Visi šungrybiai, bet ne vienu vardu (nuotraukų galerija)

Šeštadienį kelios dešimtys viešviliečių bei svečių iš kitų Jurbarko r. seniūnijų į Karšuvos girią traukė apsiginklavę knygomis. Lietuvos gamtos fondo ir Viešvilės kaimo bendruomenės „Skalvija“ surengtas „Šungrybių festivalis“ parodė, kad net ir pamiškių gyventojai pažįsta ne daugiau nei dešimtį rūšių grybų. Visi kiti vienu vardu vadinami – šungrybiai.

Sinoptikų išpranašautas blogas oras nesutrukdė viešviliečiams ankstų rytą susiruošti į girią – dar neįdienojus Viešvilės gamtinio pažintinio tako pradžioje būriavosi spalvingais guminukais pasipuošę vyrai, moterys ir vaikai. Pirmą kartą į mišką krepšiuose jie nešėsi knygų – grybams atpažinti! Pasirodo, Karšuvos girioje, net ir rudeniui įpusėjus, jų dar galima rasti šimtus rūšių. Paskutinę komandą į mišką išlydėjusios festivalio sekretorės – Kalvelių girininkė Irena Petrošienė ir Viešvilės medelyno vedėja Dalia Mačiežienė lengviau atsipūtė: renginyje panoro dalyvauti kone septyniasdešimt grybautojų, susiskirstę į 20 komandų, tris sudarė jaunieji miško bičiuliai iš Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos, Smalininkų Lidijos Meškaitytės ir Viešvilės pagrindinių mokyklų. Kol grybautojai šukavo Karšuvos girią, aikštelėje virė darbas: prieš pietus pasieniečiai atvežė didžiulį katilą sočios grikių košės, o Viešvilės seniūnas Valentinas Kucinas, pasitelkęs geriausias miestelio šeimininkes, išvirė net du puodus skaniausios grybienės. „Laukiame sušalusių ir pavargusių, nes grybavimas – sunkus darbas, ypač nepratusiesiems daug vaikščioti“, – šypsojosi šventės dalyvius pamaitinti pasirūpinęs V. Kucinas. Seniūnas pasakojo, kad Viešvilė nedaug kuo skiriasi nuo Varėnos – čia tokie pat šviesūs pušynai ir tokios pat žalios samanos, todėl grybų uždera nė kiek ne mažiau nei Dzūkijoje. Ir suvažiuoja į garsiuosius Viešvilės Kaskalnius, kur viena už kitos rikiuojasi smėlėtos žemyninės kopos, grybautojai iš visos Lietuvos, nes niekur kitur taip gausiai, kaip čia, nedygsta baravykai ir niekur kitur nėra tiek daug kitų vertingų grybų. Net policijos pareigūnai juokiasi, jog Kalkalniai – pavojingiausia vieta Jurbarko r., nes smėlėtuose miško takeliuose susiduria daugiausia automobilių: dairydamiesi į grybus vairuotojai pamiršta net Kelių eismo taisykles. Rugsėjo vidurys ne pats geriausias laikas grybauti, bet kai į krepšį gali dėti viską – net ir šungrybius, nebaisu, kad jis liks tuščias. Todėl maži ir dideli grybautojai sunkiai tempė krepšius namo, o partempę ant specialių patiesalų rikiavo savo surinktus grybus pagal rūšis ir ant lapelių rašė jų pavadinimus. Buvo komandų, kurioms itin puikiai sekėsi grybauti: surinko daugiau nei po 70 ar net 100 rūšių grybų. Geriausiai sekėsi jurbarkiečių Mozūraičių šeimai, surinkusiai net 114 rūšių grybų. Kol ekspertai – Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojai dr. Reda Iršėnaitė ir Jonas Kasparavičius – ėjo nuo vienos komandos prie kitos ir atidžiai apžiūrinėjo laimikį, komandų nariai nepakeldami galvos vartė žinynus ir ieškojo parsineštų grybų pavadinimų. Paaiškėjo, kad surinkti grybus lengviau nei juos atpažinti: nors kai kurių grybautojų lapeliuose buvo surašyta dešimtys pavadinimų, parodyti ekspertams, kur kokie grybai padėti, ne visiems pavyko. Daugiausia grybų atpažino Grigaliūnų šeima iš Kauno – jų sūnus Mantas studijuoja chemiją, todėl kaip žirnius bėrė net lotyniškus grybų pavadinimus. Viešvilės bendruomenės centro „Skalvija“ pirmininkas Andrius Šašys juokėsi, kad tokia ir buvo renginio idėja – pamokyti žmones atpažinti grybus, nes nėra labai gerai, kad nuvykę į mišką dauguma grybautojų renka tik penkias grybų rūšis – kitų paprasčiausiai nežino. O juk miške auga daugybė grybų – nors jie netinkami mūsų stalui, labai svarbūs miško ekosistemai, nes yra miško dalis. Pasak Lietuvos gamtos fondo vykdomojo direktoriaus Edmundo Greimo, kuo daugiau miške senų medžių ir negyvos medienos – sausuolių, stuobrių ir virtuolių, tuo daugiau grybų auga. Tyrimais atskleista, kad mūsų klimato juostoje nuo negyvos medienos priklauso net 5000–7000 gyvūnų, augalų ir grybų rūšių. Iš 112 į Raudonąją knygą įrašytų grybų rūšių net 70 proc. retų grybų išlikimui grėsmę kelia senų medžių kirtimai, o 35 rūšių egzistavimas priklauso nuo stambios negyvos medienos. Visgi miškuose aptinkama didžioji dalis į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų grybų – ir viešviliečiams pavyko tuo įsitikinti. Ne vienam „pasisekė“ iš miško parsinešti retą saugomą grybą, už kurį galėjo gauti ne dovaną, o nemažą baudą. „Iš kur žinoti, kurie grybai saugomi, o kuriuos rinkti galima – juk knygos kaskart į mišką nesineši?“ – stebėjosi grybus iš krepšių iškrovusios moterys. E. Greimas džiaugėsi, kad antrą kartą rengiama grybų pažinimo šventė neabejotinai pasisekė: daugybė susirinkusių grybautojų patvirtino, kad žmonės nori pažinti grybus, ypač retesnes jų rūšis. Gaila, kad dėl užsitęsusio ekspertų vertinimo gražiausio šungrybio išrinkti taip ir nepavyko. „Bet pretendentų tikrai buvo – grybautojai iš miško parnešė bene pusmetrio ilgio paprastąjį blizgutį – tai kempininis grybas, į kurį kitu atveju niekas nekreiptų dėmesio“, – „ŪP“ sakė fondo direktorius. „Šungrybių festivalis“ – atsvara Varėnos grybų šventei, nes čia ne varžomasi, kas daugiau grybų pririnks, o stengiamasi kuo daugiau jų pažinti.

Daiva BARTKIENĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.

Viešvilės bendruomenės centro „Skalvija“ pirmininkas Andrius Šašys tvirtino, kad „Šungrybių festivalis“ buvo gera proga pažinti grybus. Viešvilės seniūnas Valentinas Kucinas pakeitė specializaciją – šįkart virė ne žuvienę, o grybienę. Buvo ir tokių improvizuotų grybautojų, kuriuos iš miško teko pargabenti neštuvais, o paskui – gaivinti. Grybų tyrinėtojai Jonas Kasparavičius ir dr. Reda Iršėnaitė grybautojams linkėjo rasti dar nežinomų rūšių grybų. Grybų pririnkti lengviau nei juos atpažinti – kai kam nepadėjo net žinynai.