Vėjas: 
Vejos priežiūra vėlų rudenį – sugrėbti lapus ir kitas organines atliekas bei nupjauti žolę prieš žiemą. Jeigu išgąstingai šoktelėjome nuo kėdės, šaukštai jau po pietų. Tačiau apie savo tinginystės (ar laiko stokos) žalą paskaityti verta. Pūdamos organinės atliekos pūdo ir veją, be to, skatina grybinių ligų plitimą ir samanų augimą. Šį rudenį veją Kaune dar buvo galima pjauti lapkričio pabaigoje. Jeigu vejapjovė su žolės surinkimo baku, ji puikiai surenka ir lapus, atskirai vargintis ir grėbti nereikia.
Baisiausia nuodėmė – nuo trinkelių nukastą sniegą sukrauti ant vejos į didžiules piramides. Veja susispaudžia, iššunta, o per atlydį storas apledėjusio sniego sluoksnis galima stipriai pažeisti velėną. Mažiausia, ką gausime dovanų nuo Kalėdų senelio už tokią nepriežiūrą – tai sniego pelėsis. Nusilpusi ir sutrinta žolė pavasarį atželia gerokai vėliau. Jeigu neturime kur pilti sniego, nuo vejos jį nukaskime bent per atlydžius. Iššutusi veja atrodo labai skurdžiai, o kai kurie plotai ir visai išplinka, pavasarį juos tenka atsėti.
Labiau nukenčia rudenį azoto trąšomis patręšta ir nenupjauta veja, taip pat tokia, kurios sėklų mišinio daugumą sudarė daugiametės svidrės ir smilgos. Jos sniego pelėsiui jautresnės negu eraičinai.
Sniego pelėsis – tai grybinė liga, kuri pasireiškia anksti pavasarį nutirpus sniegui. Žolės stiebelius ir lapukus padengia pilkšvas arba baltas, rečiau rausvas apnašas. Veja pradeda pelyti, nykti, išplinka. Gelbėja fungicidai, kaip ir nuo kitų grybinių ligų. Seniau buvo naudojamas fundazolas, dabar galima purkšti previkuru. Daugelis nuo veją puolančių grybinių ligų veiksmingų purškalų (pvz., „Prosaro“) parduodami tik didmena ūkininkams arba pateikus specialų pažymėjimą, patvirtinantį, kad baigti specialūs kursai, kaip tinkamai elgtis su chemikalais. Taigi sodininkui mėgėjui tenka naudoti tuos fungicidus, kuriuos randa sodo prekių parduotuvėje.
Ne mažiau piktas vejų priešas – mūsų numylėti augintiniai. Dėl savo įpročio kelti koją šunys labiausiai kenkia spygliuočiams ir kitiems visžaliams augalams, o štai moteriškoji jų pusė vikriai sunaikina net pačią gražiausią veją. Šlapimas išdegina žolę – lieka rudų sprindžio skersmens apskritų dėmių. Apskritimo viduryje žolė sunyksta, o ties pakraščiu dar labiau suveši – iš toli panašu į tamsiai žalią kupstą, paliktą neapdairaus šienpjovio, bet priėjus arčiau paaiškėja, kad kupstas tuščiaviduris. Išdegintus plotelius reikia atsėti – žemė šek tiek supurenama kauptuku, paberiama sėklų ir sumindoma. Pagavę šunį nusikaltimo metu užpilkime ant žolės kibirą vandens. Kartais tai padeda.
Deja, šie patarimai tinka tik vasarą, o žiemą su kibiru vandens nepribėgiosi, be to, vanduo tik dar labiau pakenks vejai. Vienintelė išeitis – skirti kieme specialią vietelę, pripilti ją smėlio arba medžio žievės ir išmokyti savo augintinius ten atlikti visus gamtinius reikalus.
Beje, šunų išmatos žolės beveik negadina, jeigu iš karto surenkamos.
G.S.
