Veislininkystėje neturi likti vietos loterijai

Vis garsiau prabylama apie mūsų šalies žemės ūkio produkcijai atsiveriančias perspektyvias pardavimų rinkas Vakarų bei Rytų kryptimis – tai ir JAV, ir Kinija bei kitos Azijos šalys, kurių ekonomikos sparčiai auga. Prognozuojama, kad pastarosiose paklausūs galėtų būti ne tik lietuviški galutiniai maisto produktai, bet ir veislinė medžiaga, t. y. Lietuvoje išauginti veisliniai gyvuliai. Tačiau gyvulių veislininkystė – ne vienadienis verslas, o ilgo ir nuoseklaus žemės ūkio politikos, mokslo bei ūkininkų praktikų bendradarbiavimo rezultatas. Tad savo įžvalgomis apie šalies veislininkystės situaciją bei jos perspektyvas Aleksandro Stulginskio universiteto profesorių Vigilijų JUKNĄ paprašė pasidalyti „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Rasa PRASCEVIČIENĖ.

– Šį rudenį su Lietuvos delegacija lankėtės JAV Viskonsino valstijoje, vadinamojoje Amerikos pieno žemėje. Ar JAV, palyginti su Lietuva, veislininkystėje taikoma daugiau mokslo inovacijų? – Nepasakyčiau, kad JAV įdiegta kažkas ypatingo, ko neturime mes. Nes mūsų šalyje mokslo bazė yra gana gera. Vienintelis dalykas, kurio Lietuvoje plačiau dar nenaudojame, – tai telyčių atrinkimas veislei taikant vertinimą pagal genomą. Tačiau ir Amerikoje šis metodas nenustumia į antrą planą vertinimo pagal palikuonis. JAV didelis dėmesys skiriamas pieninių veislių bulių vertinimui pagal dukteris. Kai kurie ūkiai užsiima ir kitokia veikla, siekdami veisti aukštos genetinės vertės gyvulius. Teko lankytis santykinai nedideliame ūkyje, kuriame laikoma apie 150 angusų veislės galvijų. Bet ūkis specializuojasi embrionų transplantavimo srityje ir gauna veislinius buliukus, kuriuos vėliau aukcionų metu pardavinėja po 10–20 tūkst. JAV dolerių. Kitaip tariant, ūkininkas kuria didžiulę pridėtinę vertę. Iš tiesų terminas „embrionų transplantacija“ gal tik skamba mistiškai. Manau, kad Lietuvos ūkininkai šį metodą taip pat galėtų naudoti daug plačiau, nes veislinės medžiagos poreikis Rytų šalyse pastebimai didėja. – Mokslo bazę, t. y. modernius pastatus, įrangą, Lietuvoje turime. Tačiau ar mūsų šalies žemės ūkio sektoriuje nėra per didelio atotrūkio tarp mokslo ir praktikos? Nes mokslininkai neretai gilinasi į labai siaurą sritį, visiškai nesusijusią su gamyba. – Šiuo požiūriu problemų Lietuvoje iš tiesų yra. Visų pirma, jau likę nedaug mokslininkų, dirbančių gyvulininkystės selekcijos srityje. Kita problema – ydinga pačių mokslininkų vertinimo sistema. Atestavimas ir naujos darbo sutarties sudarymas kas penkeri metai verčia mokslo žmones imtis trumpalaikių darbų – atlikai nedidelį tyrimą, paskelbei jo rezultatus kokiame nors užsienyje, tebūnie ir Afrikoje, leidžiamame leidinyje su citavimo indeksu ir užsidirbai „magiškų taškų“. Nors Lietuvos ūkininkams iš to ir nebus jokios naudos. Bet kitaip mokslininkas elgtis negali, nes jis nebus atestuotas. Ne kartą esu kalbėjęs apie tai, kad mokslas ir gamyba turi eiti koja kojon, kad žiniasklaidoje turi rastis ne vien mokslinių, bet ir praktinių straipsnių, skirtų ūkininkams. Išties paradoksas, kad finansavimą iš valstybės biudžeto gaunantis mokslas grąžos ūkiui, deja, neretai neduoda tiek, kiek galėtų. – Kiek skiriasi amerikietiška veislininkystės situacija nuo mūsiškės? – Lyginant veislininkystės situaciją Lietuvoje ir JAV reikia įvertinti tai, kad ten tiek patys gyvulininkystės ūkiai, tiek gyvulių veisėjų asociacijos istoriškai formavosi labai ilgai ir jau perėjo daugelį vystymosi etapų. JAV ūkininkas nieko nenustebins pasakydamas, kad savo ūkyje yra penktosios ar netgi dešimtosios kartos paveldėtojas. Šiuo požiūriu Lietuvoje išgyvename tik kūrimosi laikotarpį. Išties džiugu, kad ir mūsiškės veisėjų asociacijos stiprėja bei jau yra pajėgios atlikti tam tik­ras funkcijas. Tačiau Lietuvoje visiškai perleisti veislininkystės procesą privačiam sektoriui dar būtų tikrai per anksti. – Veisėjų asociacijų įsitikinimu, būtent valstybės kišimasis į savivaldos veiklą bei menkas jos finansavimas ir stabdo spartesnę veislininkystės pažangą. – Mano įsitikinimu, valstybė šią veiklą reguliuoja tikrai ne per daug. Tenka tik apgailestauti girdint praktiškai vienintelę kai kurių zootechnikos specialistų ir veisėjų asociacijų mintį – tegu valstybė duoda pinigų ir daugiau niekur nesikiša. Tačiau labai tikėtina, kad šiandienos situacijoje gauti pinigai būtų panaudojami ne veislininkystės veiklai, ne gyvulių bandoms tobulinti, o tiesiog pravalgomi. Aukštos „prabos“ gyvulių veislininkystė yra ateities siekis ir valstybės prioritetas. Be abejo, valstybė privalo atsižvelgti į ūkininkų bei asociacijų tikslus, jų selekcijos programas bei investuoti į tai, nes šiame sektoriuje pokyčiai pastebimi labai negreitai – kartais netgi ne anksčiau nei po dešimties metų. Ir jeigu šiandien pastebime pieninių bandų produktyvumo didėjimą, tai yra ilgalaikio selekcinio darbo rezultatas. Todėl labai nesinorėtų, kad šis procesas sutriktų. Nereikėtų tiek supaprastinti ir suvulgarinti veislininkystės sampratos, kad esą ūkininkai viską padarys patys: patys pasisvers gyvulius, patys vykdys produktyvumo kontrolę, atliks visus kitus darbus, o valstybė už tai sumokės. Gal toks modelis ir būtų priimtinas, jeigu visas patikėtas užduotis ūkininkai iš tiesų atliktų kompetentingai ir sąžiningai. Bet, deja, ne paslaptis, kad šiuo metu kai kurie ūkininkai į tikslumo reikalaujančią selekcinę veiklą numoja ranka ir vienokius ar kitokius produktyvumo duomenis tiesiog užrašo „iš akies“. Kartais tenka išgirsti nuomonę, kad net kilmės knygose nereikėtų įrašų apie konkretaus gyvulio produktyvumą. Esą jeigu gyvulys „kilmingas“, jis jau savaime ir geras. Bet gyvulys gali būti kuprotas, jo produktyvumas gali būti mažas. Ar ir tokiu atveju jis turėtų būti įrašomas į aukščiausią kilmės knygos skyrių? Mano manymu, tai jau būtų ne veislininkystė, o tik pinigų „plovimas“. – Veisėjų asociacijos su Žemės ūkio ministerija itin aštriai diskutuoja dėl valstybinių veislininkystės įmonių reikalingumo. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu? – Nuolat tenka bendrauti su įvairių Vakarų šalių ūkininkais ir turėčiau pastebėti, kad jie su pavydu kalba apie mūsų šalyje valstybės teikiamą finansinę paramą veislininkystei ir tai, kad ūkininkams nereikia mokėti iš savo kišenės. Mūsų mėsinių galvijų augintojai turėtų džiaugtis modernizuota „Šilutės veislininkyste“, avių augintojai – modernizuota „Šeduvos veislininkyste“, nes nesidžiaugti galimybe šiuolaikiniais metodais įsivertinti laikomus reproduktorius gali tik visiškas neišmanėlis. Veislininkystės įmonės šiandien esą nereikia kiaulių augintojams. Manyčiau, kad tokia nuomonė vyrauja turint tam tikrų asmeninių interesų, siekiant propaguoti iš kitų valstybių įvežamą kuilių spermą ir genetinę medžiagą. Tačiau valstybėse, iš kurių tai įvežama, veislininkystės sistemos veikia ir kuiliai yra vertinami. Tenka pastebėti, kad Lietuvoje pagaminta kiauliena neretai yra vandeninga, kieta, aukštos kokybės produktui nebūdingos spalvos. Šių trūkumų šalinimas ir yra selekcijos darbo laukas. Taigi reikia dirbti ir džiaugtis, kad turime galimybę įsivertinti kuilius ir paršavedes. Priešingu atveju, kas būtų toliau? Savo veislininkystę sužlugdytume, o užsienio propaguotume? Mūsų šalyje valstybė apie 70 proc. remia produktyvumo kontrolės veiklą ir ūkininkai gauna jau parengtus duomenis. Tinkamai šiuos duomenis panaudojant galima sėkmingai vykdyti gyvulių atranką ir didinti laikomos bandos genetinę vertę. Prieš 4–5 metus mėsinių galvijų augintojai, pamenu, ironizuodavo, esą kam ta aukšta mėsos kokybė, jeigu paklausa ir taip yra, o už kokybę niekas daugiau nemoka. Tačiau kai daugelis pradėjo vykdyti galvijienos prekybą tiesiogiai iš ūkių, pajuto, kad kokybė labai svarbu, nes niekas nenori sulaukti pirkėjų priekaištų dėl to, kad sumokėjo brangiai, o mėsa kieta. O jeigu ūkyje bus naudojami neįvertinti buliai ir toliau beliks žaisti loteriją, kieta ar minkšta bus tokio buliaus palikuonio mėsa. – Į Lietuvą augintojai yra įsivežę daugiau nei dešimt įvairių mėsinių galvijų veislių. Tai gerai ar blogai? – Manyčiau, kad būtų užtekę ir kokių penkių. Didesnis veislių skaičius pirkėjams suteikia platesnio pasirinkimo galimybes. Bet pardavimui sukoncentruoti didesnį vienos veislės gyvulių skaičių yra sudėtinga. – Mėsine galvijininkyste besiverčiantys ūkininkai šiandien patys su šypsena prisimena, kad užsienyje perkant pirmuosius gyvulius svarbu buvo tik jų „ragai ir nagai“, kitaip tariant, žmonėms labai stigo veislininkystės žinių. Ar šiuo metu nacionaliniu mastu veislinė mėsinių banda yra pagerėjusi? – Palyginti su 1995-aisiais, kuomet buvo įsigyti pirmieji gyvuliai, kokybė pagerėjusi, bet norisi, kad darbas nesustotų. Neatsitiktinai buvo modernizuota ir UAB „Šilutės veislininkystė“. Dar norisi patobulinti sistemą, kad ūkininkai naudotų tik įvertintus bulius reproduktorius. O analizuojant pačius vertinimo duomenis matyti kokybiniai svyravimai pačių veislių viduje. Mėsinėje galvijininkystėje svarbiausias produktyvumo kontrolės dėmuo yra gyvulio paros priesvoris. Todėl artimiausiu metu šalies mastu bus įdiegta naujovė: ūkyje vertinant nustatyto amžiaus gyvulius bus privalu juos pasverti. Šiuo metu metrologiškai patikrintas svarstykles turi tik pavieniai ūkininkai. Tačiau šis darbas turi būti atliekamas visuotinai ir labai tiksliai. Ir jį turėtų atlikti į ūkį atvykęs specialistas, apsirūpinęs reikiama įranga – staklėmis, mobiliosiomis svarstyklėmis. Šiuo metu Lietuvoje jau yra įsigyta tokia įranga ir darbai netrukus prasidės. Nes, sutikime, galvijo veislinės vertės indeksas negali būti nustatomas iš akies įvertinus svorį. – Mėsinių galvijų augintojai, be abejo, džiaugiasi valstybės teikiama parama veisliniams gyvuliams įsigyti. Tačiau yra ir nuomonių, kad agroverslas, kaip ir bet kuris kitas verslas, neturėtų turėti privilegijų. – Mėsinė galvijininkystė labai jauna ir kol kas jai parama būtina. Šią paramą reikėtų traktuoti kaip valstybės investiciją, kuri ateityje duos grąžą. – Mažas kontroliuojamų bandų skaičius, maži pieno primilžiai, į kelias kilmės knygas įrašyti tie patys gyvuliai – bene dažniausiai minimos pieninės galvijininkystės problemos. Kokia Jūsų nuomonė apie tai? – Norėčiau pasidžiaugti, kad per pastaruosius trejus metus kontroliuojamų karvių skaičius šiek tiek padidėjo – nuo 42 proc. iki 45 proc. Tikėtina, tam šiek tiek įtakos turėjo ir vienos pieno perdirbimo įmonės iniciatyva už kontroliuojamų karvių pieną mokėti keliais centais daugiau. Perdirbėjai taip gauna geresnės kokybės žaliavą, o ūkininkui šie keli centai gal ir nėra papildomas uždarbis, tačiau jie padengia produktyvumo kontrolės kaštus. Išties stebina, kad Lietuvoje tebėra ūkininkų, teigiančių, kad gautų vokų su produktyvumo kontrolės duomenis jie net neatplėšinėja. Taip elgtis gali nebent tas žmogus, kuris nori balansuoti ties išgyvenimo riba, nesiekia tobulinti bandos ir atsirinkti geriausių gyvulių. Mano manymu, viena augintojų asociacijų užduočių ir galėtų būti skleisti pažangią nuomonę, kad produktyvumo kontrolė yra būtina. Kalbant apie pieninių galvijų veisles, tenka pastebėti, kad holšteinizacija pas mus iš tiesų nuėjusi kai kur per toli. Holšteinai yra pieningiausia veislė, bet kai kuriose bandose lazda buvo perlenkta, mat šios veislės galvijai ne tik pieningi, bet ir reiklūs laikymo sąlygoms. Atsižvelgiant į ekonominę pieno sektoriaus situaciją, reikia nepamiršti, jog tokių sąlygų sudarymas neišvengiamai didina gamybos savikainą. – O Lietuvos žalosios, Lietuvos juodmargės jau yra pasiekusios savo produktyvumo maksimumą ar šias veisles dar irgi galima tobulinti? – Be abejo, tobulinti ir galima, ir būtina, nes mūsų pieno primilžiai Europos mastu nėra įspūdingi, nors jie pamažu ir didėja – kontroliuojamose bandose siekia beveik 7 t. – Į kokios veislės kilmės knygą turėtų būti įrašoma holšteinizuota juodmargė? Ar toks gyvulys nėra mišrūnas? – Iš tiesų šiuo klausimu vyksta diskusija. – Jau kuris laikas pieno supirkimo kainos yra itin žemos. Tad gal ne tik mėsinės galvijininkystės, bet ir pieno ūkiams būtų pravartu orientuotis į veislinės medžiagos pardavimus? – Sunku pasakyti, kodėl ūkininkai orientuojasi tik į pieno gamybą. Kaip veislinė medžiaga pieniniai galvijai tikrai turėtų didžiulę paklausą, bet, deja, neturime ko užsienio pirkėjams pasiūlyti. Ypač sudėtinga vienu metu sukomplektuoti didesnį gyvulių skaičių. Todėl veisėjų asociacijos turėtų aktyviau skatinti kooperaciją. – Kaip vertinate šalyje populiarėjančios avininkystės situaciją? – Šiuo metu avių veislininkystė žengia į naują raidos etapą, nes „Šeduvos avininkystėje“ augintojams nuo šio rudens sudarytos sąlygos įsivertinti reprodukcijai naudojamus avinus. Sakyčiau, šaka turi perspektyvą – augintojai susibūrę į kooperatyvą, kuris organizuoja prekybą, yra plotų avims auginti. Bėda tik tai, kad pačioje Lietuvoje aviena nėra populiari. Jos gyventojai tesuvartoja mažiau kaip po 1 kg per metus. Jautienos taip pat tesuvalgome po 4 kg, kai Europos vidurkis 16,2 kg. – Ar mažai Lietuvai nėra per didelė prabanga turėti dvi gyvulininkystės parodų bazes – Panevėžio r. Algirdiškyje ir A. Stulginskio universitete Kaune? – Šių bazių paskirtis yra visiškai skirtinga. Algirdiškio infrastruktūra sukurta veislininkystės profesionalams. Ten gali vykti veislininkystės parodos, aukcionai, iš ten pat esančios karantinavimo stoties gyvuliai gali būti eksportuojami į trečiąsias šalis. Netoliese yra ir geležinkelis, o tai patogu orientuojantis į eksportą. O gyvulininkystės parodų centras A. Stulginskio universiteto teritorijoje skirtas valstybės reprezentacijai ir gyvulininkystei propaguoti. Turbūt sunkiai įsivaizduotume, kad paroda „AgroBalt“ galėtų būti surengta Algirdiškyje. Ši paroda turėtų kas antri metai vykti vienu metu su tradicine paroda „Ką pasėsi...“. Užsienyje yra labai įprasta praktika, kad dvi parodos vienu metu vyksta toje pačioje vietoje. Manyčiau, buvo padaryta klaida, kai „AgroBaltą“ imta kilnoti vis į kitą regioną ir kaitalioti jo organizavimo datą. 2018-aisiais „AgroBalt“ jau turėtų būti surengtas ASU teritorijoje bei tapti vietos bei laiko nekeičiančiu tarptautiniu renginiu.

Rasos PRASCEVIČIENĖS nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.