Ūkininko sėkmės garantas – darbas

Vienas geriausių ūkininkų Akmenės rajone, Žerkščių kaime, Sigitas Levanas dirba 160 ha žemės, nors ūkininkauti pradėjo nuo 1 ha. Augina grūdines kultūras, tad visus darbus savo valdose suspėja padaryti vienas, nesamdo talkininkų.

Įsikūrė Žerkščių kaime

Ūkininkas S. Levanas pasakojo, kad iš savo krašto niekur nebuvo pabėgęs, užaugo Akmenės rajone, netoli nuo gimtų vietų ir įsikūrė su šeima. Prieš 30 metų su žmona Lineta visai netoli Ventos, Žerkščių kaimo pakraštyje, pasistatė didelį gyvenamąjį namą. Dabar šeima gyvena permainų ritmu, neseniai pabaigė renovuoti namą, dar likę sutvarkyti aplinką. Šeimininkas paaiškino, kad pirmumą teikia ūkio darbams, o aplinkos, infrastruktūros reikalai ir kiti darbai nepabėgs, suspės padaryti ir vėliau.

Sėkmingai ūkininkaujantis Sigitas „Ūkininko patarėjui“ pasakojo apie prieraišumą savo kraštui. Jo tėvų sodyba – Užpelkių kaime, už kelių kilometrų nuo Žerkščių. Tėvas dirbo miškų ūkyje, turėjo nedaug žemės, laikė gyvulių. Kol mokėsi mokykloje ir vėliau, kol dar nebuvo įkūręs savo ūkio, Sigitas padėdavo tėvams dirbti nedidelio ūkio darbus. Jis vis kartodavęs, kad patinka dirbti žemę, norėtų turėti savo valdą, savarankiškai ūkininkauti. Keletą metų jam teko užsiimti ir kita veikla – dirbo vairuotoju, paskui įgijo suvirintojo kvalifikaciją, gerai sekėsi ir suvirintojo darbas.

Bet jį traukė žemė, todėl nutarė įkurti savo ūkį.

Savo valdas Sigitas įregistravo 2004 metais. Ūkininkavimo pradžioje turėjo tik 1,2 ha žemės ir nedidelį traktoriuką. Dabar jis dirba 160 ha, didžiąją plotų dalį nuomoja, turi 70 ha nuosavos žemės ir 4 ha miško. Traktorių ir sėjamąją prieš gerą dešimtmetį įsigijo sulaukęs projektui įgyvendinti skirtos finansinės paramos. Neseniai nusipirko naują kombainą ir naują sėjamąją. Brangiai technikai pirkti pritrūko nuosavų pinigų, todėl teko iš banko imti paskolą. Ūkininkas patenkintas, kad jau spėjo su juo atsiskaityti.

Dirba vienas

Žerkščių kaimo ūkininkas S. Levanas savo ūkyje dirba vienas: aria, sėja, javus kulia, veža parduoti grūdus, jis yra ir agronomas, ir vadybininkas, ir tiekėjas, ir artojas, žiemą pats techniką remontuoja. Visur suspėjantis ūkininkas pasakojo, kad per darbymetį pluša nesustodamas, kiekviena valanda jam labai svarbi, ypač sparčiai tenka suktis per javapjūtę.

„Skaičiuoti reikia ne tik pinigus, bet ir laiką. Nepaprastai greitas tempas per javapjūtę: kuli, pili grūdus į priekabą ir veži supirkėjams priduoti – jau ir padaryta. Visą derlių parduodu tuoj iškūlęs, nes neturiu sandėlio grūdams laikyti. Sėklai pasilieku apie 40 t, yra sena daržinė, ten padariau aruodų grūdams supilti. Kadangi iškultus grūdus vežu tiesiai į supirkimo punktą, apsieinu ir be džiovyklos“, – apie atsakingą javapjūtės sezoną pasakojo savo laiką ir darbus planuojantis Sigitas.

Pasibaigus javapjūtei, prasideda kiti žemės darbai, svarbu laiku pasėti žieminius rapsus ir žieminius kviečius. Ūkininkas patikina, kad stengiasi laiku pasėti, per sėją dirba neskaičiuodamas valandų. Žinoma, kartais nepalankūs orai sutrukdo našiam darbui, tada viskas stringa, bet su gamta sutarčių dar niekas nesudarė. Laukus ūkininkas aria tradiciniais plūgais, naujai žemės dirbimo technologijai kol kas neturi reikalingos technikos.

Nei kiaulių, nei karvių

Prieš dvejus metus Sigitas ir Lineta Levanai pardavė melžiamas karves, nebelaiko ir mėsinių galvijų, nutarė ir kiaulių atsisakyti. Ūkininkas paaiškino, kad matematika paprasta ir aiški – laikyti keletą melžiamų karvių – nuostolinga, pašarams paruošti reikia specialios technikos, sugaišti daug laiko, sunaudoji nemažai degalų, o ir karves melžti, prižiūrėti – nelengvas kasdienis darbas. Ir iš viso to tik šnipštas – pienas yra pigesnis už mineralinį vandenį.

Darbštūs žmonės kasmet ir po keletą kiaulių nupenėdavo, šeimynos stalui turėdavo sveikos ir kokybiškos mėsos. Dabar jų gardai tušti. Ūkininkas vaizdingai pasakojo, kai užklupo afrikinis kiaulių maras, veterinarijos specialistai po tvartus pradėjo šmirinėti, pateikė daugybę reikalavimų. Kur tu, paprastas žmogus, įvykdysi juos, viskam krūvą pinigų turėsi išleisti, bus vieni nuostoliai, o naudos mažai. Taip Levanai ir atsisveikino su gyvulininkyste.

Šeima patenkinta, kad gyvena žemės ritmu, turi nedidelį ūkį, savo poreikiams užsiaugina kokybiškų daržovių, užtenka ir sodo gėrybių, kurias laiko akmeniniame rūsyje. Arkinį rūsį sodybos šeimininkas sumūrijo kartu su samdytu meistru. Rinko mažus ir didelius riedulius iš savo laukų ir vežė į sodybą. Dabar tas rūsys – savotiška kiemo puošmena, o svarbiausia, jame patogu laikyti daržoves, iki pat pavasario nesugenda, šeimos stalui visada turi ir gardžių obuolių, ir šviežių kopūstų, ir morkų.

Aldona SIREIKIENĖ

ŪP korespondentė

Autorės nuotraukos

2021-08-31