Teisininko karjerą iškeitė į svajonių virtuvę

„Geriausi virėjai yra teisininkai“, – juokiasi tvirtai sudėtas, bet lyg vijurkas virtuvėje besisukantis Julius Grumuldis. Geriausia Lietuvoje pernai pripažintos kaimo turizmo sodybos „Vila Bisena“, esančios Jurbarko rajone, šeimininkas – teisininkas, prieš trejus metus ėmęsis verslo ir tapęs profesionalios virtuvės šefu.

Įgimta aistra Nuo vaikystės mėgęs eksperimentuoti virtuvėje, Julius tarsi žaisdamas ieškojo neįprastų skonių ir produktų derinių. Iš pradžių juos ragaudavo tik jaunesnis brolis Simas, vėliau sūnaus sugebėjimais skaniai gaminti džiaugėsi ir užsiėmę tėvai. Todėl ir studijuodamas nebadavo: šypsosi pripažindamas, kad išmoko virti sriubą iš kirvio. Tik vedęs virtuvėje improvizuodavo vis rečiau – žmona Lijana į savo valdas Julių įsileisdavo nenoriai. „Vyrai virtuvėje palieka daug netvarkos, patikėkite, nė viena moteris tuo nesidžiaugia“, – teisinasi geriausios kaimo turizmo sodybos virtuvės šefas. Perspektyvią teisininko profesiją įgijęs ir ne vienus metus notaro padėjėju dirbęs Julius pripažįsta, kad sėdėti prie dokumentais apkrauto stalo jam buvo sunkiau už bet kokį fizinį darbą, bet profesionali virtuvė, kurioje galėtų atsidėti malonumą teikiančiam pomėgiui, ilgai tebuvo svajone. Pildytis ji pradėjo tuomet, kai šeima nusprendė įsigyti sodybą panemunėje. Po ilgų paieškų apsistojo nuo aukšto skardžio į Nemuną žvelgiančiame Kartupėnų kaime – ten, kur prieš 700 metų stovėjo pirmoji Lietuvos valdovų pilis Bisenė. Žiūrėdamas į krūmais apžėlusią sodybą, Julius matė erdvią virtuvę ir pilnutėlę salę svečių. Taip kilo kaimo turizmo verslo vizija. Lietuviška ir su pagražinimais Sodybos svečiai vertina neįtikėtinai gražų kraštovaizdį, bet labiausiai – skanų maistą, kuriam sodybos šeimininkas skiria visą savo dėmesį. Kai Juliaus komanda ruošiasi pokyliui, virtuvėje netyla skambus juokas. Sodybos savininkas įsitikinęs, kad visi darbuotojai turi būti draugai, tik tuomet darbas eis sklandžiai ir nekels įtampos. O virtuvėje streso netrūksta: bet kada gali kas nors prisvilti ar sudegti. Keletą metų padirbėjęs su dokumentais, J. Grumuldis dabar mėgaujasi virtuvės teikiamu kūrybiškumu. Kartais jis liejasi per kraštus, todėl virtuvės šefą turi pristabdyti kartu dirbančios moterys. Nors pats jis teigia, kad „Vila Bisena“ virtuvė yra tradicinė lietuviška, tik šiuolaikiška, su pagražinimais, ant vaišių stalo čia nerasi nei įprastos baltos mišrainės, nei įdarytos lydekos alyvuogių akimis. Vyriškis įsitikinęs, kad svečiams jau atsibodo ir mėsos vyniotiniai. Tik pusryčiams gaminamų šaltibarščių ir raugintų kopūstų sriubos nepavyksta atsisakyti, nors Juliui kur kas labiau patinka virti žuvienę. J. Grumuldžio manymu, visi, kas moka gaminti, žino, jog svarbiausia – paprastumas ir detalės. Skanus yra natūralus, kokybiškai pagamintas maistas, todėl jis kepa įdarytas vištų krūtinėles, kiaulienos išpjovą arba žuvį. Bet prie jų ruošia ištaigingus padažus, nustebina nematytais užkandžiais, sukomponuoja skaniai kvepiančias salotų ir daržovių puokštes. Juliui vienodai svarbus patiekalų grožis, kvapas ir skonis – būtent tokia seka svečiai vertina jiems patiektą valgį. „Mūsų virtuvė – sezoniška. Gaminame daug saldžių dalykų, o deriname juos su visa skonių palete. Patiekalas pasiseka, kai sugebi vienoje lėkštėje suderinti saldumą, kartumą, rūgštumą ir sūrumą, nes tik tokia plati gama patenkina gomurį“, – aiškina Julius. Nors jokių kulinarijos mokslų niekada nėra krimtęs, vyras daug dėmesio skiria tobulėjimui, todėl nepraleidžia nė vieno restoranų vyriausiesiems virėjams skirto seminaro ar kvalifikacijos kėlimo kursų. Tačiau daugiausia Julius išmoko iš Londone dirbančio savo draugo Manto. „Nesimokyti negali. Jei sustosi vienoje vietoje – pradėsi riedėti atgal. Konkurencija tarp kaimo turizmo sodybų neįtikėtinai didelė, todėl meniu nuolat turi kisti“, – įsitikinęs per trejus metus patyrusiu profesionalios virtuvės šefu tapęs J. Grumuldis.

Pinigais šviežumo nevertinsi Juliaus valdos – 20 ha žemės. Praėję metai ūkiui nebuvo pelningi, visi žirniai nuo lietaus supuvo. Bet daržas užaugo gražus. Visai žiemai užteks kopūstų, burokėlių, morkų, bulvių. Vasarą lysvėse sirpo braškės ir avietės, mėlynavo šilauogių krūmai, lūžte lūžo svogūnų laiškai, šiltnamyje sviro pomidorų kekės, gerai užderėjo agurkai. Julius pasakoja, kad sodyboje šeimininkauja visa jo šeima – žmona, tėvai, brolio ir sesers šeimos. Bet dar reikia ir pagalbininkų iš greta esančio kaimo. „Įdarbinome nemažai Kartupėnų gyventojų. Man patinka bendrauti su paprastais, iš gyvenimo daug nereikalaujančiais žmonėmis, o ir savęs miesto vaiku nelaikau: tėvai vaikystėje yra ne kartą ištrėmę į kaimą bulvių kasti“, – juokiasi Julius. Pačiame viduržiemyje jis aunasi veltinius, traukia iš sandėliuko laužtuvą ir brenda per pusnis kasti topinambų. Priaugino jų tiek, kad galėtų net parduoti. Porą kartelių stuktelėjus, atšokęs grumstas visiškai neįšalusioje žemėje atveria baltą kerą. Vitaminingos šviežių daržovių salotos pietums garantuotos. Žalumynų, sezoninių daržovių, šviežių uogų savo svečiams Julius niekada negaili. Sako seniai įsitikinęs, kad parduotuvėje tokių burokėlių, kokius pats užsiaugini, gali net neieškoti. Ir tokio burokėlių karpačo, kokį jis pagamina iš ką tik darže išrauto šak­niavaisio, svečiams nepatieksi. Yra tik vienas minusas: pačiam auginti daržoves atsieina gerokai brangiau nei pirkti iš specializuoto ūkio. Tačiau pinigais šviežumo ir skonio neįvertinsi.

Šefo komplimentas ragautojams Suktis kaime Juliui patinka, gerai čia jaučiasi ir jo vaikai. Ketverių Jonas su seneliu jau vairuoja traktoriuką, šešerių Žemyna su mama kepa pyragus. Žinodami, kaip nelengva iš akių nepaleisti judrių mažylių, įrengdami kaimo turizmo sodybą, Grumuldžiai pirmiausia pasirūpino vieta vaikų žaidimų kambariui. Spalvingas kampelis įkurtas prie pat pokylių salės, per skaidraus stiklo sienelę matyti, kuo užsiima vieni palikti mažyliai, todėl patenkinti ir vaikai, ir švenčiantys tėvai. Jei į pokylį atvyksta daug vaikų, Julius jiems paruošia ir specialų valgiaraštį. Jame karaliauja mažųjų mėgstami blyneliai. Tik rodytis savo svečiams sodybos šeimininkas nemėgsta. Vadina save aktoriumi už užuolaidų ir senoviškai tiki, kad kuklumas – didžiausia lietuvio dorybė. Vienintelė proga jį pakalbinti – pusryčiai, kuriuos gamina lauke arba tiesiog pokylių salėje. O šeimos nariams už pagalbą Julius atsilygina degustaciniais pietumis. Kaip tikras profesionalas tokiais atvejais laikosi nustatytų gana griežtų taisyklių: patiekia penkis patiekalus, daro tarp jų 45 minučių pertrauką ir atsidėkoja valgytojams tradiciniu „šefo komplimentu“.

Daiva Bartkienė

Autorės nuotrauka