Violeta Podolskaitė: „Aš ir dykumoje rasčiau ką veikti“

Su Violeta Podolskaite esame ne tik draugės, bet ir kaimynės. Gyvename miegamuosiuose Pašilaičiuose. Karvės čia nesigano, kaip juokauja kai kurie kolegos, infrastruktūra nepriekaištinga, tad gyvename civilizuotai. Violeta negalėjo ramiai miegoti, kol neišsprendė rajono skverų apželdinimo problemos, todėl didžiuojamės ir gražia aplinka, ir čia gyvenančiais žymiais žmonėmis. Malonu užsukti į svečius pas istoriką Alfredą Bumblauską ar architektą Algį Vyšniūną, o su Violetos šeima smagu švęsti visas šventes. Tačiau nutinka ir bėdų: prieš metus ligos pakirstas mus paliko Violetos vyras – televizijos operatorius Zigmas Gružinskas.

„Nepalieka jis manęs...“

Turbūt ne visada laikas – visagalis, galintis užgydyti netekties žaizdas... Ar jau gyveni visavertį gyvenimą? Apie tai kalbėti apskritai labai sunku. Ta tema – dar trapus, plonas ledas... Tiesiog mokausi gyventi kitaip. Mes visi išgyvename visokių periodų, nuolat kas nors kinta – nesvarbu, esi vienas ar dviese. Nors aš ne viena, yra mano šeima: mama, vaikai, anūkai. Rūpinuosi jais. Juk gyveni tol, kol rūpiniesi kitu. Kaip sakau, gyvenu cunamio zonoje. Viskas teka savo vaga, bet ateina banga, kuri tave vėl bloškia atgal, ir turi gyventi tuo gyvenimo duotu režimu – pasirinkimo nėra. Turbūt tokie man skirti išbandymai, kad kažką susivokčiau. Pavyzdžiui, būties klausimas tapo ne formalus dalykas, o labai realus, nes tu visa išgyveni ir supranti, kaip viskas yra arti ir kaip trapu... Norėčiau pasakyti a. a. monsinjoro Kazimiero Vasiliausko žodžiais: „Man visas laikas yra geras, todėl kad jis mano.“ Darbas padeda užsimiršti? Turi dirbti savo darbą, mes, aktoriai, – profesionalai. Mano kolega, ryte palaidojęs mamą, vakare vaidino komediją. Kartais net išgirstu Zigmą sakant, kad turiu eiti ir daryti. Jis visada mane palaikydavo. Net jo intonacijas girdžiu. Tas žmogus niekur nedingo – jis yra! Atrodo, kad mane seka. Tada viduje tik nusijuokiu. Nepalieka jis manęs... Bet tai manęs visai neslegia. Kaip dabar tvarkaisi ir visur suspėji, kai turi prižiūrėti 94-metę mamą ir paauglį sūnų Dominyką? Visada buvai Zigmo lepinama, didžiąją dalį buities rūpesčių jis prisiimdavo. Rytais dažnai sutikdavau jį parduotuvėje. Sutikdavai todėl, kad Zigmas anksti keldavosi. O mano ritmas kitoks – aš viską dariau lygiai tiek pat, kiek ir jis, tik vakarais. Be jokios abejonės, buities rūpesčių padaugėjo, bet žmogus viską gali. Aišku, sunku, pavargstu, nes rūpinuosi ne tik buitimi. Labai padeda Dominykas ir kiti suaugę vaikai – Rūta ir Linas, nors jie patys turi savo šeimas, savų rūpesčių. Bet tiekėju tenka būti man. Zigmas nupirkdavo konkrečiai to, ko reikia, o aš taip nesugebu – priperku tiek, kad nebegaliu partempti. Taip buvo visada ir dabar nepasikeitė (juokiasi). Ačiū Dievui, yra automobilis, tai viską sukraunu, o prie namų Dominykas padeda iškrauti ir užnešti. Tiek daug maisto reikia Tavo šeimai? Kiekvieno skoniai skirtingi. Esame gurmanai – mėgstame įvairų maistą, tačiau niekada netenka jo išmesti. Visko gali būti po nedaug, bet būtent tai, ką kiekvienas mėgsta. Taikausi prie šeimos norų, palepinu namiškius. Dominykas dažnai sako: „Na, nustebink mane“, tai ir stebinu. Pažįstu jūsų šeimą labai seniai, bet gėda prisipažinti, nežinau, kaip su Zigmu susipažinote, kaip jis Tau pasipiršo... O aš maniau, kad Lietuvoje visiems tai jau seniai žinoma (juokiasi). Vestuvių dieną nuo mūsų pažinties buvo praėję tik trys mėnesiai. Zigmas atėjo į Jaunimo teatrą kažko fotografuoti, o aš neseniai buvau pradėjusi dirbti jame – šviežiena, gal dėl to ir atkreipė dėmesį į mane. Buvo vieno aktoriaus gimtadienis, į kurį atėjo ir Zigmas, kaip vėliau sužinojau, specialiai dėl manęs. Anksčiau mačiau jį televizijoje, buvo labai ryškus žmogus ir aš maniau, kad su šituo nė kalbos negali būti. Man jis buvo visiškai nepriimtinas, bet per gimtadienį pradėjome kalbėtis. Kai artimiau susipažinome, Zigmas man paskambino, susitikome. Matėsi, kad žmogus nieku gyvu nenori manęs paleisti. O mano situacija buvo gan keista. Draugavau su kitu vaikinu, mes susitikinėjome jau ilgą laiką, bet tuo metu buvome ką tik išsiskyrę. Išsiskyriau su vienu ir staigiai ištekėjau už kito (juokiasi). Pasipiršo man Zigmas autobuse. Labai paprastai paklausė, ar būsiu jo žmona, o aš atsakiau: „Taip!“ Nesuprasi, kaip čia atsitinka: su vienu draugauji penkerius metus ir nelieki kartu, o už kito išteki po trijų mėnesių pažinties. Bet aš nė akimirkos neabejojau, pajutau, kad Zigmas – mano žmogus. Kai susitikome, tai ir nebeišsiskyrėme.

„Adrenalino pati prisigaminu“ Tavo namai kažkokie ypatingi, traukos centras. Juose visada labai smagu būti ir nesinori išeiti. Namai – tai žmonės, Tu, šeima, bet man rodos, jų siela – Tavo 94 metų mama, kuri dar pilna energijos ir noro bendrauti. Taip, tiesa. Labai džiaugiuosi, kad taip yra. Mama taip pat kūrė šiuos namus, vėliau juos perdavė mums, o mes tą jos dvasią palaikome toliau. Gal dabar be Zigmo namai šaltesni, bet tai vieta, kur visi susieiname. Abi su mama esate labai emocingos. Kaip po vienu stogu išsitenka tokie du ugnikalniai? Sunkiai. Dabar kiek ramiau, nes mama jau sunkiai nulipa laiptais žemyn. Tačiau jos temperamentas ir dabar pasireiškia – emocinis trenažas dar būna ir „spektakliai“ tebevyksta kasdien (juokiasi). Mama man – labai didelė palaikymo jėga. Dabar, kai reikia prisitaikyti prie naujų išgyvenimų, ji kaip uola. Aš galiu su ja kalbėtis ir, ačiū Dievui, mama viską puikiai iš šalies mato ir supranta. Gal ji norėtų, kad kuo ilgiau būčiau su ja, bet supranta, jei turiu išeiti. Jūsų namuose šurmuliuoja gyvenimas: tai kas nors ateina, tai išeina, ištisai skamba telefonas, ko nors reikia mamai ar dėmesio reikalauja čihuahua Puma... Ar būna, kad sėdi su knyga rankose arba snūduriuoji prie televizoriaus? Mėgsti tokią nieko neveikimo būseną? Labai! Mano pati geriausia būsena. Zigmas juokdavosi, kad šliaužioju, šliaužioju pusę ryto po namus, bet užtenka vieno telefono skambučio ir kaip medžioklinis šuo kurtas, gavęs komandą, staigiai susivynioju per sekundę. Man turi būti motyvas, dėl ko pakilti. Gal praeitame gyvenime buvau ryklys, nes jis negali nė sekundės sustoti, o jei sustoja – miršta. Kai daug laksčiau ir susilaužiau koją, draugai sakė: „Jei pati negalėjai sustoti, tai Dievulis sustabdė.“ Vieniems reikia vitaminų, o kitiems adrenalino. Adrenalino tiek pati prisigaminu, kad man šokti su virve nuo bokšto tikrai nereikia (juokiasi).

„Nebetelpu aktorės rėmuose“ Violeta, pasakyk atvirai: ar iš tikrųjų į politiką atėjai vardan tos Lietuvos? Ar iš tiesų manai galinti ką nors pakeisti būdama Vilniaus miesto savivaldybės taryboje? Be politikos irgi galima daug ką nuveikti. Nieko nėra atsitiktinio. Turbūt veda pats gyvenimas. Per pirmą mano kadenciją buvo kalbama tik apie švietimą, o žodžio „kultūra“ apskritai nevartojo. Labai teisingi profesoriaus Vytauto Landsbergio žodžiai: „Kultūra – irgi politikos dalis.“ Dėl to aš ir atėjau į politiką. Savo buvimu tai liudiju. Daug metų dirbau scenoje ir jos neatsisakau. Džiaugiuosi, kad mane kviečia filmuotis į serialus. Tai mano specialybė – mano trenažas. Tačiau man jau seniai tapo aišku, kad nebetelpu aktorės rėmuose, nes visada dirbau ir kokį nors visuomeninį darbą. Dar iki politikos buvo mano visuomeninės veiklos vaisių: sutvarkyti skverai, automobilių stovėjimo aikštelės. Aš ir dykumoje rasčiau ką veikti. Ar Tau neužtenka rūpintis didele šeima, dar reikia apsikrauti visuomenine veikla? Ir Zigmas taip sakydavo: „Jei savo energiją nukreiptum namams, žinai, kaip mes gyventume?!“ Bet aš nematau, ką namie daryti, o štai pažiūrėjusi per langą, tuojau galiu pasakyti, ką reikia nuveikti. Gražina, taip yra! Mane visada palaikydavo šeima. Sakydavo: „Tu ten išėjusi daug daugiau gali padaryti, o mes namie ir taip susitvarkome.“ Esi Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS prezidentė. Kaip ji atsirado? Tiksliau, kaip Tu įkūrei asociaciją Lietuvoje? Prieš tai Jaunimo teatre vykdžiau edukacinį projektą – mokiniams rengdavau ekskursijas po teatrą. 2001 metais įkūriau ASITEŽĄ, keturiolika metų dirbu jame. Iš pradžių susibūrė vos kelios organizacijos, dabar yra net 23 asociacijos nariai. ASITEŽAS man kaip kūdikis, tačiau iš savo vystyklų jau išaugo ir vystosi toliau. Kiek kartų sau sakiau: „Užteks!“ Amžina rėmėjų paieška, tas ištiestos rankos sindromas... Atiduodu visą save, savo sveikatą, bet matau, kad tai reikalinga ir vaikams, ir jų tėvams, mokytojams, ir teatralams. Kokia ASITEŽO esmė? Profesionalų darbas vaikams ir jaunimui teatro srityje. Kartoju ir kartosiuosi: jeigu vaikas neina į bažnyčią, neina išpažinties, neklauso tėvų, atvesk jį į teatrą pažiūrėti gero spektaklio, jau iš jo bus žmogus. Gal paskui daug metų jis neis į teatrą, bet ateis laikas, kai vėl būtinai sugrįš. Suprantu, kad žmogaus prioritetai gal kitokie: reikia valgyti, šildytis, gyventi. Bet jeigu mes neskirsime dėmesio šeimai, vaikams, paaugliams, prarasime ištisą kartą! Tai ne tik laisvalaikio praleidimas, bet ir psichoterapija – vaikai gauna atsakymus apie gyvenimą. Atėję į teatrą, jie pasidaro kitokie. O jei mes paleidžiame vaikus, juos pasigrobia kiti dalykai – kompiuteriai, klubai, pramogos... Tai kodėl to nedaryti? Kaip aš galiu ten nebūti?!

„Skafandro nereikėjo!“ Ar nejauti nostalgijos laikams, kai teatre vaidinai Džuljetą? Visa tai jau buvo. Viskam savas laikas. Aš labai gerai jaučiuosi čia ir dabar. Bet prisiminti jaunystę galima? Galiu tik dėkoti likimui, kad taip susiklostė mano gyvenimas, kad galėjau panirti į tokias aktorinio meno gelmes. Aš ten buvau tokiame gylyje! Pasitikrinau, kad galiu ir kad ne šiaip sau atsiradau teatro pasaulyje. Vien Sonia „Dėdėje Vanioje“ ką man davė! Daugiau negu Džuljeta? Daugiau. Roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“ atradau save kaip dainininkę. Kaip pasidalinote trys aktorės vieną Džuljetą? Teatre ne tu dalini, o tave dalina... Visada būna dublerių – nieko baisaus. Aš dėkinga likimui, kad tai apskritai buvo. Galima sakyti, kad Eimuntas Nekrošius buvo Tavo režisierius? Jo spektakliuose labiausiai atsiskleidžiau. Šiaip jau esu kaip ožka: kuo daugiau man režisierius kalba, tuo labiau užsidarau, o Eimis atsistodavo prieš mane ir tik tardavo: „Na... Na daryk,“ ir aš viską darydavau, kaip jis nori. Į tokias gelmes panirdavau ir jokio skafandro nereikėjo! Aš ir pati stebėdavausi, kad taip galiu. Atverti žmogų – didelis talentas. Perėjau tokią mokyklą, kokios gali niekada gyvenime nepatirti. Buvo ir daugiau įdomių spektaklių, režisierių, bet Nekrošiaus spektakliuose buvo mano aktorinio gyvenimo pikas.

„Sielos draugus patikrina laikas“ Gal kur nors už kampo Tavęs dar laukia kitas gyvenimo pikas... Dabar gyvenimas eina kita vaga ir aš nemanau, kad veltui leidžiu laiką. Visus gerus darbus dedu į kraitelę. Ateina į galvą kokia gyvenimo padiktuota idėja, tuojau pat darau, imuosi ją įgyvendinti, o baigti gali jau kas nors kitas – nebūtinai tu pats. Nebūna apmaudu, kad ne pati viską darai iki galo? Jokiu būdu! Man svarbiausia – mintis. Negaliu suvokti šitos idiotiškos konkurencijos politikoje. Aš, atėjusi iš teatro pasaulio ir pamačiusi kostiumuotus politikus, negalėjau patikėti, kad jie taip nori garbės ir šlovės. Ir dabar man juokinga, ar vieno portretas kabės toje gatvėje ar kitoje. Tavo rinkėjų yra visur. Savo nuomonę pasakau garsiai. Tai nėra geras mano bruožas, bet galiu sau leisti prabangą kalbėti, ką noriu, nes už tai moku didelę kainą. Būna, kad ir pasipriešinu, kaip buvo su Gugenheimo muziejumi. Vienintelė pasipriešinau jo statybai, nors frakcijoje buvo pasakyta, kad mane svarstys. Svarstykit, kur norit! Aš išvakarėse buvau konferencijoje, kur kalbėjo, kad žmogus išgyvena už keturis litus, o jie nori 800 tūkstančių skirti vien Gugenheimo studijoms palaikyti, prieš tai už studijas sumokėję 5 milijonus. Pasityčiojimas! Tą patį vakarą nulėkiau pas didžiausią valdžią ir pasakiau, jog nebalsuosiu, nors manęs labai daug kas prašė. Atsilaikiau – nebalsavau, ir viskas. O kažkas balsavo, nes buvo primygtinai pasakyta, kad reikia. Nors esi gležnas, bet reikia būti su stuburu. Esi visuomeniškas ir bendraujantis žmogus. Negaliu atsistebėti, kiek daug žmonių kartais susikvieti į kokią nors šeimos šventę. Visus gali vadinti draugais? Ne, ne, ne... Iš tiesų esu atvira, nuoširdi, bendraujanti ir neapsimetinėju, bet nežinau, kas tas tikras draugas. Aš netekau savo tikro draugo... Tačiau jokiu būdu negaliu pasakyti, kad neturiu draugų. Tu labai gera mano draugė, nes esi artima savo siela. Gali su daug kuo bendrauti, kalbėtis apie bet ką, o tikrus sielos draugus patikrina laikas. Ir nereikia su jais kiekvieną dieną kalbėtis telefonu ar kavutę, arbatą gerti. Draugą jauti, ir tiek. Kokie dalykai gyvenime Tau patys svarbiausi? Meilė, tikėjimas, sąžiningumas, atjauta, dorovė – visa, kas žmogų padaro žmogumi. Tai reikia išsaugoti per gyvenimą. Išlaikyti šias vertybes, žmoniškumą, su savo sąžine susišnekėti, neprarasti tikėjimo. Tai labai svarbu. Sako, Dievas yra tam, kas tiki. Tikėjimas – didelė jėga. Žmogus silpnas, jis amžinai klysta, bet labai svarbu išlaikyti tvirtybę. Neišvengsime nei ligų, nei praradimų, nei klaidų – tai kiekvieno mūsų gyvenimo kelias. Kitas dalykas, kaip tu iš gyvenimo išeini: su šviesa ar su tamsa.

Gražina Baikštytė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.