Tik 100 litrų naminukės per metus. Ar toks verslas nebus nuostolingas?

Kaimo turizmo sodybos „Zalensų sodyba“ (Vilkijos sen., Kauno r.) savininkas Eimantas ZALENSAS: „100 l naminukės per metus yra nulis. Įrangos ir patalpų jai gaminti atsipirkimo nebus niekados. Kitas dalykas – jeigu atvažiuoja svečias ir nori pažiūrėti, kaip vyksta procesas, tai ir to tikrai nebus, nebus įmanoma parodyti, nes prieš 48 val. iki virimo reikės pranešti VMVT. O tai būtų įdomiausia pamatyti. Kaip ir leido gaminti, tačiau mums nenaudinga – pati valdžia privers, kad būtų daromi nusižengimai. Nežinau, kas sugalvojo tą etikečių ant butelių numeraciją. Kažin, kiek dar kainuos įranga naminei degtinei gaminti. Anksčiau ji buvo daroma iš pigių medžiagų, nes ją bet kada galėjo konfiskuoti, o dabar visa tai yra naujovė. Reikės pasigaminti iš nerūdijančiojo metalo. Jeigu bus kažkokie standartai, nukopijuota vienokia ar kitokia gamyklinė įranga, tada bus ne paveldas, o standartinė gamykla. Juk kaip kiekviena šeimininkė pagal savo receptūrą kepa duoną, lygiai taip pat yra ir su namine degtine – kiekvienas daro pagal savo sugebėjimus. Gamybos principas gali būti toks pat, bet pati įranga ir pagaminimo receptūra kiekvieno žmogaus yra skirtingi.

Jeigu mokesčių nereikėtų mokėti, vis tiek ta įranga neatsipirktų. Tai nerealu. Aš turėjau susiradęs žmogų, gyvenantį mano krašte, ir kurio proseneliai, seneliai, tėvai gamino naminę degtinę, jis perėmė visą tą reikalą. Buvau kalbinęs, prašęs, kad jis visą tą darbą man padarytų asmeniškai pats. Tačiau, kai įstatymai įstrigo Seime, jo paslaugų nebeprireikė. Aš niekada naminukės neviręs ir nemokėčiau to padaryti. Nors galima išmokti, bet jeigu nori atlikti gerai, tai turi išmokyti geras specialistas. Bet kokį šamarliaką ar cukrinį padaryti gali daug kas.

Jeigu bus tokios sąlygos, įrangos neįsigysiu ir naminukės tikrai negaminsiu. Dabar yra taip, kad leidžia gaminti ir nori priversti ūkininkus nusikalsti.“

VšĮ „Lazdijų turizmo informacinis centras“ turizmo plėtros vadovas Mantas VALUKONIS: „Galiu pasakyti, kad tai yra mūsų paveldas ir tokie ribojimai ne veltui. Tai ne pramoninis dalykas, o labiau paveldo puoselėjimas ir kaip dar viena papildoma atrakcija žmonėms, įsipaišymas į mūsų kultūrą, jos pajautimas ir tam tikra degustacijos forma. Kaimo turizmo sodybose namine degtine bus vaišinama, bet nepardavinėjama. Patį sprendimo projektą aš vertinu teigiamai, teisinga, kad yra kontrolės mechanizmai. Turėdami tą pačią įrangą, vieni į tai žiūrės kaip į paveldą, kultūros puoselėjimo objektą, kiti – kaip į pramonę.

Mano galva, tai turėtume daryti labai atsargiai ir tam tikruose rėmuose, kadangi kai degtinė gaminama pramoniniu būdu, yra daugybę kartų tikrinama ir t. t., neprofesionaliai darant samanę ir kitokius alkoholinius gėrimus, galima prisidaryti košės, tai gali atnešti net mirtį. Kontrolės mechanizmai, kad nebūtų prisidaryta bėdų, yra būtini. Mano nuomone, tai yra kaip kultūrinis paveldas ir jis kaimo turizmo sodybose turėtų atsirasti kaip degustacinė edukacija, papildomai pritraukiant turistus, kurie galėtų ruginukės paragauti.“

Alytaus r. savivaldybės vicemeras Aurimas TRUNCĖ: „Kodėl atvažiavę į Dzūkiją ispanai, vokiečiai ar kitų Europos šalių piliečiai negalėtų paragauti naminukės? Jei galime cepelinų išvirti, bandų iškepti, galima iš tikrųjų ir tos pačios naminės degtinės jiems pasiūlyti. Tame aš nieko blogo nematau, jeigu viskas saikingai, protingai, tai aš tik už tai. Lietuva turi turėti savo veidą ir galimybę parodyti ne tik grybus, uogas ar dar ką nors. Austrijoje leidžiama per metus išvirti iki 1 000 l naminės degtinės, galima ją ir pardavinėti, taip ir pas mus turėtų būti. Nuvykę kitur mes perkame alyvuoges, vyną, naminę degtinę, o kodėl negali būti pas mus, Dzūkijoje, pardavinėjama ruginukė?“

Kaimo turizmo sodybos „Mociškių palivarkas“ (Vilkyškių sen., Pagėgių sav.) vadovas Sigitas STONYS: „Mes kol kas neplanavome ir neplanuojame šitokio dalyko daryti dėl tokios priežasties, kad mūsų krašte, tai yra Mažojoje Lietuvoje, naminės degtinės ar samanės, kaip žmonės ją bevadintų, virimas neturėjo tradicijų. Čia galiojo griežti įstatymai ir, kad ir kaip būtų keista, čia gyvenę žmonės jų besąlygiškai laikėsi. Todėl dabar virti naminę degtinę nėra jokio poreikio ir tai, manyčiau, nėra šito krašto kulinarinis paveldas.

Naujasis įstatymas, kaip supratau, apibrėžia ne tik naminės degtinės virimą, bet ir įvairių mišinių su alkoholiu darymą. Tai galbūt ateityje bus įdomu ir mums, nes vienas iš tokių gėrimų yra neštinis, kuris čia būdavo gaminamas. Tai yra alkoholio ir įvairių arbatų mišinys, kurį anksčiau darydavo ir gamyklose, ir vos ne kiekviename kieme.

Kadangi kaimo turizmo sodybose pagamintos naminės degtinės nebus galima parduoti, o tik turėti savo reikmėms arba vaišinti svečius, ko gero, tokio kiekio – 100 l per metus – turėtų užtekti. Mano nuomone, didžiausia bėda, kad nėra numatyta galimybė kaimo turizmo sodybose tą naminukę parduoti suvenyrinėje pakuotėje. Jei būtų leista išpilstyti į suvenyrinius, pvz., 100 ml talpos, buteliukus, būtų didesnis tokių sodybų savininkų suinteresuotumas įsigyti įrangą ir gaminti tokį kulinarinį paveldą. Ir kai Lietuvoje bus leista parduoti naminukę, tai ir 1 000 l bus visai normalus kiekis. Juk pas mus dabar leidžiama gaminti fermentuotą vyną ar midų dešimtimis tonų ir galima jį parduoti. O kai bus tokia pat galimybė realizuoti naminę degtinę, tuomet toks kiekis – 100 l – atrodys juokingai mažas.“

Kaimo turizmo sodybos „Pakalnės vingis“ (Rusnės sen., Šilutės r.) savininkas Raimondas PLIKŠNYS: „Aš galvoju, kad tai yra pirma kregždė, kaip testas, kaip bandymas pažiūrėti, kas išeis. Aišku, negalima kalbėti, kad kaimo turizmo sodybų savininkai iš to turės kokios nors naudos ar galimybę geriau gyventi. Tikrai ne. Šis produktas gali būti naudojamas tik svečiams sudominti, turint kažkokią šių gėrimų degustacinę kolekciją. Tokiomis sąlygomis niekas iš to negalės daryti verslo. Manau, kad tai yra įteisinimas to, kas iki šiol buvo nelegalu. Niekam ne paslaptis, kad ta naminė degtinė nenukrito iš dangaus, ją kažkas kažkur gamina ir kaimo turizmo sodybų savininkai jos iš kažkur gauna ir pasiūlo savo svečiams vienokios ar kitokios užpiltinės, trauktinės. O dabar tai bus legalu.

Nežinau, ar aš užsiimsiu naminės degtinės gamyba, nors esu ir ūkininkas, ir turiu virtuvę bei kavinę, galėčiau gaminti. Reikės skaičiuoti, ar tai apsimokės. Slovakijoje leidžiama pagaminti iki 1 000 l slivovicos ir ją pardavinėti. Ir pas mus būtų protingiau, kad įsigijus rimtą įrangą, ją sertifikavus, mokant mokesčius ir turint atsakomybę už gaminamą produktą, būtų galima naminukę parduoti. Naminį vyną ar alų galima parduoti, todėl nesuprantu, kodėl naminės degtinės – ne. Kažkoks baubas iš jos padarytas. Niekam ne paslaptis – aš 22 metus dirbu šį darbą ir pas mane atvažiavęs svečias nenori nei konjako, nei brendžio, nei viskio, jis prašo duoti paragauti naminio alaus, naminio vyno, geros naminukės, su kažkuo sumaišytos. Kur dar paragausi, jei ne kaime, sodyboje? Mano nuomone, 1 000 l būtų normalus kiekis, jeigu leistų pardavinėti. Jeigu tik paragauti, tai, aišku, užtenka ir 100 l. Bet ar apsimokės tiek naminukės gaminti? Nežinau, reikia skaičiuoti.“

Lietuvos kaimo turizmo asociacijos tarybos pirmininkė, sodybos „Panekelpių kaimas“ (Skėmių sen., Radviliškio r.) savininkė Lina NOREIKAITĖ-RIMKIENĖ: „Paties naminukės gamybos aparato kaina nesidomėjau, todėl negaliu pasakyti, kiek jis kainuotų. Tie žmonės, kurie norėtų, tai darytų jau turimose virtuvėse. Man aktualiau, kokią pridėtinę vertę tai duotų. Mūsų sodyboje auga šeivamedžio krūmai, kiekvieną pavasarį aš renku jų žiedus, o rudenį – uogas. Gaminame sirupus, savo svečius vaišiname šeivamedžio žiedų sirupo gėrimais – limonadu, iš žiedų dar darome arbatą, o iš uogų irgi gaminame limonadą. Ir turbūt nesu turėjusi tokios svečių grupės, kuri manęs nepaklaustų: o kodėl jūs neduodate mums paragauti alkoholinio gėrimo, pagaminto iš šeivamedžio? Tai galėtų būti ir midus, ir likeris, ir sidras ar šeivamedžio šampanas, bet mes to daryti iki šiol negalėjome. Kalbant apie pridėtinę vertę ir mūsų degustacinės programos išplėtimą, šią įstatymo pataisą aš vertinu labai teigiamai, nes tai padės išsaugoti tradicijas, sodybų autentiškumą ir patį kulinarinį paveldą.

Nors mano vyras ir ūkininkas, augina ir grūdines kultūras, paprasta naminukė šiuo metu mums nėra aktuali. Dabar svarbiau patobulinti šeivamedžio produktus, papildant juos naujais gėrimais, pvz., šeivamedžio likeriu. Apie ruginukės gamybą dar nesvarstėme, nes anie mano gamybos gėrimai yra įdomūs, savotiški, autentiški ir būtent pagaminti iš sodyboje auginamų produktų.“

Vienas iš naminės degtinės civilizavimo Lietuvoje idėjos nešėjų Seimo narys Artūras SKARDŽIUS: „2002–2003 m., kai Lietuvoje dar nebuvo privatizuotos alkoholio gamybos įmonės, jau tada buvo mano, mano kolegų ir kitų Seimo narių iniciatyva, kad visgi reikėtų pasekti Austrijos ir kitų Vakarų šalių pavyzdžiu – leisti naminukės gamybą, kaip kultūrinio paveldo produktą, kaip tvaraus ūkininkavimo dalyką. Tokį teko matyti nuvykus į Austriją, ten žemės ūkio mokyklose jaunieji ūkininkai yra mokomi, kaip kiekvieną Dievo dovaną, ar tai būtų vaisiai, ar grūdinės kultūros, ne kompostuoti, o galų gale gauti iš jo produktą, t. y. spiritą, ir panaudoti jį įvairioms reikmėms. Juk galima iš jo gaminti gėrimus – įvairiausias trauktines. Austrai, ypač gyvenantys kalnuotose vietovėse, tai labai vertina.

Pas mus tuomet vyravo aukščiausių pareigūnų ir premjero Algirdo Brazausko nuomonė, kad jeigu bus leista ūkininkams ar kaimo turizmo sodybose gaminti naminukę, mes negalėsime pelningai parduoti ar privatizuoti alkoholio pramonės įmonių. Vėliau atsitiko taip, kad naujieji savininkai, iš valstybės nupirkę alkoholio gamyklas, ėmė elgtis kaip didžiulių prekybos centrų atstovai, kaip aplink juos išnyko bet kokia prekyba, net maži kioskeliai. Konkurencine prasme įžvelgiu neteisingą monopolininkų spaudimą, kad kiekvienas lašas alkoholio, pagamintas didžiosiose įmonėse, turi nešti pridėtinę vertę ir neduok Dieve, jei ūkininkas pasigamins kultūrinio paveldo vieną kitą litrą, sumažins pelnus įmonėms, kuriose neribojami gamybos kiekiai... Jos ėmėsi visų priemonių, kad tik neatsirastų konkurentų. Jos kaip ir carinėje Rusijoje tebenori turėti alkoholio gamybos monopolį. Tai yra neteisinga, nesąžininga nei konkurencijos prasme, nei paprasčiausia žmoniškąja prasme.“

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.