Ūkininko vizija – europietiškas galvijienos ūkis

Rasa PRASCEVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė

Turint mintyje pastarojo meto menkas pieno supirkimo kainas, tikėtina, kad nuo 2003-iųjų pažangų pienininkystės ūkį kūrusių Rokiškio r. Maineivų kaimo ūkininkų Virginijaus ir Jurgitos Stumbrių namuose šiandien optimizmo būtų visai mažai. Bet, laimė, juodu buvo ir vieni pirmųjų, patikėję Lietuvos veterinarijos akademijos (šiuo metu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademija) profesoriaus Česlovo Juknos idėja, kad mažiau derlinguose plotuose kaip pagalbinę ūkio šaką tikslinga vystyti mėsinę galvijininkystę. Šiandien ši „pagalbinė šaka“ V. ir J. Stumbriams yra tapusi ir pagrindiniu ūkio pajamų šaltiniu, ir nuosekliu veislininkystės darbu pelnytu pasididžiavimu, nes didžioji dauguma parduoti auginamų galvijų atitinka partnerių šveicarų keliamus aukštus kokybės reikalavimus bei pagal Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) bei Šveicarijos bendrovės „Vianco“ vykdomą projektą „Baltic grassland beef“ iškeliauja į Šveicariją. V. ir J. Stumbrių gaminamą produkciją dėl pažangių selekcinio darbo rezultatų itin vertina ir kiti vietos bei užsienio pirkėjai.

Mėsiniai – išeitis iš pienininkystės bankroto

„Šiomis dienomis mūsų ūkyje jau ne pirmą kartą lankėsi „Vianco“ bendrovės projekto „Baltic grassland beef“ vadovas Ivo Weg­manas. Smagu girdėti, kai tokio rango specialistas teigia, kad mūsų žindenės puikios, o veršeliai – nuostabūs“, – su šypsena kalba Virginijus, kartu kaip patyręs profesionalas pastebėdamas, jog vien įspūdinga išorė toli gražu neatspindi tikrosios galvijo vertės. V. Stumbrys pasakoja, kad, kaip ir daugelis, ūkininkauti pradėjo iš senelių paveldėtoje žemėje – 20 ha plote ėmė auginti javus. O pirmasis jaunos jųdviejų su Jurgita šeimos pirkinys buvo pieninė telyčia. „Sakyčiau, ilgainiui buvome sukūrę tikrai pažangų pienininkystės ūkį. Sėkmingai pasinaudojome ES parama, įgyvendinome Nitratų ir Pieno direktyvas. Mūsų karvių primilžiai – didžiausi Rokiškio r. ir siekia iki 10 tūkst. t per metus. Bet kai už 100 kilogramų pieno gauni 12 Eur ir iš šių pinigų dar pats turi susimokėti už transportavimą, pieną norisi geriau išpilti lauk. Rokiškyje įsikūrusi viena didžiųjų šalies pieninių, o vietiniai ūkininkai bankrutuoja ir baigia išpjauti karves. Jei saviems žmonėms, o ne kaimyninių Latvijos ir Estijos ūkininkams būtų mokama daugiau, situacija galėtų būti ir kitokia. Štai Šilutės rajone, kuriame taip pat yra stambi pieno perdirbimo įmonė, laikoma 40 tūkst. karvių, o Rokiškyje belikę 8 tūkst. Mes melžiamų karvių neskerdžiame, o sėkliname jas mėsinių veislių bulių sperma ir plečiame mėsai auginamą bandą“, – apie ekonominės situacijos padiktuotus pokyčius ūkyje kalba pašnekovas.

Limuzinų mėsa paklausiausia

Šiuo metu V. ir J. Stumbriai dirba 400 ha. Didžioji jų dalis pirkta iš valstybės, mat daugiau pretendentų į nederlingus plotus esą nelabai ir buvo. Kaip pastebi pats šeimininkas, žemė Šiaurės Lietuvoje labiau turtinga dolomito, negu naši – kai kuriose vietose akmenų tiek daug, kad net neįmanoma arti. Todėl javams galvijų pašarų gamybai ir parduoti skirta apie 120 ha, o visa kita – ganyklos. „Mėsiniams ten gerai“, – neabejoja ūkininkas. Mėsinės galvijininkystės pradžia Stumbrių valdose buvo dvi dešimtys mišrūnų, įsigytų vietinėje rinkoje. Sako, naujo verslo rajone tuomet ėmėsi keletas ūkininkų. Tačiau netrukus iki 1,10 Lt/kg šoktelėjus pieno supirkimo kainoms, kolegos nuo mėsinės galvijininkystės „atsimetė“. O Virginijus žindenes mišrūnes laikė toliau, jų atvestas telyčaites pasilikdamas mėsinių bandai plėsti, o buliukus parduodamas. „Tuo metu LMGAGA buvo pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su vietiniais prekybos tinklais, kurie už realizacinio svorio bulių mokėdavo po 5 tūkst. Lt. Tuo metu tai buvo dideli pinigai“, – prisimena pašnekovas, pridurdamas, kad belieka apgailestauti dėl vis dėlto išaiškėjusio prekybininkų suktumo po LMGAGA etikete „prakišti“ ir pieninių gyvulių skerdenas. Todėl bendradarbiavimo sutartis buvo nutraukta. Tačiau pirmieji pelningi pardavimai V. Stumbrį įtikino, kad mėsinių veislių galvijų mėsa rinkoje turi kainą. Todėl Virginijus didino mišrūnų bandą, nuosekliai dirbo selekcinį darbą, bandą sukdamas limuzinų veislės link. Su valstybės parama ir be jos iš kitų Lietuvos bei Prancūzijos ūkių pirko ir grynaveislių gyvulių. „Štai pernai taikėme į paramą veisliniams gyvuliams įsigyti, bet, deja, nepataikėme – 18 telyčių ir du bulius iš Prancūzijos parsivežėme vasario 23 d. sumokėję dar litais, o paramai startą Žemės ūkio ministerija paskelbė nuo balandžio. Buvo žadama, kad dalis išlaidų bus kompensuojama ir atgaline data, bet, deja, nekompensavo“, – neslepia apmaudo pašnekovas, skaičiuojantis, kad už pirkinį buvo išleista daug – 160 tūkst. Lt, dar 17 tūkst. Lt atsiėjo vien transportavimo išlaidos. Tačiau ūkininkas tikisi, kad šios investicijos atsipirks, mat telyčių palikuoniai turi būti itin aukštos genetinės vertės. Telyčios jau ūkyje buvo sėklinamos dirbtiniu būdu, parinkus spermą tokių Prancūzijoje auginamų reproduktorių, kurių dukterys pasižymi dideliu pieningumu. „Šiame etape, kol vis dar didiname motininę bandą, mums aktualu, kad žindenės būtų kuo pieningesnės. Tada ir veršeliai auga įspūdingi“, – neabejoja ūkininkas. Į klausimą, kodėl pasirinko būtent limuzinus, pašnekovas atsako nedvejodamas – šios veislės galvijiena rinkoje yra paklausiausia. „Visuotinai pripažįstama, kad skaniausia yra angusų mėsa. Kai jos pavalgai, sotumas toks, kad atrodo, jog gyvenime daugiau niekada nevalgysi. Vakarų šalyse netgi ant pakuočių užrašoma, kur angusiena, o kur – tiesiog mėsinio galvijo produktas“, – pasakoja V. Stumbrys, bene kasmet išvykstantis pasisemti patirties į mėsinės galvijininkystės tradicijas turinčias šalis – Prancūziją, Šveicariją, Čekiją. Jo pastebėjimu, vis dėlto daug kur galioja ir nuostata, kad angusų mėsa riebesnė, pasižyminti išskirtinėmis skoninėmis savybėmis, tačiau vertingesnė limuziniena dėl joje esančio mažiausio cholesterolio kiekio. Rinkai siūlydamas limuzinus, tikrai niekada neprašausi.

Svarbiausia – laiku „pagauti“ penėjimo startą

Bendru LMGAGA ir Šveicarijos bendrovės „Vianco“ projektu „Baltic grassland beef“ Virginijus sako susidomėjęs iškart, kai tik apie jį išgirdo. „Žinojau, kad šveicarai kelia aukštus kokybės reikalavimus, kad jie pageidauja 250–330 kg sveriančių skerdenų, kad mėsa turi būti marmuringa. Kryptingai dirbant, visa tai buvo įgyvendinama. Man aktualu tai, kad šveicarams tinka ir mišrūnai, kurių šiuo metu mano motininėje bandoje daugiausia. Taigi įtikti reikliems užsieniečiams buvo tam tikras iššūkis, tačiau didelių investicijų jis nereikalavo – teko tik įrengti papildomą aptvarą prie tvarto, kad žiemą galvijai galėtų išeiti į lauką. O auginimo technologija, pasak pašnekovo, visiškai paprasta: kuo didesnis žindenių pieningumas ir kuo kokybiškesnis atjunkyto prieauglio pašaras (aukščiausios kokybės šienainis, kukurūzai, traiškyti grūdai, rapsų išspaudos, mineralai), tuo geresni rezultatai. Ganykliniu laikotarpiu žindenės ėda tik žolę, veršeliai iki 8–9 mėn. amžiaus minta pienu ir ta pačia žole. Tikrasis prieauglio penėjimas prasideda po atjunkymo. „Skaičiuojame, kad „galvai“ per parą tektų ne mažiau kaip po 4 kg grūdinių pašarų. Profesorius Česlovas Jukna yra mokęs, jog labai svarbu mėsai auginamam gyvuliui laiku „pagauti startą“. Mat skirtingais amžiaus tarpsniais vystosi skirtingi raumenys. Taigi jeigu 8–12 mėn. gyvulio gerai nepenėsi, vėliau jo raumenų jau niekaip neužauginsi, kuo bešertum ir kaip besistengtum. Nupenėti, „pripūsti“ riebalų gali, bet raumenų nebus“, – patirtimi dalijasi pašnekovas. „Baltic grassland beef“ projektui gyvuliai auginami 14–16 mėn., ir per šį santykinai trumpą laiką turi pasiekti apie 550 kg svorį. Virginijaus pastebėjimu, kolegos ūkininkai ne visada turėtų piktintis, kuomet įspūdingų gabaritų galvijas skerdykloje įvertinamas prastai. „Iš tiesų galvijas gali sverti ir 600 kg, bet jeigu jis mažiau raumeningas, jo skerdenos išeiga tesieks 320 kg. Štai pats neseniai pardaviau buliuką, kuris svėrė tik 518 kg, o jo skerdena – net 317 kg. Taigi tinkamai parinkto reproduktoriaus ir pašarų įtaka akivaizdi“, – aiškina pašnekovas. Šiuo metu šveicarai už pagal projektą auginamus gyvulius moka 3,46 Eur/kg bazinę kainą. Anot pašnekovo, tai išties gera kaina, tačiau problema ta, kad nuo šių metų pageidaujama tik telyčaičių ir buliukų kastratų skerdenų. „Visos Europos ūkininkai buliukus sėkmingai kastruoja patys, o pas mus tai daryti draudžiama. Štai Prancūzijoje gyvulininkystės parodos metu kiek­vienas ūkininkas gali rasti plačiausią kastravimo instrumentų asortimentą ir šiuos instrumentus aktyviai perka“, – stebisi Virginijus. Į klausimą, kur dės realizacinį svorį pasiekusius gyvulius, jei projektas „Baltic grassland beef“ dėl kokių nors aplinkybių nutrūks, pašnekovas teigia, kad tai jam problemų nesudarys, nes rinkos limuzinams atviros. „Tarkime, šveicarų siūloma kaina už nekastruotus buliukus 3,23 Eur/kg šiuo metu tokia pati kaip ir siūloma UAB „Utenos mėsa“. Didesnė problema parduoti pieninį gyvulį ar pirmos–antros kartos pieninio ir mėsinio mišrūną. Mėsinius bulius, sakyčiau, netgi tikslingiau parduoti „Utenos mėsai“ nei šveicarams, nes gali juos realizuoti vyresnius, pasiekusius didesnį svorį. Taigi ir uždarbis iš „galvos“ susidaro didesnis“, – skaičiuoja V. Stumbrys. Jo ūkio gyvulius, „peraugusius“ šveicarišką standartą, noriai pirktų ir supirkėjai iš Italijos, Vokietijos, tačiau, ūkininko manymu, ir šiuo atveju vietinė „Utenos mėsa“ turi prioritetą, nes nereikia tvarkyti tokios šūsnies dokumentų, kaip parduodant galvijus į užsienį.

Heterozės efektas įspūdingas

Šiuo metu V. ir J. Stumbrių ūkio ganyklose ganosi 70 žindenių mišrūnių ir 70 limuzinių su prieaug­liu. Visiškai atsisakius melžiamų karvių, jų sąskaita žindenių skaičius padidės iki 200. Pirkti limuzinų veislės telyčių užsienyje Virginijus teigia daugiau neplanuojantis. „Jeigu geros genetikos gyvulių gali užsiauginti pats, kam palikti pinigus ūkininkui prancūzui? Mano galva, tikslingiau investuoti į genetiškai vertingus bulius ir į aukštos kokybės spermą dirbtiniam sėklinimui“, – neabejoja ūkininkas. Virginijaus tikslas – ūkyje suformuoti dvi mėsinių bandas – elitinių limuzinų, skirtų toliau veisti, ir gautų taikant heterozės efektą mišrūnų. Jie būtų skirti mėsai. Pastarajam tikslui ūkyje laikomi ne tik reproduktoriai limuzinai, bet ir du šarolė veislės buliai. „Kadangi Šveicarijai puikiai tinka raumeningi mišrūnai, pabandėme iš pieno ūkio „atėjusias“ žindenes kergti su šarolė veislės buliais. Jų palikuonių eksterjeras įspūdingas – atvestų telyčaičių kūno karkasas neproporcingai ilgas. Kai jos užaugs, bus sukergtos su buliumi limuzinu, tad būsimos kartos palikuonių kūno karkasas turėtų išlikti toks pat ilgas, bet kartu įgijęs limuzinų veislei būdingą raumenyną. Žodžiu, selekcinė veikla mėsinės galvijininkystės ūkyje – tai eksperimentai ir mokymasis visą gyvenimą“, – su šypsena kalba pašnekovas, pastebėdamas, kad limuzinų veislės kita veisle jau nepagerinsi, o štai auginant mišrūnus heterozė gali sukurti įspūdingų rezultatų. „Kartais su ja, deja, gali „nuvažiuoti“ ir į nepageidaujamą pusę, todėl ūkininkas turi aiškiai žinoti, ko ir kodėl siekia“, – aiškina pašnekovas. V. Stumbrys pastebi, kad veislininkystės veikloje itin svarbus veiksnys yra tinkamas bulių parin­kimas. „Štai pernai net du buliai mus „pavedė“ – iš jų gavome tik 50 veršelių. Limuzinų veislėje buliai skirstomi net į šešis tipus. Vieni reproduktoriai didina būsimų žindenių pieningumą, kiti palikuonims užaugina priekinius, užpakalinius ar nugaros raumenis, lemia lengvesnį žindenių veršiavimąsi, dar kitų vaikai sparčiai auga pirmaisiais ar antraisiais auginimo metais. Tačiau bėda ta, kad apie tikrąsias buliaus, už kurį sumokėta keli tūkstančiai eurų, savybes sužinai tik po 4–5 metų, kai jo dukterys atveda palikuonių. Todėl, tarkime, Prancūzijos ūkininkai vis dažniau taiko dirbtinį telyčių sėklinimą ir tik vėliau į bandą įleidžia bulių „užbaigti darbo“, – ūkiškai aiškina pašnekovas. Pernai iš Prancūzijos parsivežtas veislines telyčias V. Stumbrys taip pat sėklino dirbtiniu būdu, reproduktorių spermą parinkdamas iš katalogo. „Dalį telyčių apsėklinome sperma, kuri turėtų padidinti dukterų pieningumą, dalį – sperma, kuri palikuonims turėtų perduoti gerai suformuotą reproduktoriaus kūno karkasą. Ši savybė itin tinka motininei bandai. O būsimų palikuonių kartai, kuri bus skirta mėsos gamybai, parinksime atitinkamą reproduktorių, kuris tvirtus karkasus „apaugins“ raumenimis“, – veislininkystės veiklos planais dalijasi pašnekovas.

Tikslas – parodomasis ūkininkavimo modelis

Kalbėdamas apie ūkyje laikomų galvijų produktyvumo kontrolę, V. Stumbrys neabejoja, kad ši kontrolė yra būtina, tačiau kol kas sunkokai įgyvendinama. „Nuo šių metų įvestas valstybės reikalavimas gyvulius sverti nustatytais intervalais. Vienas reikalavimų – pasverti 7 mėn. amžiaus prieauglį. Bet ar šiai „misijai“ vykdyti didžiuliame ganyklos plote tikrai atvažiuos kvalifikuotas specialistas, o ne valdininkas lakiniais batais? LMGAGA organizuoto seminaro metu esu stebėjęs, kaip austras specialistas, puikiai išmanantis galvijo elgesio niuansus, jam ant ragų sėkmingai užmeta kilpą. Toks žmogus turbūt ir briedžiui užmestų. Bet ar Lietuvoje tokių profesionalų yra?“ – klausia pašnekovas. Virginijaus nuomone, pažangius, perspektyvius ūkius kuriantys ūkininkai ir be „iš aukščiau nuleistų“ reikalavimų šiandien žino, kaip dirbti, kad pasiektum tokių rezultatų, kokių tikiesi. Pačių V. ir J. Stumbrių mėsinės galvijininkystės ūkio rezultatai šiandien akivaizdūs – per metus daugiau nei šimtas parduodamų užaugintų galvijų, iš kurių 70 proc. atitinka Šveicarijos rinkos standartus. O ateities planuose – sukurti tokį galvijienos gamybos ūkį, į kurį pasisemti patirties galėtų atvažiuoti ir užsienio kolegos. „Mano tikslas – ne pačiam važinėti po Europą, bet modernaus europietiško ūkio modelį kitiems demonstruoti gimtosiose Maineivose“, – su šypsena reziumuoja V. Stumbrys.

Autorės nuotraukos