Žemės menas atkeliauja į sodybas

Marijus Gvildys. Mindaugas Šventoraitis. Ar gali žmogus padaryti ką nors tobuliau nei Gamta? Vargu… Tačiau mums duotos kūrybinės galios leidžia papildyti Gamtą, suteikti jai prasminio skambesio. Apie Land Art, mūsiškai vadinamą žemės menu, kalbėjomės su jo pradininku šalyje, Lietuvos floristų sąjungos pirmininku, žymiu floristu Marijumi Gvildžiu. Prieš aštuonerius metus išleista jo knyga „Land Art (Žemės menas)“ – paakinimas ne tik susimąstyti, koks mūsų santykis su gamta, bet ir skatinimas imtis kūrybos. Kaip gyvena žemės meno kūriniai, kaip jie vertinami, kalbėjomės su Babtyno-Žemaitkiemio dvaro sodybos šeimininku Mindaugu Šventoraičiu.

Nijolė BARONIENĖ

 

Kūrėjai iš širdies

M. Gvildys taip apibūdina, ką nuoširdžiai su bendraminčiais daro jau ne vienus metus: žemės menas – tai kūryba, kai siekiama sąskambio su kraštovaizdžiu, kai akmuo, medis ir lapai nėra vien tik medžiaga, bet ir priemonė procesams, vykstantiems už jų, atskleisti. Pasikeitimai, veikiami natūralių sąlygų, yra kūrinio dalis. Kūrybos procese iniciatyva priklauso ne tik menininkui, bet ir aplinkai.

Apsilankiusieji Babtyno-Žemaitkiemio dvaro sodyboje gali tiesiogiai įsitikinti tuo, ką sako menininkas. Ten praėjusiais metais vyko tarptautinis „Land Art“ festivalis, kurio iniciatorius ir organizatorius buvo M. Gvildys. Renginys vyko jau aštuntą kartą. Iš pradžių buvo Palangoje, Nidoje, vėliau tris kartus Raudondvaryje ir jau trečia kartą – Babtyno-Žemaitkiemio dvaro sodyboje.

„Land Art 2019“ dalyvavo meistrai iš penkių šalių: Lietuvos, Ispanijos, Lenkijos, Baltarusijos ir Taivano. Septynių meistrų vadovaujamos talkininkų – žemės menu besidominčių floristų iš Lietuvos ir kitų šalių – komandos sukūrė aštuonias skulptūras. Dvaro šeimininkas M. Šventoraitis sakė, kad tai, ką jie sukūrė, – unikalus ir paprastas menas.

Marijaus ir Anastasijos Gvildžių Land Art kūrinys Kvebeko parke (Kanada), 2017 m.

„Abejingų žemės meno kūriniams nėra. Dvare vyksta įvairūs renginiai, tad matančiųjų ir atsižvelgiančiųjų į tai, ką floristai sukūrė dvaro teritorijoje, – daug. Žmonės fotografuoja, stebisi darbų atlikimo paprastumu ir nepaprastomis kūrėjų idėjomis. Akivaizdu, kad dauguma menininkų – kūrėjai iš gamtos ir iš širdies. Jie jaučia ir geba išreikšti harmoniją tarp savęs ir gamtos naudodami labai paprastas medžiagas. Matant, kaip tokie darbai kuriami, sunku likti abejingam“, – sakė M. Šventoraitis.

Visa, kas kuriama naudojant gamtines medžiagas, – laikina. Iš užpernai kurtų meninių objektų jo dvaro teritorijoje trys neištvėrė laiko išbandymų. „Tailandiečių meną nuplovė vanduo, ispanų kūrinys nugriuvo, o dar vieną objektą, kuriam buvo panaudoti pagaliai, ištampė mūsų šunys, – sakė pašnekovas. – Šiais metais M. Gvildžio organizuoto festivalio, kuris dėl visiems žinomų priežasčių buvo kuklesnis ir dalyvavo menininkai tik iš Lietuvos ir Latvijos, metu kai kurie žemės meno objektai buvo suremontuoti, atsirado dar ir naujų. Tad šiuo metu atvykusieji pas mus gali pamatyti apie dešimt kūrinių, kurie gimė trijų festivalių metu.“

Pasak M. Gvildžio, tai, kad menininkų kūriniai veikiami laiko, kad juos gamta tarsi išardo, – nieko nuostabaus. „Taip ir turi būti. Kas iš gamtos – lai grįžta į gamtą“, – sakė pašnekovas. Jis brėžia ryškią takoskyrą tarp Land Art ir meno gamtoje, kai gamta tampa fonu, kai sumanymai įgyvendinami naudojant tekstilę, popierių, plastiką ir kitas gamtai nebūdingas medžiagas. „Gamta tuomet tampa tarsi galerija, kurioje eksponuojami kūriniai, vieta performansui, kurio pagrindinis veikėjas – žmogus“, – akcentavo menininkas.

2017 m. Land Art festivalyje Kvebeko (Kanada) parke Rusijos, Taivano ir Prancūzijos menininkų komandų sukurti darbai.                      

Įdarbinti vėją ir saulę

Tarptautinės kūrėjų komandos objektas Kvebeko parke (Kanada), 2017 m.

Tiek M. Šventoraitis, tiek M. Gvildys neabejoja, kad viešosiose erdvėse pamatyti žemės meno kūriniai gali įkvėpti, pastūmėti kiekvieną mūsų imtis kūrybos. Juk susirinkus būreliui bendraminčių, švenčiant gimtadienį ar kuria kita proga būtų neprošal įgyvendinti kokią nors idėją. Medžiagų kūrybai po ranka – į valias. Daug prasmingiau imtis kūrybos, nei stoviniuoti prie šašlykinės.

„Tik nereiktų manyti, kad gražiai sukrautos šakos ar malkos jau bus meno kūrinys. Tikrai ne. Žemės menas pirmiausia yra žinia. Prieš imantis darbo – svarbiausia išsiaiškinti, ką norime pasakyti. Mūsų kūrinys turi priversti stabtelėti ir susimąstyti. Jei bus tik aikčiojama, kaip gražu, kaip tobula ar kaip dera su aplinka, – tai ne Land Art kūrinys“, – sakė M. Gvildys.

Kitas labai svarbus dalykas, kurį akcentuoja floristas, yra tai, kad kuriant tokius objektus turi būti naudojamos tik gamtinės medžiagos. „Nieko nusikalstamo nematyčiau, jei viena kita vinimi ir plaktuku, nerasdamas išeities, kaip sutvirtinti šakas, pasinaudotų nusprendęs savo gebėjimus šioje srityje išbandyti kiemo šeimininkas. Jis į žabų krūvą galėtų įkišti ir lašinukų, kad suskridusios zylės turėtų ką veikti. Tačiau Land Art menininkai profesionalai žino ir laikosi taisyklių, jog visi Land Art kūriniai turi būti tik iš gamtoje esančių medžiagų“, – teigė žymus floristas.

Jis priminė, kad kurdami galime naudoti ne tik gamtines medžiagas, bet ir pasitelkti gamtos reiškinius. „Jei turime tuščiavidurių augalų stiebų, juos galime sudėlioti taip, kad girdėtume švilpiantį vėją. Jis gali judinti atskiras kūrinio dalis, tapdamas gamtiškuoju projekto dalyviu. Puiku, jei mūsų kūrinį išryškins tekanti ar besileidžianti saulė, jei jos šešėlis išraiškingai guls ant žemės. Svarbiausia – atminti, kad šios meno krypties kūrinys turi būti integruotas į gamtą, kad jis yra veikiamas laiko ir klimatinių sąlygų“, – aiškino M. Gvildys.

Floristikos studentų darbas miesto parke (Lenkija). Rusų floristų kūrinys parodų centro MUBA kieme (Bazelis, Šveicarija), 2015 m.                        

Į gamtą grįžtantis menas

Žemės meno kūrėjai – neišdidūs. Jiems tinka paprasčiausios medžiagos: pagaliai, sausuoliai, žabai, žilvičių šakos iš pakelės, lapai, akmenys, smėlis, molis. Visa, ką galima rasti konkrečioje vietovėje. O jei žmogus sumanytų kažką atsinešti iš netoliese esančio miško?

„Kodėl ne. Svarbu, kad tai, ką naudojame, būtų vietinės kilmės. Tiktų net avių vilnos kuokštai, jei jie būtų rasti ten, kur ganosi avys. Taip yra Škotijoje. Ten pilna avių, kurių vilnos kuokštų galima rasti ant krūmų ar pievose. Menininkas turi paklusti gamtai, prisiderinti prie konkrečios vietovės. Jei netoliese yra miškas, be abejo, galima iš ten atsinešti šakų ar kankorėžių“, – aiškino lietuviškosios žemės meno mokyklos puoselėtojas M. Gvildys.

Pasak jo, dažnai tobulas objektas sukuriamas beveik nieko nekuriant, tik šį tą paryškinant. Unikaliausia, anot jo, yra tai, kad tokiu būdu menas grįžta į parkus, į natūralias erdves. O jei kalbama apie tai, ką gali savo erdvėje pasidaryti kiekvienas mūsų, to nereiktų vadinti menu. „Kiekviena kūryba yra sveikintina. Tik nemanykim, kad gražiai sukrautos malkos ar savo rankomis supinta tvora jau yra kūryba. Jų paskirtis – funkcinė. O štai molio gniūžtė su įminkytomis sėklomis – jau meninė idėja. Pavasarį sėklos ims dygti, vasarą augalai žaliuos, rudenį nudžius, vėliau molis ims byrėti – toks būtų paprastas tvaraus ir kartu laikino gamtiško meno pavyzdys“, – sakė M. Gvildys.

Tampa buveinėmis

Katalonės Rosos Vals iš žolynų supintos kasos, 2011 m.

Pasak menininko, žemės menas turi ir kitą misiją – ragina eiti iš namų, stebėti gamtą. „Puikus pavyzdys yra Vilkijoje. Ten prie senelių namų, netoli klebonijos sutvarkėme vieną plotą, atvėrėme panoramą ir iš likusių šakų suformavome Land Art kūrinį, kuris tapo traukos centru. Senjorams norisi išeiti iš savo kambarių ir stebėti, kaip mūsų kūrinys kinta, – pasakojo floristas. – Iš gamtinių medžiagų padaryti kūriniai visada tampa buveinėmis įvairiems gyviems sutvėrimams: nuo vorų iki ežių ar paukščių. Ten verda gyvenimas, kurį galima stebėti tol, kol meno objektas, veikiamas saulės, lietaus ir vėjo, nesuyra. Senjorams atsirado tikslas eiti į lauką, nes kaskart jie atranda vis ką nors naujo. To magiško sutvėrimų gyvenimo, kuris vyksta už senelių namų sienų, nepamatysi žiūrėdamas pro langą.“

Menininkas apgailestavo, kad tvarkant viešąsias erdves eikvojamos didelės biudžeto lėšos, kai būtų galima apsieiti su daug mažesnėmis investicijomis. Tam reiktų pasitelkti išmonę ir naudoti tai, kas jau yra. „Pavyzdžiui, Italijoje mačiau iš žolės suformuotą amfiteatrą. Kodėl ko nors panašaus nepadarius pas mus, nejaugi būtina viską betonuoti, eiti lengviausiu keliu?“ – svarstė pašnekovas. Kol kas, pasak jo, Lietuvoje, kaip toje dainoje: „Mano pypkė kukavinė, o cibukas riestas. Ne iš medžio išdrožta – parvežta iš miesto.“

Esą padarytų geriau

Kalbėdamas apie tai, kaip tvarkomasi privačiose erdvėse, kiemuose ir sodybose, M. Gvildys pastebi, kad medija tebedaro blogą įtaką. „Įvairiuose leidiniuose apstu pavyzdžių, kaip galima turėti „gražų“ sklypą. Tūlas pilietis kviečia želdintojus ir parodo kokiame nors leidinyje pamatytą pavyzdį, kaip turi atrodyti jo namų teritorija. Ir jam nė motais, kad tai kičas, kad leidinys bulvarinis. Praėjo jau 30 metų, bet tendencijos nelabai keičiasi.

Sklypai ne visada skirstomi zonomis, svarbu, kad augalų būtų daug ir kuo brangesnių. Jie susodinami palei tvorą, o prieš namo langus plyti kruopščiai prižiūrima veja, – pastebi pašnekovas. – Tad nelabai ir stebina, kai tokie tautiečiai, pamatę Land Art kūrinius, replikuoja, esą patys pasidarytų geriau ir anoks čia menas, jei naudojamos pigios, po ranka esančios medžiagos.“ Tokie paprastų žmonių pasisakymai M. Gvildžio nei stebina, nei piktina. Kas kita, anot jo, jei taip žemės meno kūrėjus vertina valdininkai, nuo kurių priklauso viešųjų erdvių tvarkymas.

  Marijaus Gvildžio nuotraukos 2020-11-19