Ūkininkauti galima ir su pagarba žemei

Agronomės Jūratės Gabrinovičienės šeimos chemizuotas augalininkystės ūkis įsikūręs Vidutinės kaime, Švenčionių rajone. Jį sudaro Jūratės vyro Vaclavo, ūkininkaujančio jau 25 metus, 450 ha ūkis, sūnaus Arturo 95 ha ūkis bei pačios Jūratės 80 ha ūkis. Visi trys ūkininkauja susikooperavę – suvieniję jėgas ir taikydami neariminę žemdirbystę.

Pradžią padarė vyras

J. Gabrinovičienės vyras ūkininkauti pradėjo nuo 20 ha. Gabrinovičių ūkis du kartus naudojosi Kaimo plėtros programos parama. Tai labai padėjo ūkio plėtrai. Didžioji dalis ūkio žemės yra nuosava, o likusi – nuomojama iš valstybės. Gabrinovičių ūkio dydis jau yra optimalus, plėstis nebeplanuojama. „Nebe jaunikliai esame, jau beveik visa žemė savo šeimininkus susiradusi“, – mąsto Jūratė. Švenčionių rajono pakraštyje žemės yra prastesnės ir jų hektaro kaina mažesnė, siekia 1,5–2 tūkst. Eur. Ūkyje pluša 3 nuolatiniai darbuotojai, dirbantys čia jau apie dešimtmetį.

2020 m. ūkyje buvo auginami žieminiai rugiai, žieminiai kviečiai, avižos, grikiai ir laikytas juodasis pūdymas. Žieminių rugių derlingumas siekė apie 5 t/ha, kviečių – 4,2 t/ha, avižų – 3,5t/ha. Rudenį Jūratės ūkis pasėjo 280 ha žieminių rugių, 120 ha žieminių kviečių, 35 ha žieminių rapsų. „Labai sudėtinga prognozuoti, koks bus gausaus sniego ir šalčio poveikis mūsų žieminiams pasėliams“, – teigia agronomė.

Yra vilčių, kad nebus labai blogai, nes ūkio pasėliai pasėti tiesioginės sėjos būdu į nedirbtą žemę plačiais 25 cm tarpueiliais. Pasėliai nėra per tankūs, todėl šutimo pavojus mažesnis. Dar yra likusios aukštos priešsėlių ražienos, jos įleidžia oro, o paviršiuje esančios augalinės liekanos sugeria vandens perteklių.

Taikoma neariminė žemdirbystė

Neariminės sėjos būdu pasėtas ketvirtas J. Gabrinovičienės šeimos ūkio derlius. Visos auginamos kultūros sėjamos šiuo būdu. Jūratės ūkyje plūgo nebėra. Sėjama dviejomis noraginėmis „Waderstad Seed Hawk“ sėjamosiomis. Šį būdą ūkis pasirinko todėl, kad didžiausias jų žemių našumo balas siekia 34,6, įprastai vyrauja 31,2–32,5 balo lengvi priesmėliai. Pavasarį jie labai greitai išdžiūsta, augalams trūksta drėgmės. Be to, smėlį pusto vėjas, kyla smėlio audros. „Nereikia ir į Afriką keliauti, norint jas pamatyti, vyksta žiauri vėjo veikiama dirvožemio erozija“, – juokauja Jūratė.

Gabrinovičių ūkis bendradarbiauja su vienu iš neariminės žemdirbystės pradininkų Lietuvoje – Jonu Venslovu. Anot Jūratės, didelis postūmis buvo jo klausimas: „Agronomyt, kiek tu tyčiosies iš savo žemės?“

Aišku, ūkininkei buvo labai baugu viską apversti aukštyn kojomis, bet kuo toliau, tuo ūkiui sudėtingiau rasti darbuotojų, o taip dirbant jų reikia mažiau. Tai pastūmėjo ryžtis kardinalioms permainoms. J. Gabrinovičienė pripažįsta, kad, norint verstis nearimine žemdirbyste, reikia labai daug žinių, praktikos. Tačiau tai atsiperka: pasėliai sudygsta tolygiai, drėgmė neiššvaistoma, kaimynams žemės vėjas neišpusto, sliekai saulėje nebekepinami. Augalinės liekanos, esančios žemės paviršiuje, yra puikūs namai humuso perdirbėjams – sliekams.

Asociacijos valdyboje

J. Gabrinovičienė yra Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacijos valdybos narė. Ši asociacija siekia populiarinti ir plėsti tokią žemdirbystės technologiją, dalytis informacija ir žiniomis šia tema, atstovauti taip ūkininkaujantiems žemdirbiams įvairiose valstybinėse institucijose, teikti rengiamų įstatymų, susijusių su asociacijos narių veikla, pastabas. Jūratė labai džiaugiasi, kad asociacijos narių gretos auga. Šiuo metu asociacijai priklauso 54 nariai visuose šalies regionuose. Asociacijos nare tapo stambi žemės ūkio bendrovė „Alfa agro“, dirbanti daugiau kaip 3 tūkst. ha. Tai žmonės, kurie gyvena žemės ūkiu ir vadovaujasi mintimi, kad mažiau yra daugiau, t. y. mažiau varto žemę, ją alina, leidžia veikti mikroorganizmams, bakterijoms, sliekams. Asociacijos nariams labai rūpi, kad jų žemė būtų gyva, džiugintų akį ir padėtų pelningai dirbti. Ūkininkė žavisi asociacijos pirmininko Jono Venslovo entuziazmu, domėjimusi, sugebėjimu suburti vienminčius, mokėjimu neskaičiuoti savo laiko ir jėgų aktualiems sprendimams rasti.

J. Gabrinovičienė įsitikusi, kad taikantiesiems naujas nearimines technologijas turi būti skiriama parama, nes jas taikant tausojamas dirvožemis, išsaugomas derlingumas. Anot Jūratės, būtinas glaudus Žemės ūkio ministerijos bei jai pavaldžių organizacijų ir žemdirbių bendradarbiavimas, tarimasis, diskutavimas visais svarbiais klausimais. Svarbu, kad būtų tinkamai ir protingai atstovaujama didžiulės žemdirbių armijos interesams.

Mylimas agronomės darbas

J. Gabrinovičienė agronome dirba jau 37 metus, mėgsta savo profesiją. Tai yra nuolat besikeičiantis darbas, kuriame reikia labai daug žinių, sugebėjimo greitai ir tiksliai įvertinti situaciją, pasėlių būklę, rasti teisingą sprendimą ir įgyvendinti jį per optimalų laiką. Agronomės darbui būdingas bendravimas su labai plačiu klientų ratu, sugebėjimas rasti raktus jų tikėjimo ir pasitikėjimo aruodams atrakinti bei didžiulis moralinis pasitenkinimas matant gražius, sveikus pasėlius, pilnus sandėlius grūdų, žinant, kad čia yra ir tavo darbo dalis.

Ūkininkė pripažįsta, kad žemės ūkyje juntamas specialistų trūkumas, ypač jaunų. Jūratė įžvelgia kelias problemas. Valstybė finansuoja labai mažai vietų, skirtų žemės ūkio specialybėms. „Kaimo vaikas, kuriam įdomus žemės ūkis, negali pakliūti studijuoti, nes jam pritrūksta pusės balo, o miestiečiui žemės ūkis neįdomus“, – samprotauja agronomė. Baigus studijas, susiduriama su kita problema: visi ieško specialistų, turinčių patirties, tokiems darbuotojams moka padorų atlyginimą, o jaunuoliams be patirties siūlomas tik minimumas, tiek pat, kiek žmonėms, atliekantiems visai nekvalifikuotą darbą. Tai jaunimo visai nemotyvuoja. Žemės ūkyje sezono metu darbo laikas nenormuotas, o tai retą vilioja. Jauni žmonės ieško galimybių, kaip pinigų užsidirbti lengviau.

Žemdirbio įvaizdis turi keistis

J. Gabrinovičienę žeidžia visuomenės suformuotas neigiamas žemdirbio įvaizdis. „Esą žemdirbiai gyvena kaip inkstai taukuose, mokesčių nemoka, džipais važinėja ir nori visokių lengvatų“, – piktinasi Jūratė. Ūkininkės teigimu, niekam neuždrausta ūkininkauti ir semti menamus milijonus, bet tokių per savo darbo laiką ji sutiko tik kelis. Žemdirbys visada balansuoja ties bedugne. Sudedama viskas, tikintis gauti gerą derlių ir pelną, bet su Aukščiausiuoju sutarties nėra: sausra, kruša, vėtra, ir visi lūkesčiai dūžta į šipulius. Tada žemdirbys ne pelną skaičiuoja, o svarsto, kaip išgyventi ir nebankrutuoti, viliasi, kad kiti metai bus geresni, o čia ir antri, ir treti metai gali būti tokie patys nesėkmingi. Anot Jūratės, „kantrūs yra mūsų žemdirbiai ir didžiausia jiems pagarba už jų pasiaukojamą darbą“.

Moteris pastebi ir tarp ūkininkų esančią konkurenciją. Dažniausiai ji pasireiškia kaip motyvacija siekti padaryti geriau negu kaimynas ar bent ne prasčiau. Tačiau nemažai yra ir juodo pavydo, ne visada paisoma moralės ir teisingumo principų. Ligi šiol žemdirbiai dažniau kliovėsi savo pačių jėgomis, bet kuo toliau, tuo labiau akivaizdu, kad vienas lauke – ne karys. Ūkininkai buriasi į kooperatyvus, jungiasi į asociacijas, kad būtų lengviau spręsti įvairias problemas, jų nuomonė būtų svaresnė.

„Yra tikrai stiprių žemdirbiams atstovaujančių organizacijų, tik bėda, kad jos apima labai nedidelį ūkininkų skaičių, o kiti tiesiog viską pasyviai stebi ir laukia, kada kiti dėl jų kažką iškovos“, – kritiką žeria Jūratė. Iš tikrųjų žemdirbiai labai pasiilgo pastovumo, konkretumo ir tikrai pamatuotų sprendimų. „Mes tikrai sunaudojame mažiau pesticidų, trąšų nei mūsų kolegos žemdirbiai išsivysčiusiose šalyse, todėl visas Europos Sąjungos direktyvas dėl CO₂ mažinimo, ekologinių ūkių plotų didinimo reikia vertinti labai atsakingai, išdiskutuoti su praktikais ir neužveržti kilpų saviems savo rankomis“, – mąsto ūkininkė. Draudimai ir spaudimas visada sukelia neigiamus veiksmus.

Aplinkai draugiško ūkininkavimo modelis

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojo Vidmanto Kanopos įsitikinimu, pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, populiarėjanti neariminė žemdirbystė – mūsų žemės ūkio ateities modelis. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) mokslininkų atlikta analizė rodo, kad, gilųjį arimą pakeitus tiesiogine sėja į neįdirbtą dirvą, net 7 kartus (nuo 3,6 val./ha iki 0,5 val./ha) sumažėja darbo laiko sąnaudos, o kitos išlaidos – 1,5 karto, ūkio sąnaudos vienam hektarui sumažėja apie 102–111 Eur. Tad sąnaudas skaičiuojantis žemdirbys supranta, kad ekonomiškai efektyviausia sėti moderniomis sėjamosiomis į neįdirbtą dirvą.

„Neariminė žemdirbystė tausoja dirvožemio struktūrą ir biologinę aplinką, o tai leidžia sumažinti sintetinių trąšų ir pesticidų poreikį, taip pat ir degalų“, – konstatuoja politikas. Skaičiuojama, kad, taikant neariminę žemdirbystę, žemės ruošai ir sėjai degalų sunaudojama iki 60 proc. mažiau. Žemės ūkio produkcijos gamyba daro didelę neigiamą įtaką globaliai klimato kaitai. Neariminė žemdirbystė – vienas svarbiausių žingsnių, siekiant mažinti neigiamus klimato kaitos padarinius.

Žemės ūkio sektoriuje viena reikšmingiausių priemonių, siekiant mažinti išlakas ir didinti veiklos efektyvumą, yra žemės dirbimas. Apie 20 proc. viso CO₂ kiekio, patenkančio į atmosferą, išskiria dirvožemiai. Ariant dirvą joje sukaupti anglies junginiai mineralizuojasi ir į atmosferą išsiskiria anglies dioksido pavidalu. Viena efektyviausių priemonių – neariminės technologijos. Jos padeda išsaugoti dirvožemio viršutinio sluoksnio mikroflorą ir augalams naudingus gyvius. Taigi mažina dirvožemio eroziją, o paliktos augalų liekanos viršutiniame dirvos sluoksnyje pagerina dirvožemio struktūrą, jo absorbcines savybes (vandens skvarbą į dirvožemį), padeda išsaugoti natūralią dirvos drėgmę.

V. Kanopos teigimu, minėti veiksniai nulėmė, kad net ir be papildomos paramos Lietuvoje jau dabar sėkmingai plėtojama neariminė technologija. Formuojant Ekonomikos atsigavimo ir atsparumo didinimo planą ir Nacionalinę bendrosios žemės ūkio politikos strategiją 2023–2027 m., planuojama investicinė parama diegiantiesiems nearimines technologijas.

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas teigė suprantąs žemdirbių nuogąstavimus, kad, taikant neariminę žemdirbystę, derlius gali būti menkesnis. Mokslininkų apskaičiuota, kad, taikant nearimines technologijas, pirmuosius trejus metus javų derlius gali būti iki 20 proc. mažesnis. Bet mažėjimas – trumpalaikis. Perspektyvoje derlius prognozuojamas netgi didesnis dėl padidėjusio pasėlių atsparumo drėgmės trūkumui ir ligoms. Taip yra todėl, kad, taikant neariminę technologiją ir tvarią daugianarę sėjomainą, dirvožemyje įsigali naudingi mikroorganizmai.

VDU ŽŪA mokslininkai nustatė, kad nearimines technologijas galima taikyti ne visur. Jos netinka užmirkusiose dirvose. Be to, mokslininkai akcentuoja, kad, nesilaikant neariminio žemės dirbimo technologinių reikalavimų ar taikant pasirinktinai tik kai kuriuos iš jų, galima sulaukti neigiamų pasekmių. Taikant nearimines technologijas, didėja augalų ligų ir kenkėjų plitimo pavojus bei laukų piktžolėtumas. Neariminių technologijų laukuose piktžolėtumą iš dalies galima sumažinti taikant tinkamą sėjomainą bei tam tikras kontrolės priemones – seklų dirvožemio vartymą, gilų purenimą.

Neariminio žemės dirbimo technologija turi tam tikrų reikalavimų – reikia nuolat sekliai įterpti šiaudus, tarpinių pasėlių žaliąją trąšą, kitas organines liekanas ir organines trąšas, būtina augalų kaita, patartina vengti priešsėlio išgulimo. Nuėmus derlių, būtina nedelsiant dirvas skusti, kontroliuoti piktžolių, augalų ligų ir kenkėjų plitimą, periodiškai auginti ilgašaknius augalus. Minėtus neariminių technologijų trūkumus, kuriuos akcentuoja mokslininkai, su kuriais susiduria neariminę žemdirbystę praktikuojantys žemdirbiai, nusveria privalumai – mažesnės laiko, degalų, darbo jėgos, technikos sąnaudos, dirvožemio tausojimas ir gerinimas bei, kas labai svarbu, teigiamas poveikis aplinkai ir klimato kaitai.

Žemės ūkio ministerijos pateiktais duomenimis, 2020 m. neariminę žemdirbystę deklaravo 1 646 ūkio subjektai.

Asta ŠUKIENĖ

ŪP korespondentė

Jūratės GABRINOVIČIENĖS šeimos nuotrauka

2021-03-14