Vasario pradžioje minima Perkūno diena

Sakoma, kad vasario 2-ąją jau pakvimpa pavasariu, dažnai jau laša nuo stogų, o gaidys gaudo nuo stogo varveklių lašus.

Tądien šventinama namų ugnis, aukojamos aukos dievaičiui Perkūnui, kad saugotų nuo gaisrų, ligų, piktos akies. Šventinamos ir graudulinės žvakės. Žmonės tikėjo, kad graudulinė žvakė atginanti ir perkūnijos grėsmę, galinti nukreipti audringus debesis, apsaugoti derlių...

Griaudžiant uždegtą žvakę reikėjo pastatyti ant palangės. Žvakė saugojo ir nuo gaisro. Žvakės naudotos buriant. Uždegus žvakę žiūrima, kur link krypsta jos liepsna. Jei į trobos vidų – iš tų namų neišeis laimė, o jei durų pusėn – nelabai gerai.

Jos degamos prie mirštančiojo, kad nušviestų kelią vėlei į dangų. Sakoma: ,,Be žvakės ir dangun tamsu“. Gabaliuką grabnyčios įdėdavo ir į karstą, kad galėtų apsiginti nuo piktųjų dvasių. Naujai statomas namas iškart buvo apsaugomas nuo perkūno – pirmojo rąstų vainiko sunėrime į meistrų kryžmai iškirstus griovelius dėdavo gabaliuką graudulinės žvakės.

Nuo seno graudulinės žvakės turėjo būti tik vaškinės, pagamintos pačių. Jas liejo turintys vaško, tai - bitininkai. Gabaliuką grabnyčinės žvakės bitininkai dėdavo į avilius norėdami apsaugoti bites nuo piktų dvasių. Naujus avilius aprūkydavo uždegta žvake, įdėdavo sukryžiuotus žvakės gabaliukus, kad ,,velnias spiečiaus neišneštų“. O žvakes liedavo kartu susirinkę keletas vyrų. Darbas trukdavo ne vieną dieną. Kiekvienas atsinešdavo savo vašką, pasverdavo, kad žinotų kiek žvakių priklausys. Darbus: vaško ruošimą, knatų gamybą, žvakių liejimą, kočėjimą ir kitus vyrai pasidalindavo. Tiek vaškas, tiek ir lininis siūlas knatams turėjo būti gerai paruošti, išvalyti, nes nuo to priklausė kaip žvakės degs.

VSTT pagal Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos informaciją