Trąšos maitina pasaulį

2015/11/12

Mineralinių trąšų pramonė itin glaudžiai susijusi su žemės ūkio produkcijos gamyba ir, pasak šios srities ekspertų, 50 proc. maisto produktų žaliavos užauginama tręšiant augalus. Tyrimai patvirtina, kad tręštų ir netręštų augalų produkcijos kokybė labai skiriasi, o skurstančių augalų derliaus maistinė vertė gana menka. Didėjant pasaulio gyventojų ir badaujančiųjų skaičiui, manoma, kad 2014–2024 metais padidės saulėgrąžų, sojų, kukurūzų plotai ir derlius. Kviečių ir rapsų plotai išliks tie patys, tik miežių ir ryžių plotai mažės. Tokios prognozės patvirtina, kad pasaulyje trąšų bus naudojama vis daugiau, ir peršasi prielaida, jog trąšų pramonės reikšmė maitinant pasaulį didėja. Apie šiandieninę trąšų pramonės situaciją ir jos perspektyvas, trąšų kokybę ir jų poreikį, galimybę tuose pačiuose dirbamos žemės plotuose užauginti didesnius derlius su Europos trąšų gamintojų asociacijos („Fertilizers Europe“) nariu, UAB „Agrochema“ generalinio direktoriaus padėjėju augalininkystei prof. habil. dr. Gvidu ŠIDLAUSKU kalbėjosi „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Vanda BARONYTĖ. – Pirmiausia būtų įdomu sužinoti apie Europos trąšų gamintojų asociacijos (ETGA) veiklą ir tikslus. – ES veikia per 120 mineralinių trąšų gamybos įmonių, tad „Fertilizers Europe“ svarbiausias tikslas yra padėti šiai pramonei plėsti rinką, akcentuojant sąžiningos konkurencijos svarbą, nes asociacijos nariai trąšas parduoda ne tik Europoje. Per 2013–2014 metų sezoną į ES buvo importuota 3,4 mln. t ir eksportuota 1,8 mln. t (veikliosios medžiagos – v. m.) azoto, fosforo ir kalio trąšų. Šių trąšų kasmet pagaminama apie 18 mln. t, sunaudojama iki 16,5 mln. t (v. m.) ir pasaulio mastu šie kiekiai sudaro 7–10 proc. Tad konkuruoti tenka kone su visais pasaulio trąšų gamintojais ir stengiamasi, kad Europos rinkose nebūtų dempinguojamų, įvežtų iš trečiųjų šalių ir neatitinkančių ES kokybės reikalavimų trąšų. Atsipalaiduoti nėra kada, nes nuolat ieškoma inovatyvių sprendimų, kaip gerinti produkcijos kokybę, taupyti energetikos resursus ir žaliavą, didinti trąšų efektyvumą – su mažiau užauginti daugiau. Šie sprendimai nulemia ne tik trąšų kokybę, bet ir kainas bei įtaką aplinkos taršai. Metinė ES trąšų pramonės apyvarta siekia 13,2 mlrd. Eur, o metinės investicijos yra per 1,2 mlrd. Eur. Kaip ir kiekviena asociacija, „Fertilizers Europe“ atstovauja ir gina savo narių interesus, aktyviai dalyvauja rengiant teisinius dokumentus, trąšų efektyvumo didinimo programas, glaudžiai bendradarbiauja su valstybinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis, besirūpinančiomis klimato kaita ir maisto kokybe, pristato ir pagrindžia trąšų gamintojų poziciją pasauliniuose ir Europos renginiuose, forumuose, konferencijose, diskusijose. – Kokia mineralinių trąšų paklausa pasaulio rinkose? – Nors pasaulinės grūdų atsargos siekia per 200 mln. t, tačiau prognozuojama, kad 2013–2024 metais jų gamyba ir naudojimas didės. Atitinkamai didės ir trąšų poreikis. Dabar per metus pasaulyje pagaminama iki 235 mln. t, o sunaudojama iki 180 mln. t azoto, kalio ir fosforo (v. m.). Iki 2019 m. azoto, kalio ir fosforo poreikiai (v. m.) sieks apie 200 mln. t. Daug jų sunaudos Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos šalys, kurios anksčiau neturėjo finansinių galimybių jų įsigyti kiek reikia. Pragyvenimo lygis daugelyje šių šalių gerėja, statomos naujos gamyklos, ieškoma žaliavų ir dujų tiekėjų, be to, Kinija, Indija, Alžyras, Egiptas, Iranas, Pakistanas, Šiaurės Afrikos šalys, Baltarusija trąšoms įsigyti skiria subsidijas. – Ar ES žemės ūkiui trąšų taip pat reikės daugiau? – ES Žemės ūkio komiteto duomenimis, auginant kviečius, trąšoms vidutiniškai tenka apie 200, miežius – 150 Eur/ha, tačiau šie duomenys kasmet priklauso nuo klimato ir vietos bei būna skirtingi. Prognozuojama, kad iki 2025 m. trąšų naudojimas ES didės (azoto – 1,3 proc., fosforo – 8 proc., kalio – 13,1 proc. v. m.), kartu griežtės ir ekologiniai trąšų naudojimo reikalavimai. Azoto trąšų poreikis mažės ne tik dėl ekologinių tikslų ar nitratų išplovimo, bet ir dėl būtinybės mažinti anglies dvideginio emisiją, žalinimo reikalavimų, sukeliamų klimato kaitos problemų. Todėl trąšų gamintojai daug dėmesio skiria saugiai aplinkai ir kokybiškai trąšų gamybai, o žemdirbius ragina jas naudoti tikslingai, laikantis mokslo parengtų rekomendacijų. – Spaudoje teigiama, kad karbamidas sudaro 75 proc. visų pasaulyje naudojamų trąšų. Kodėl? – ES pagal azoto trąšų rūšis sunaudojama: amonio nitratinių trąšų – 60 proc., karbamido – 21 proc., NPK trąšų – 13 proc., kitų trąšų – 6 proc. Jungtinės Tautos ir ES dėl anglies dvideginio ekvivalento emisijos į atmosferą mažinimo karbamido naudotojams rekomenduoja amidinį karbamido azotą keisti nitratiniu azotinių trąšų azotu. Manyčiau, kad ši trąša populiari dėl veikliosios medžiagos kiekio (46 proc. azoto), palyginti su amonio salietra (34,4 proc. azoto), ir susiklosčiusių tradicijų. Pigesnė karbamido gamyba ir trečdaliu mažesnės išlaidos transportui daro šią trąšą patrauklią naudotojams ir tiekėjams. Matyt, todėl pasaulyje karbamido gamyba 2013–2015 metais turėtų padidėti apie 9 proc. ir šiais metais viršys 221 mln. t (v. m.). Minimu laikotarpiu karbamido gamybą didina Vietnamas, Indonezija, Indija, Saudo Arabija, Egiptas, Venesuela, Brazilija, JAV, Turkmėnistanas. Net 45 proc. naujų karbamido gamybos pajėgumų teks Kinijai. – Priartėjome prie Lietuvos žemės ūkio: poreikio trąšoms ir tikslingo naudojimo. – Remiantis asmeninėmis apklausomis, teoriniais skaičiavimais ir deklaruotų plotų statistika, šalyje per metus sunaudojama: 160–170 tūkst. t (v. m.) azoto, 50–60 tūkst. t (v. m.) kalio ir 40–50 tūkst. t (v. m.) fosforo trąšų. Kadangi iš prigimties dauguma šalies dirvožemių neturtingi fosforo ir kalio, analizuojant perkamų mineralinių trąšų kiekius norėtųsi, kad ūkininkai netaupytų lėšų fosforo ir kalio trąšų sąskaita. Tik subalansuotas tręšimas maksimaliai išnaudoja trąšų efektyvumą ir tik sukultūrintoje, turtingoje maisto ir organinių medžiagų, nepiktžolėtoje, geros struktūros ir aeracijos dirvoje galima tikėtis gausaus, kokybiško derliaus. Ūkininkams patartina kasmet atlikti maisto medžiagų tyrimus, žinoti humuso kiekį, pH reikšmes. Tačiau būtina įvertinti ir išlaidas trąšoms. „Agrochemos“ 2008–2014 metų duomenimis, tręšiant 150 kg/ha (v. m.) azoto, mažiausiai išlaidų buvo naudojant KAS–32 (apie 131 Eur/ha). Atitinkamai išlaidos amonio salietrai sieks 147 Eur/ha, karbamidui – 141 Eur/ha. Efektyvų makro- ir mikroelementų trąšų panaudojimą didina ūkininkavimo patirtis bei mokslinių rekomendacijų diegimas ūkyje. – Užsiminėte apie organikos didinimą dirvožemyje. Kiek naudingos įkyriai peršamos įvairios biologizuotos trąšos ir priedai dirvožemiui gerinti? – Kiek teko diskutuoti ir analizuoti mokslinių tyrimų duomenis su mokslininkais, kitų šalių ir mūsų ūkininkais, minėti biopapildai mūsų agroklimato sąlygomis labiau apčiuopiamos naudos augalų vystymuisi, derliui, žiemojimui ar dirvožemių kokybiniams rodikliams beveik neturi. Įtikėję reklama ūkininkai vėjais paleidžia nemažai lėšų, nes šios priemonės nėra pigios. Ir jų reikia nemažai. Be to, dažniausiai šie biopapildai gaminami kitose šalyse, netinka nei mūsų klimatui, nei esamoms dirvožemio savybėms. Kiekvienu atveju siūloma naujove turi domėtis patys žemdirbiai, o kiekvienos naujovės vertę turėtų įvertinti mokslo institucijos ir parengti atitinkamas rekomendacijas. Tačiau visi tyrimai remiasi į finansavimą, kas didina prekės kainą, pratęsia jos atsiradimo laiką rinkoje, o nepakankamai reglamentuota Lietuvos trąšų rinka turi spragų tarpti nesąžiningai konkurencijai. Jau laikas įsidėmėti, kad ES registruotos trąšos kokybiškos, jų poveikis dirvai, gamtai ir derliui visapusiškai ištirtas. Mikroelementų nauda žinoma seniai ir anksčiau jų dirvose netrūko, nes netrūko ir mėšlo. Dabar siekiama gerokai didesnio derliaus, tad gaminamos specializuotos trąšos atskiriems augalams su jiems būtinais mikroelementais. – Pokalbio metu pateikėte gausybę duomenų apie trąšų poreikį ir pasiūlą pasaulyje bei ES. Tačiau tikslių statistinių duomenų, kiek jų perkama, pagaminama ir išbarstoma šalies laukuose, nėra. Kodėl stringa šių duomenų apdorojimas statistikoje? – Šie duomenys pasaulyje renkami ir skaičiuojami nuolat, tačiau pas mus jau daugiau nei dvidešimt metų trąšų kiekių apskaitos kaip ir nėra. Gal tam trūksta žmonių, lėšų, sunkiai prieinama informacija. Duomenys turėtų atspindėti naudojamų trąšų kiekius tiek veikliąja medžiaga, tiek fiziniu svoriu. Daug painiavos sukelia kompleksinių NPK trąšų ir jų mišinių apskaita, nes čia dažnai dubliuojasi įvežamos žaliavos ir jau pagamintų trąšų duomenys. Lietuvoje trąšų įstatymas Seime atmestas, o dabar laukiama naujo, europinio, kuris visas šalis nares įpareigos laikytis bendrų nuostatų. – Ar siejamos pasaulio rinkose grūdų ir trąšų kainos? – Pats ta tema domėjausi ir manau, kad sąlyčio nėra. „Copa–Cogeca“ atstovai irgi tai patvirtino: trąšų kainas lemia žaliavų kainos, technologiniai ar rinkodaros sprendimai, nemažą įtaką turi ekonominiai ar politiniai susitarimai, interesų grupuočių išskaičiavimai, rinkų apsaugos mechanizmai ir t.t. Trąšos brangsta ne kasmet, svyravimas tolygus, tad žemdirbiams būtina labai atidžiai skaičiuoti išlaidas joms, kad produkcijos savikaina išliktų minimali. Kita tarp mūsų žemdirbių esanti bėda – maksimalios grūdų supirkimo kainos laukimas. Tiek Europos, tiek Amerikos ūkininkai žino, jei supirkimo kaina jiems duoda 5–15 proc. pelno, stebuklų nebelaukia. Laimi tas, kas laikosi visų agrotechnikos reikalavimų, kurie ūkiams suteikia finansinį stabilumą.