Valdovų rūmų menėje – Aleksandro Jogailaičio atminimą įamžinantis kūrinys

Gotikinę sargybinę papuošianti skulptūra sukurta pagal 2024 m. Kaune pastatyto Aleksandro Jogailaičio paminklą. Salė, kurioje nuo šiol lankytojai matys valdovo skulptūrą, atkurta kaip Aleksandro Jogailaičio laikų vėlyvosios gotikos stiliaus menė, o jos kryžminiuose skliautuose yra raktiniai akmenys, kuriuose Aleksandro Jogailaičio, jo tėvų (Kazimiero Jogailaičio (1440/1447–1492) ir Elžbietos Habsburgaitės) bei žmonos, didžiosios kunigaikštienės Elenos, heraldiniai ženklai.

Aleksandras Jogailaitis – vienas iškiliausių Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos valdovų, įnešusių svarų indėlį į Lietuvos valstybės ir jos sostinės raidą. 1492 m. Aleksandras išrinktas ir pakeltas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ceremonijoje Vilniaus katedroje. Šis žingsnis reiškė ne tik tai, kad Lietuva gavo atskirą nuo Lenkijos valdovą, bet kartu buvo ir svarbus simbolinis aktas, sustiprinęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinį savarankiškumą.

Savo valdymo metais Aleksandras reformavo diplomatinę tarnybą ir raštinę, ėmė tvarkyti valstybės archyvą – imta reguliariai rašyti Lietuvos Metriką, įvesta antspaudų sistema, pertvarkyta monetų kalyba, baigta formuoti dvaro pareigūnų struktūra. Aleksandras ypač palaikė Lietuvos miestus, teikė ir atnaujino ankstesnes privilegijas, taip pat inicijavo valdų, šauktinės kariuomenės, dvaro pajamų ir išlaidų surašymą. Nepaisant skaudžių teritorinių praradimų, ėmėsi reformų ir krašto kariuomenės organizacijoje – valdant Aleksandrui atsirado nuolatinio kariuomenės vado – etmono – pareigybė bei nauja kariuomenės dalis – samdomoji kariuomenė.

Valdovas didelį dėmesį skyrė Vilniui, kurį nusprendė apjuosti gynybine siena, ir Vilniaus pilims. Čia jis dažnai ir ilgai rezidavo, pabrėždamas Vilniaus kaip valstybės sostinės statusą. Manoma, kad būtent Aleksandras XV a. pabaigoje turėjo pradėti rekonstruoti Vilniaus Žemutinėje pilyje buvusią viduramžišką aptvarinę pilį į vėlyvosios gotikos stiliaus rūmus. Būtent čia iš Aukštutinės pilies galėjo būti perkelta pagrindinė valdovo rezidencija, tapusi valstybės politinio ir administracinio gyvenimo centru.

Gausus Aleksandro dvaras buvo ir svarbus kultūros bei meno židinys. Valdovas išlaikė orkestrą, rūmuose buvo kaupiamas lobynas ir biblioteka, dirbo daug menininkų ir amatininkų. Tęsdamas tėvų tradicijas, Aleksandras rėmė katalikų bažnyčias, vienuolijas. Manoma, kad jis pastatė vėlyvosios gotikos šedevrą – Šv. Onos bažnyčią greta jo tėvų įsteigto bernardinų vienuolyno – ir čia planavo būti palaidotas.

Lietuvos didysis kunigaikštis bei Lenkijos karalius Aleksandras mirė 1506 m. rugpjūčio 19 d. Vilniuje. Balzamuotas Aleksandro kūnas buvo pašarvotas didžiojoje jo rezidencijos salėje. Lietuvos didikams neleidus Aleksandro palaikų išvežti iš Lietuvos, valdovas palaidotas Vilniaus katedroje, kur ilsisi ir šiandien. Tai vienintelis bendras Lietuvos ir Lenkijos valdovas, palaidotas Lietuvoje.

Nors ir trumpas, Aleksandro valdymas buvo labai svarbus Lietuvos valstybės ir jos sostinės raidai, tad ši skulptūra yra gyvas liudijimas apie vieną ryškiausių Lietuvos valdovų.

Tai ne pirmas atvejis, kuomet kultūros mecenatas dr. Pranas Kiznis padeda muziejuje įprasminti valdovų atminimą – 2020 m. P. Kiznis ir Vyčio paramos fondas muziejui dovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) bronzinį biustą, sukurtą tų pačių Ukrainos meistrų. Dar anksčiau mecenatas deponavo muziejui „Laisvės kario“ skulptūrą bei rūmų sales papuošė vertingais XIV–XVII a. Europos tapybos darbais.

Nacionalinio muziejaus LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVŲ RŪMAI fotoinformacija