir rudenį. Rudagalvės apie 1 mm dydžio lervos buvo randamos ant akmenų, iš smėlio ir žvyro akmenėlių sulipdytuose nameliuose. Mito mikroskopiniais vienaląsčiais dumbliais.

Gausiausios populiacijos kadaise būta Karklės upelyje, tačiau apie 1978 m. ji išnaikinta vandenį užteršus naftos produktais. Arktinės apsiuvos išnyko ir šaltiniuotame Dubysos intake prie Betygalos, 1989 m. ten jų jau nerasta.

Buvo išlikusi vienintelė populiacija Svilės šaltiniuose. Pasak R. Kazlausko, čia gyveno apie šimtą individų. Tačiau mažas biotopo plotas negalėjo užtikrinti populiacijos gyvybingumo.

Šaltiniuotoje žemapelkėje – savita augmenija

Svilės šaltinių aplinkoje tarpsta šaltiniuotas žemapelkes mėgstantys augalai. Yra kur paganyti akis!

Šiuo metu ganėtinai gausiai vis dar žydi baltijinės gegūnės (Dactylorhiza baltica) – lietuviškosios orchidėjos, gegužraibinių (Ochidaceae) šeimos atstovės. Antrojoje vasaros pusėse kuklius baltus žiedus išskleis pelkinės mandrauninkės (Parnassia palustris).

Dar liepos mėnesį turėtų pražysti į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos pelkinės uolaskėlės (Saxifraga hirculus) bei daugiamečiai patveniai (Swertia perennis).

Pelkinės uolaskėlės radaviečių Lietuvoje žinoma iš viso apie 30, tačiau jos labai negausios, paprastai tik iki 50, rečiau iki 100 individų. Žemaičių aukštumoje yra tik kelios radavietės: Plungės ir Kelmės r. Kaip Lietuvos raudonojoje knygoje nurodo Egidijus Žalneravičius, rūšis ekologiniu požiūriu mažai plastiška, dažnai dėl nedidelių buveinių pokyčių ima sparčiai nykti. Didžiausia grėsmė kyla dėl tinkamų augaviečių plotų mažėjimo, buveinėms apaugant krūmais ir aukštaūgiais žoliniais augalais. Neigiamos įtakos turi storo nesuirusių augalų liekanų sluoksnio formavimasis, dėl kurio sumažėja vegetatyvinio dauginimosi galimybės.

Daugiametis patvenis laikomas vėsių atvirų vietovių augalu, yra jautrus hidrologinių sąlygų pokyčiams, todėl šios rūšies buveinių ar jas supančių teritorijų sausinimas yra svarbiausia tiesioginė grėsmė. „Vandens režimo pokyčiai indukuoja nepalankias augalijos sukcesijas – suveši aukštosios žolės, ypač nendrės, įsiveisia krūmai ir medžiai, kurie lengvai užgožia atviroms buveinėms prieraišų daugiametį patvenį“, – Lietuvos raudonojoje knygoje rašo Valerijus Rašomavičius.

Prie Svilės – žlugęs imperinis projektas

Iš Svilės šaltinių išteka to paties pavadinimo maždaug 350 m ilgio šaltavandenis upelis. Jis įteka į Ventos-Dubysos kanalą.

Tai dar viena labai įdomi istorija, kuria verta pasidomėti nukakus iki Svilės šaltinių. Ji liudija apie nepavykusį imperinės Rusijos projektą.

Ne tik chruščioviniais sovietiniais laikais, bet ir imperinėje Rusijoje buvo užmojų Juodąją jūrą sujungti su Baltija.

Po Abiejų Tautų padalijimo Nemuno žiotis valdė Prūsija, tad Nemuno baseiną su Baltijos jūra sumanyta sujungti Dubysos–Ventos kanalu. Jis pradėtas kasti 1824 m. Dirbo 18 tūkst. kareivių ir 3 tūkst. samdomų darbininkų. Per 1831 m. sukilimą darbai nutrūko. 20 a. pradžioje jie buvo atnaujinti, bet Pirmasis pasaulinis karas projektą galutinai sustabdė.

Tačiau nenaudojamas 15 km ilgio kanalas ir kelių šliuzų liekanos – išliko!..

...Ir Kryžių kryžkelė

Netoli šaltinių dar yra paslaptinga Svilės kryžių kryžkelė, kurią žmonės vadina šventa vieta, Kryžiukais.

Jos atsiradimas siejamas su netoliese augusia sena pušimi, prie kurios baudžiavos laikais buvo plakami prasikaltėliai, kariami vagys, plėšikai, sukilėliai. Žmonės tikėjo, kad vieta yra šventa. Kryžkelėje stovėjo koplytstulpis, prie kurio žmonės duodavo įžadus ir kabino rožančius. Sunykus koplytstulpiui žmonės pradėjo statyti kryžius.

***

Jei pasiryžtumėte nukeliauti iki Svilės šaltinių, siūlyčiau pasiimti priešpiečių dėžutę, nes tai atokesnė vieta. O jei įdomu daugiau sužinoti apie kitus toliau ar arti namų esančius šaltinius, nustebsite, kiek daug medžiagos yra sukaupusi Lietuvos geologijos tarnyba. Informaciją apie visų šalies regionų šaltinius ir versmes galima rasti ČIA.

Autorės nuotraukos