Trylikmetis, paviliotas bičių, per trejus metus savo hobį pavertė gyvenimo būdu ir sukūrė verslą

Bitės atskrido pačios

„Aš nuo mažens daug laiko praleidžiu kaime pas senelę Kristiną, o ten bitininkavo mano dėdė ir pusbroliai. Augau tarp avilių ir bičių, todėl bitės buvo nuo mažens pažįstamas padarėlis, – sako  šešiolikmetis kėdainiškis, Kėdainių šviesiosios gimnazijos mokyklos mokinys Jokūbas Katkus. –  Aš taip pat planavau pradėti bitininkauti ir tam ruošiausi gal kokius metus laiko: rinkau informaciją, domėjausi įvairiuose šaltiniuose. Pusbrolis man planavo atvežti bičių, bet taip išėjo, kad vieną dieną būnant pas senelę netikėtai tiesiai į gyvatvorę atskrido bičių spiečius“.

Nuo to ir prasidėjo vaikinuko hobis, o dabar jau ir visai rimtas užsiėmimas, netgi, galima sakyti, ir nedidelis verslas.

Kaip tai įvyko?

Tuo metu tryliktąjį gimtadienį vidurvasaryje atšventusiam berniukui vieną besibaigiančios vasaros vakarą būnant pas senelę atsitikęs įvykis nustelbė visus kitus jo tos vasaros prisiminimus.

„Kažką darydamas išgirdau iki tol man negirdėtą ūžimą. Atrodė, lyg vabzdžiai aplink mane būtų ir zyztų, bet aš jų nemačiau. Garsas buvo toks stiprus ir aš iš smalsumo pradėjau vaikščioti ir ieškoti kas čia vyksta. Bevaikščiodamas pamačiau tokį didelį bičių debesį, atskrendantį tiesiai į gyvatvorę. Nežinojau, ką daryti, tai nubėgau pas senelę Kristiną, kuri ir padėjo man tą spiečių pagauti. Kaip tik tuo metu sode buvo tuščias avilys, jau paruoštas, nes tais metais planavau pradėti bitininkauti. Vos tik nunešiau spiečių ir įdėjau į tą avilį, iš karto apsidžiaugęs paskambinau tėvams pasakyti“, – pasakoja Jokūbas.   

Augina bičių šeimas, vysto ir verslą

Vaikinas sako, kad savo bitininkavimo pradžioje turėjo jau ir šiokių tokių įrankių, kai kurie dar buvo likę žuvusio dėdės Gražvydo. O pirmosioms bitėms pagauti panaudojo spietinę, kurią buvo  pasidaręs kartu su tėčiu. Jos prireikė dar ne kartą, nes vieną vasarą Jokūbas pagavo dar šešis spiečius.

Dabar trys Jokūbo bitynai išdėstyti pas dvi jo močiutes Pajieslio ir Meironiškio kaimuose. Ir dar sename sode, šalia minėto Meironiškio kaimo. Pagrindinis bitynas yra pas senelę Kristiną, ten, kur viskas ir prasidėjo. Maždaug septynių kilometrų spinduliu vienos nuo kitų yra dvidešimt Jokūbo bičių šeimų. Šiais metais daugiau buvo liepų medaus, iš viso vaikinas per vasarą prisuko pusę tonos.
„Gal ir nedaug, palyginus su tiek, kiek avilių turiu, bet medų sukau tik iš dešimties avilių, nes tai mano dešimt stipriausių šeimų. Šiais metais tris kartus sukau medų, tai buvo pavasarinis, vasaros ir rudens sezono medus. Dėl šilto oro šie metai buvo truputį dosnesni, negu praėjusieji“, – labai santūriai, bet užtikrintai dėsto Jokūbas.

Dirba daug

„Medkopis pas mane vyksta labai anksti ryte. Aš keliuosi trečią valandą ryto. Ketvirtą valandą jau būnu susiruošęs ir auštant, kai kyla saulė, einu ,,pas bičių“, nes tada būna vėsu, jos ne taip skraido, būna avilyje. Ir tada per daug jų netrikdant, perteklinį medų išimu iš avilių, kurio joms tuo metu nereikia“, – apie šio amato subtilybes pasakoja Jokūbas.

Perteklinį medų paėmęs, vaikinas jį išsuka ir stengiasi parduoti, o gautus pinigus investuoja į bites, jų gydymą, maitinimą, priežiūrą, į rėmelius ir į visas kitas priemones, kurių reikia aviliams ir  bitėms, kad jos gyvuotų. 

Nors ir atidžiai ruošėsi, bet vos pradėjus rūpintis bitėmis Jokūbui buvo ir baimių. Pirmųjų metų didžioji fobija: ,,O kas, jeigu bus blogai, jeigu kažko nepadarysiu ir mano bitės numirs?“

Kai įgudo jas prižiūrėti, baimių jau nebuvo.

„Man tiesiog visos problemos išsisprendė, kai daugiau laiko praleidau su bitėmis. Nes kartais svarbūs atsakymai iš jų pačių išplaukia, galima taip sakyti“,  – savo receptus ir patirtį jau suradęs šešiolikmetis.

Bitučių priežiūra labai susijusi su metų laikais. Pavasarį, pasak bitininko, užtenka tik savaitgaliais aplankyti bites, o vasarą, aišku, prasideda rimtas darbas.

„Pas bites keliauju vos ne kiekvieną dieną. Darbas kartais prasideda anksti ryte arba vėlai vakare, priklauso nuo to, koks tai darbas. Norint kiekvieną avilį su meile ir su susidomėjimu apžiūrėti, išnagrinėti, patikrinti, ar viskas gerai – riekia laiko. Man labai patinka biologija, tad aš esu linkęs įsigilinti į viską, o ne atmestinai padaryti, todėl būna, kartais keliuosi anksti ryte, o grįžtu tik vėlai vakare“, – nuoširdžiai sako J. Katkus.

Plečia lizdus

Vienas iš svarbesnių darbų vasarą – bičių lizdų plėtimas. Bičių šeimos auga ir joms reikia plėstis, o jeigu lizdas nesiplečia, bet bičių daugėja, joms nebeužtenka vietos, tada jos spiečia. Lizdas plečiamas, kad joms užtektų vietos, kad jos turėtų kur medų nešti. Po lizdų plėtimo bitės dažniausiai deda perus, neša žiedadulkes ir medų – sužinau iš jaunojo bičių mylėtojo Jokūbo.

„Spietimas yra, galima pasakyti, natūralus bičių dauginimasis, tačiau ne visada jis yra ir geras, nes kartais tie spiečiai įlenda į namų plyšius, į kaminus, o tada… ir žmonės nepatenkinti būna. Kartais būna, kad jų negalima iš ten iškrapštyti fiziškai. Ir jų lemtis pasitinka jas ten…“ – liūdėdamas dėl bičių sako J. Katkus ir priduria, kad bitelių netektis labai apmaudi. Jam nesinori prarasti nei vieno šio sutvėrimo. 

Taip užsivedus kalbėti apie bitininkystės rūpesčius turiu priminti, kad Jokūbas dar mokinys, todėl ir jo paties klausiu: ,,Kaip tu spėji?“

„Aš viską labai planuoju. Planuoju viską į ateitį ir būtinai kelias dienas į priekį. Taip pat stengiuosi viską padaryti laiku ir būtent taip, kaip ir buvo suplanuota.

Kadangi mokytis ir neapleisti mokslo yra svarbiausia, Jokūbas sako, ,,dėl to visų pirma didžiausias dėmesys yra skiriamas mokslams, o po to likęs laikas – bitėms“.

Važinėja keturračiu

Prie bičių daugiausia darbo būna vasarą, bet tuo metu jau ir mokykloje būna atostogos, kurias visas, kaip suprantu, vaikinas skiria savo pomėgiui ir verslui kartu, o kadangi bitynai yra 20 kilometrų nuo Kėdainių, jas pasiekti yra geras gabalas kelio.

„Turiu savo transporto priemonę – keturratį motociklą. Su juo kartais ir vakare nuvažiuoju,  apžiūriu savo bites“, – pasakoja Jokūbas, bet prisipažįsta, kad važiuodamas pas bites ar iš bičių nusuka kartais į šalutinius keliukus, kad pasidairytų po gamtą.

Jokūbo mamai patinka prižiūrėti ir puoselėti gėlynus, o tėčiui medžioti, todėl pasibastyti po miškus, palaukes ir pievas Jokūbui visada patinka, nes jis mėgsta būti arčiau gamtos, kaip ir jo tėvai. ,,Man veiklos lauke labiau tinka bei patinka“, – sako Jokūbas.

„Šalia bičių galiu rasti ir kitų gyvūnų pėdsakų ir įrodymų, kad jie čia buvo. Juk peliukai, kirstukai suvalgo negyvas, iš avilio išmestas bitutes ir taip pasimaitina, pasiruošia žiemai. Vyksta gyvybės ratas, taip, galima pasakyti, ir aš jį matau“, – sako jaunasis bitininkas.

Teko paragauti ir sugėlimo skausmo. Gaudant spiečių Jokūbui į kojas įgėlė daugiau kaip aštuonis kartus: ,,Skaudėjo ir buvo nemalonu, o po kelių valandų viskas buvo kaip buvę“.

Didelio verslo nėra

Bitės kol kas yra labiau Jokūbo hobis, nes iš to uždirbti nelabai dar jam išeina. Kodėl? Medaus daug Lietuvoje, o ypač iš trečiųjų šalių, jo pardavimas stringa, nes ne visada jį taip lengva parduoti.

„Gautų lėšų nebūna tiek daug, o bičių priežiūrai, norint, kad jos gyvuotų ir kitais metais atneštų daug medaus, būtų stiprios, reikia gana daug pinigų“, – konstatuoja Jokūbas.

 Medaus kokybė taip pat skiriasi ir ne visas medus yra vienodas. Jokūbas nesako, kad medus iš kitų šalių yra blogas, tačiau, jo nuomone, labiau reikia remti vietinius bitininkus, nes Lietuvoje bitininkų yra labai daug, todėl ir medaus daug.

„Tik įvežtinis medus savo kaina nustelbia Lietuvos bitininkus, nes jis pigesnis, o žmonės dažniausiai linkę rinktis kainą, todėl įvežtinis medus atsiduria ant žmonių stalo dažniau negu lietuviškas“, –  prisipažįsta Jokūbas.  

Abu diskutuodami sutariame, kad gerai, jog žmonės perka ir naudoja medų. Gera kaina, žinoma,  prisideda, kad medus populiarėja.

„Medaus vartojimas ir organizmui geras dalykas, ir man kaip bitininkui pajamų šaltinis susidaro, bet man gaila, kad ne visi atsižvelgia į tai, kokį medų valgo. Aš turiu nedaug medaus, bet į jo gavimą įdėta labai daug pastangų, tačiau ne visada mes, mažieji, gauname tiek klientų dėmesio, kiek kitų šalių medus, kuris yra šiuo metu pigesnis“, – apie savo situaciją ir medų sako Jokūbas.

Gautas pajamas Jokūbas vis dar investuoja į bites ir ne vien dėl didesnio pelno, kaip suprantu. 

„Visgi aš esu tik bitininkas, kuris padeda joms, kad joms viskas būtų gerai. Aš jas prižiūriu. Manau, kad reikia joms rodyti meilę už tai, kad jos duoda mums medų“, – labai jautriai savo požiūrį į bičiulystę išsako Jokūbas.

Didysis sunkumas jam, kaip bičių augintojui, iškilo tada, kai bitės pasidarė stiprios ir atsirado daug medaus.

„Atrodė, štai kiek dabar daug medaus ir atėjo mintis, o ką dabar su juo darysiu. Pagrindinis sunkumas buvo surasti, kur tą medų realizuoti“, – prisimena Jokūbas. 

Kad žmonės jį geriau pažintų, Jokūbas dabar kuria socialinio tinko ,,Facebook“ paskyrą ,,Kaimietuko medus“. Savo medui sukūrė etiketes. Pilsto jį į stiklinius ir patogius plastikinius kibirėlius. Stengiasi veikti kaip tikras verslininkas ir su konkurencija bei verslo sąlygomis ir aplinka susipažįsta praktiškai.

„Į socialinius tinklus įkeliu ir faktų apie bites ir kitų įdomesnių faktų, taip pat ir vaizdo įrašų, kaip medų gaunu. Planuoju pirkėjus pritraukti tokiu atvirumu ir proceso parodymu, o ne bandydamas  įkišti medų, kad tik pirktų nesvarbu kokiais būdais“, – savo strategiją turi Jokūbas.

Mokosi iš artimųjų ir labiau patyrusių

Bitininkaudamas Jokūbas sako daug sužinantis iš savo pusbrolių, bet pabendrauja ir su kitais bitininkais, kurie pataria ir pasidalina žiniomis, sulaukia ir jų dėmesio bei paramos.

„Gal iš pradžių visaip apie mane pagalvoja, bet po šiek tiek laiko pabendravę ir supratę, ką aš jau žinau ir ką galiu pasiūlyti, pakeičia savo nuomonę“, – savimi visiškai pasitiki Jokūbas.

Kartais daugiau patyrę bitininkai pasako, ką geriau daryti, o ko nedaryti. Taip pat jaunuolis sulaukia kvietimų į muges, prekybą. Nors mugėms dėl to, kad mokosi, neturi laiko, bet kitais pasiūlymais pasinaudoja. Kol kas tai ir yra jo didysis minusas ir problema: „Ne visada galiu skirti tiek laiko bitėms, kiek norėtųsi“.

Kaip bitininką jį jau pripažįsta ir klasiokai, ir mokytojai. Iš geros širdies Jokūbas savo medumi dalinasi. Mokytojams už nuostabius mokslo metus atsidėkoja ar sveikindamas Mokytojo dienos proga įteikia po stiklainiuką savo bičių sunešto medaus. 

Pats smaližiauja daug

Medaus namuose daug. Su tokiu požiūriu ir atsidavimu akivaizdu, kad jo netrūks niekada. Medaus rūšims Jokūbas nėra labai išrankus, kadangi mėgsta pasmaguriauti. Tačiau vis dėlto jam skaniausias vasarinis medus. Jo skonis priklauso nuo to, kokie augalai tuo metu žydi.

„Medų mėgstu, bet, aišku, pasitaiko tokių atvejų, kai to medaus kartais vengiu, ypač po medkopio, kadangi kai imi šviežią medų, jis labai gundo ir tada jo labai daug prisivalgai. Po to jau kelias savaites medaus nebelabai norisi“, – prisipažįsta Jokūbas.  

„Kad ir pasirinksiu kitą specialybę, bites visada laikysiu arti savęs, nes man tai patinka. Tai man net kaip terapija, kuri padeda nusiraminti. Net neįsivaizduoju, kas galėtų atsitikti, pasidaryti, net nežinau, kas tokio rimto turėtų įvykti, kad aš jų atsisakyčiau“, – savo bitučių palikti ar atiduoti net nesvarsto Jokūbas.

Lietuvos bitininkai guodžiasi, kad sulaukia mažai paramos iš valstybės, kad daug rinkoje medaus ir krinta jo kaina, o kaip tu galvoji, ko reiktų, kad iš bitininkystės solidžiai uždirbtum?

„Visų pirma daugiau laiko, kurį galėčiau skirti šiam darbui ir gal kiek daugiau reklamos, kad visuomenė žinotų, kad aš toks jaunas bitininkas esu, kad daugiau žmonių su manimi susipažintų ir tada mano prekyba būtų truputį ryškesnė“.

Agota SPIEČIŪTĖ / RINKOS AIKŠTĖ