Žvilgsnis į augalus su dailės prieskoniu

Kaip susiklostė, kad tapote mokslininke? Juk anksčiau esate baigusi Dailės mokyklą?

Gimiau Vilniuje, o augau Kaune. Esu miesto vaikas, neturėjęs nei kaimo, nei sodo, tad vasaras leidau kieme važinėdama dviračiu. Mokykloje mokiausi gerai ir kai reikėjo pasirinkti, kokiu keliu eiti, tvirtai žinojau, kuo trokštu būti. Norėjau kurti naujas augalų veisles.

Visiškai nesižavėjau biologijos studijomis, nes jose nemačiau praktinės naudos. Įstojusi į žemės ūkio paskirties universitetą, ilgai nesvarstydama pasirinkau augalų biotechnologijos kryptį. Šiuo metu biotechnologiją derinu su augalų selekcija.

Tiesa, mokyklos laikais baigiau ir Dailės mokyklą. Kompozicijos, proporcijos, spalvų suvokimo gavau iš prigimties. Kitoks žvilgsnis į pasaulį man duoda labai daug. Be sunkumų gražiai paruošiu pranešimus konferencijoms, patariu ir kolegoms, kaip vieną ar kitą medžiagą pateikti vaizdingiau. Daug laisvo laiko skiriu visuomeninei veiklai, tad dailės pamokose įgytos žinios ir įgūdžiai daug kur praverčia, tarkim, rengiant stendus parodai.

Kokia mokslinė patirtis Jums pačiai atrodo svarbiausia?

Patirčiai sukaupti reikėjo laiko. Pradėjau nuo Žemės ūkio universiteto, paskui jos sėmiausi Akademijoje (prie Dotnuvos) ir Trakų Vokėje (prie Vilniaus). Labai padėjo kelios mokslinės stažuotės Prancūzijoje. Reimso universitete išmokau dirbti laboratorijoje.

Iki šiol susidūriau su dviem selekcijuojamomis kultūromis – miežiais ir bulvėmis. Laboratoriniai darbai man arčiau širdies nei lauko, bet bulvių selekcijoje be jų neapsieisi. Aš nuolat mokausi ir džiaugiuosi, kad nuo vasario galėsiu pasidalyti patirtimi ir su studentais. Tai dar vienas mano patirties etapas.

Kokių klaidų daro mūsų daržininkai ir bulvių vartotojai?

Suprantu, kad senelių bulvės yra pačios skaniausios, deja, laikui bėgant šių veislių neliko ir nėra galimybių jų gauti. Bet rinkoje atsiranda daug naujų veislių, tarp kurių tikrai galima rasti patinkamo skonio.

Didžiausia bulvių augintojų klaida – jie daug metų jas augina toje pačioje vietoje. Ilgainiui bulvių sėklos atnaujinamos, bet surasti joms naują plotą sudėtinga.

Bulvių vartojai labai painioja dvi sąvokas: lietuviškos bulvės ir Lietuvoje užaugintos bulvės. Taigi, lietuviškos bulvės yra ‘VB Venta’, ‘Goda’, ‘VB Meda’, ‘VB Aista’, o Lietuvoje užaugintos bulvės – ‘Vineta’, ‘Adora’, ‘Laura’, ‘Anuchka’ ir kt.

Kodėl mokslininkams, visą darbo dieną praleidžiantiems su augalais, reikalingas ir asmeninis daržas? Kam Jums jie dar ir po darbo?

Kaip minėjau, esu miesto vaikas, nuo mažens svajojęs apie gamtą ir sodą. Kai tik atsirado galimybė, Vilniaus rajone įsigijau 6 arų sklypą. Jame praleidžiu savaitgalius, atostogas ir ilsiuosi. Ilsiuosi tiesiogine prasme – atvažiuoju pailsėti, o ne dirbti.

Asmeniniame darže tik penkios pakeltos lysvės (4x1,5 m). Jose taikau sėjomainą: morkos–burokėliai; svogūnai, pupos–žirniai, įvairovė ir pomidorai.

Čia neauginu bulvių, nes darbe turiu 1 ha lauką. Sodo sklypas įsiterpęs tarp kelio ir miško. Vienais metais bandžiau auginti „gamtiškai“, bet niekas neužaugo, nes žaldariai viską suniokojo.

Vaismedžiams apsaugoti pasigaminu tirpalą su insekticidais ir fungicidais, profilaktiškai medžius purškiu dukart: esant butonizacijai ir užsimezgus vaisiams. Daržo augalus tręšiu per lapus kelis kartus ir, reikalui esant, papurškiu cheminėmis priemonėmis.

Jūsų sodo ir daržo įdomybės: kokios jos?

Deja, mano sode negausu įdomybių, nes dirvožemis joms ne itin tinkamas, bet keletą galiu paminėti. Daugelis stebisi mano agurkų auginimo būdu. Kasmet auginu bulvių maišuose: juos sulankstau iki pusės, į dugną pripilu komposto, o ant viršaus – žemių mišinio. Į maišą sodinu tris hibridinių agurkų daigus ir pastatau prie tvoros. Vaisių primezga tiek, kad pavalgyti sočiai užtenka.

Sodas prie pat kelio, norėjosi pridengti jį nuo dulkių ir smalsių akių, todėl už tvoros pasodinau sidų (Sida hermaphrodita (L.) Rusby) eilę. Pavasarį jos tankiai užauga ir žaliuojančia siena užstoja kiemą, o rudenį nupjaunu ir sudeginu. Sidos – įdomiais lapais baltai žydintys augalai, jų tėvynė Amerikoje, o Lietuvoje naudojami biokurui.

Po 10 metų mano sode pradėjo derėti aktinidijos, vynuogės, labai mėgstu vijoklines rožes.

Kam dar lieka laiko laisvomis nuo darbo dienomis?

Būdama 16-os tapau Lietuvos žvyneline sergančiųjų draugijos (LŽSD) nare. Jau daugiau kaip 20 metų esu valdybos narė. Labai daug laisvo laiko atima ši veikla. Tenka bendrauti su dermatologais, farmacijos srities atstovais ir sergančiaisiais. Iki šiol mes dar šviečiame visuomenę, aiškiname, kad tai nėra užkrečiama liga. Tai genetinė, nepagydoma odos liga. Taigi su ja reikia susidraugauti ir išmokti ją valdyti. Remdamasi tiek asmenine patirtimi (sergu nuo 3 metukų), tiek kitų sergančiųjų, galiu drąsiai sakyti, kad žvynelinę įmanoma suvaldyti.

„Rasų“ korespondentė Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

Ritos Asakavičiūtės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.