Tikėjosi grąžos, bet gavo šnipštą

Aplinkos ministerijai (AM) plečiant natūralių buveinių tinklo „Natura 2000“ plotą Lietuvoje, vis daugiau miško savininkų dėl veiklos suvaržymų jaučiasi likę prie suskilusios geldos. AM pripažįsta, kad kompensacijos už apribojimus nėra teisingos, ir žada šiemet sukurti naują atlygio modelį. Kol jo nėra, miško savininkai pakibę tarp žemės ir dangaus. O kai kurie ekspertai nerimauja, kad dabar norima nurašyti ilgametį tradicinį miškininkavimą kaip netinkamą ir stačia galva neriama į naujoves, kurios esą dar nėra patikrintos. Jie kelia klausimą – kokios bus eksperimentų pasekmės?

Kurių ekspertų nuomonė teisinga?

Ūkinė veikla ir gamtosauga – visada ant svarstyklių. Pernelyg nusvėrus bet kuriai pusei, prasideda problemos. Tiek ūkininkai, tiek miško savininkai jau seniai nuogąstauja, kad gamtosauga ima viršų, užgniauždama ūkinę veiklą. O gamtos ir aplinkos sergėtojai mano, kad gamtos ir aplinkos apsaugai turime skirti dar daugiau dėmesio.

Praėjusiais metais AM ėmė plėsti natūralių buveinių tinklo „Natura 2000“ plotą Lietuvoje. Vos tapęs aplinkos ministru, Simonas Gentvilas pabrėžė vieną iš prioritetų – plėsti šį tinklą ir užtikrinti nykstančių rūšių apsaugą, ką ir esame įsipareigoję ES.

Svarbių buveinių klausimas reikšmingas ne tik Lietuvai. Dėl to švedų miškų savininkai kreipėsi į teismus. Jie iškėlė bylas Švedijos miškų agentūrai, ginčydami agentūros jų valdose įregistruotas kertines buveines. Ir laimėjo.

„Ūkininko patarėjui“ 2022-ųjų sausio 6 d. paskelbus publikaciją „Buveinių „makles“ padėtų išsrėbti švedų pavyzdys“, redakcija sulaukė projekto „Natura 2000“ tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ grupės laiško, kuriame teigiama: „Mūsų komanda, kurią sudaro Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Miško mokslų katedros atstovai, Aplinkos ministerijos, Aplinkos projektų valdymo agentūros, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos ir kitų aplinkosaugos institucijų ekspertai, mato šį tekstą kaip tendencingą, pateikiantį iškreiptus faktus ir tikslingai formuojantį skaitytojų nuomonę.“

Atsiųstame laiške nurodyta: „Jūsų tekste teigiama, jog Švedija yra sektinas pavyzdys Lietuvai, tvarkantis su miškais ir nesteigiant naujų miško buveinių. Tačiau priešingą dalyką sako Europos Teisingumo Teismas, kuris 2021 m. kovo mėnesį paskelbė išvadą, jog Švedija nepakankamai saugo rūšis, įrašytas į ES Buveinių direktyvą, įpareigojančią visas Europos Sąjungos šalis nares saugoti nykstančias vertingas gamtines buveines ir rūšis. Švedija įpareigota ištaisyti trūkumus.“

Ko nori visuomenė

Laiške taip pat nurodoma, kad straipsnyje klaidingai teigiama, jog europinių miško buveinių plėtra yra mažos grupelės žmonių interesas bei našta valstybei ir pateikta apklausos duomenų: „Praėjusių metų pavasarį buvo paviešinta reprezentatyvi visuomenės apklausa, kuri parodė, ko iš tikrųjų nori visuomenė. Net 98 proc. apklaustųjų visiškai ar greičiau pritaria teiginiui, kad miškuose gyvenančios retos, nykstančios rūšys turi lygiavertę teisę egzistuoti kaip ir mes. 85 proc. gyventojų iš dalies arba visiškai sutinka, kad saugomų teritorijų valstybiniuose miškuose turi būti draudžiami miško kirtimai ūkiniais tikslais ir galimi tik nedidelės apimties kirtimai gamtosaugos tikslais. Beveik pusė (48,7 proc.) gyventojų mano, kad privačiame miške saugomoje teritorijoje kirtimai turėtų būti leidžiami tik pagal gamtosaugines rekomendacijas.

Visuomenė vis geriau supranta, jog miškų ir unikalių juose esančių buveinių saugojimas yra žmonių sveikatos ir išlikimo klausimas, vis didesnę reikšmę teikia miško teikiamoms ekosisteminėms paslaugoms, reikalauja iš Vyriausybės didinti Lietuvos miškingumą, tad teiginys, jog EB svarbos miško buveinių išskyrimas yra mažos žmonių grupės interesas, yra klaidinantis.“

ŪP atkreipia dėmesį, kad tyrimas atliktas AM Aplinkos projektų valdymo agentūros užsakymu. Verta pabrėžti, kaip „miško mylėtojai“ reaguoja į siūlymą savo rūpestį miškais patvirtinti realiu indėliu. Ta pati apklausa atskleidė, kad tik mažuma, beveik ketvirtadalis (23 proc.) apklaustųjų sutiktų mokėti mokesčius miško savininkams, kurie ūkininkauja gamtai palankesniu būdu. Likusieji tokio mokesčio mokėti nesutiktų. Dauguma – 66 proc. – yra už privačių miškų išpirkimą, panaudojant valstybės biudžetą ir nedidinant šalies gyventojams mokesčių.

Miško savininkas ieško logikos

O ką apie ūkinės veiklos ribojimus miškuose ir nuosavybės teisių bei valstybės poreikių balansą mano miško savininkai, kurie ne iš knygų žino, kaip auga miškas, savo rankomis jį sodina, ugdo, sukuria darbo vietas, pridėtinę vertę šalies ekonomikai, išlaiko savo šeimas ar tikisi grąžos sulaukus pensinio amžiaus?

Pernai pavyzdingiausiai besitvarkančiu Lietuvos miško savininku pripažintas šilališkis Antanas Tarvydas ŪP išklojo savo rūpesčius ir požiūrį. Gausų miškininkavimo bagažą – keliasdešimt metų dirbo eiguliu urėdijoje, ne vieną dešimtmetį užsiima privačia miškininkyste – sukaupęs vyras sako, kad jam nuo vaikystės yra artimas miškas ir gyva gamta. Jis tikras, kad gamtą būtina puoselėti, tačiau nenutyli, kai gamtosaugininkų veiksmai jam kelia klausimų.

„Yra nustatytų ES svarbos natūralių buveinių, kurios, mano požiūriu, neatitinka realybės. Štai mano 1,5 ha eglynas, kuriame yra trys skroblai, pavadintas skroblynu. Ten yra kultūrinės kilmės miškas, tie keli skroblai išdygo savaime. Nustačius tokią buveinę, jokie kirtimai negalimi, o kompensacijos nūnai labai menkos – už 70 metų eglyną 5 metus gausi po 270 Eur už ha, dar 5 metus – po 200 Eur. Taigi, maždaug 2 300 Eur – simbolinė kompensacija, palyginti su rinkos verte, ir liks supūdytas miškas. Jau nekalbant apie ataugantį naują mišką, kurį sodintum nukirtus eglyną. Kur čia ekonominė ar kokia kitokia logika? Ar kas nors tai įvertina?“ – retorinius klausimus „Ūkininko patarėjui“ bėrė miško savininkas.

A. Tarvydo šeima valdo apie 500 ha miško, kur europinės svarbos buveinės nustatytos ne vienoje vietoje. Jis apgailestauja, kad teks palikti brandų mišką sunykti ir kituose eglynuose: „Kitas plotas – eglynai, kur yra žolinės augalijos. Tai yra 60–70 metų eglynai, kurie buvo sutvarkyti, išvalyti. Sutvarkius gavo daugiau saulės šviesos, ėmė augti žolė. Kitu atveju būtų vien spygliai. Pamatė šiuos sutvarkytus miškus ir priskyrė buveinių tipui – žolių turtingi eglynai. Ir čia uždrausti kirtimai, lauksime, kol mišką apniks vabalai? Iš viso virš 10 ha mano valdomo miško yra patvirtina kaip „Natura 2000“ teritorijos ir dar maždaug tiek priskirta prie ES svarbos buveinių, bet dar nepatvirtinta.“

Liko be „pensijų fondo“

Šilališkis nenutylėjo ir kaimyno, turinčio 6 ha miško, karčios patirties. Šis vylėsi, kad investavo į savo „pensijos fondą“ – mišką, o dabar iš jo lūkesčių liko šnipštas. „Kol jis dirbo, labai tvarkingai prižiūrėjo, puoselėjo mišką, kuris atrodė kaip parkas. Sakė, kad bus senatvei, o paaiškėjo, kad jo miškas priskirtas ES svarbos natūralioms buveinėms. Jau turėjo 3 ha kirtimo projektą, bet dabar viską sustabdė, kirsti neleidžia. Jam už ha siūlo 270 Eur metinę išmoką – net dantų protezams neužteks. O 6 ha miško rinkos vertė siekia iki 60 tūkst. Eur“, – apie kaimyno patirtą akibrokštą pasakojo A. Tarvydas.

Miško savininkas teigė, jog dauguma žmonių net netiki, kad taip gali būti – kone miško nacionalizacija beveik už dyką. Jis mano, kad svarbių buveinių tinklą galima plėsti radus protingus sprendimus. Pats turėtų ne vieną pasiūlymą, jeigu į juos kas įsiklausytų.

Stabdo kirtimus

Panašūs rūpesčiai ir kitame Lietuvos krašte – Utenos. Miškotvarkos ir medienos gamybos įmonės „Kestarolis“, įsikūrusios Utenos rajone, vadovas Kęstutis Žemaitis ŪP tvirtino, kad dėl europinės svarbos natūralių buveinių tinklo plėtros griūva įmonės planai. „Įmonė yra gavusi europinę paramą, įsipareigojusi Nacionalinei mokėjimo agentūrai. Pirkome brandų mišką, reikiamą techniką, planavome apyvartą, pajamas, kirtimus, turėjome miškotvarkos projektą. Kai atėjome prašyti leidimo kirsti, sako, kad negalima, nes čia yra ES svarbos buveinės. Brandus medynas, kurį planavome kirsti ir gauti pajamų, lieka bevertis, o įmonė – „ant ledo“. Mums nieko nesakė, neskelbė, ką ketina daryti“, – savo problemas redakcijai išklojo verslininkas.

Įmonės vadovas skaičiavo, kad pernai buvo sustabdyta apie 15 ha suprojektuotų kirtimų, ir šiemet maždaug tiek pat planuotų ha negalės kirsti. „Kirtimų stabdymas prasidėjo nuo praeitų metų pradžios. Kiek girdėjau, AM rengia antrą buveinių tinklo plėtros etapą, tad plotų, kur bus apribota veikla, daugės. Jiems nerūpi, kad tai – mūsų veikla, kurią lydės nuostoliai. Įdomiausia, kad tos buveinės dar neįtvirtintos, bet kirsti jau negalima. Kaip ir kiek kompensuos, nežinia. Sėdime prie suskilusios geldos. Pristeigia buveinių, o mes turime atsakyti savo turtu“, – apmaudavo K. Žemaitis.

Verslininkas siūlo ieškoti balanso. Jis sutiktų, kad valstybė išpirktų tuos miškus, kur steigiamos saugomos teritorijos, tik už adekvačią kainą.

Kaip išskirtos buveinės

Ar keli skroblai jau yra skroblynas? Iš miško savininko A. Tarvydo lūpų klausimą pateikėme Gamtos tyrimų centro Floros ir geobotanikos laboratorijos vadovui dr. Valerijui Rašomavičiui.

„Kartais daug ką suklaidina buveinių pavadinimai, į kuriuos neįmanoma sudėti visų buveinės tipo charakteristikų: pavyzdžiui, šienaujamos mezofitų pievos ne visada yra šienaujamos, gali būti ir ganoma; pasitaiko Melvenynų, kuriuose melvenė gali neaugti; Stepinių pievų buveinės pavadinimas nepasako, kad Lietuva priklauso stepių zonai; Vakarų taigos europinės svarbos buveinė tai ne tas pat, kas Sibiro ar kitų šaltų kraštų tamsieji taigos medynai.

Panašiai yra ir su paminėtais skroblynais. Tai būtų augalų bendrija, kuri aptinkama skroblo arealo ribose. Per Lietuvą praeina skroblo paplitimo riba ir Šilalės kraštas patenka į šį arealą. Jeigu yra atitinkama žolių kompozicija, nesvarbu, kad medyne tik vienas kitas skroblas, tokia buveinė gali visiškai atitikti skroblyno buveinės tipą. Buveinės tipas identifikuojamas pagal augalų bendriją, t. y. jis nustatomas ne miškų klasifikacijos pagrindu, bet remiantis fitosociologiniais vienetais. Jeigu minimo miško sklypo nepavyktų fitosociologiškai priskirti skroblynui, tikėtina, kad ten būtų kita buveinė – greičiausiai rūšių turtingas eglynas“, – ŪP aiškino dr. V. Rašomavičius.

Jis išsakė nuomonę ir dėl natūralių buveinių inventorizacijos rezultatų: „Manau, kad jų buvo išskirta tiek, kiek jų tuo metu buvo surasta. Palyginti su visu šalies plotu, procentiškai tai tikrai nėra daug – tik 6,7 proc. (įskaitant Kuršių marių lagūną). Bet čia yra požiūrio reikalas. Jeigu kalba savininkas, į kurio vienintelę nedidelę valdą patenka europinės svarbos buveinės plotas ir jam gresia kokie nors gamtosauginiai apribojimai, bus ieškoma įvairių pretekstų, kad tų suvaržymų ar nepatogumų nebūtų. Pavyzdžiui, sakyti, kad natūrali buveinė neteisingai išskirta.“

Savininkai skriaudžiami

Valstybinės miškų tarnybos (VMT) direktoriaus pavaduotojas dr. Albertas Kasperavičius aiškino, kad tarnyba, vadovaudamasi nustatyta teisine tvarka, už numatytus veiklos apribojimus apskaičiuoja miškų savininkams kompensacijas, kurios gali būti vienkartinės, kai visiškai uždraudžiamas miško naudojimas, arba kasmetines kompensacijas ilgesniam laikotarpiui, jeigu medienos naudojimas yra atidedamas vėlesniam laikui.

„Problema ta, kad tos kompensacijos yra sąlyginai mažos. Jeigu kompensacijos išdėstomos per eilę metų, žmogus negauna naudos, kai jam reikia. Ypač tai aktualu senyvo amžiaus asmeniui. Gal jis turi įsipareigojimų bankui ar nori paremti savo vaikus. Manau, kad tokiu atveju savininkas yra nuskriaustas“, – savo asmeninę nuomonę ŪP išsakė dr. A. Kasperavičius, pridūręs, kad AM žada parengti naują kompensavimo tvarką, tačiau kol kas galioja esama.

Ministerija žada pokyčius

Aplinkos viceministras Danas Augutis ŪP tvirtino, kad vienas pagrindinių dalykų, kuris stabdė „Natura 2000“ tinklo plėtrą, – žemės savininkų pasipriešinimas, susijęs su ūkinės veiklos apribojimais ir neteisingu kompensavimu.

„Atvirose buveinėse yra numatomos išmokos už gyvulių ganymą, ganyklų išsaugojimą. O miškuose išmokos sąlyginai nedidelės, palyginti su verte, kurią savininkas gautų nukirtęs mišką ir pardavęs medieną. Dabar esame numatę, kad liks kasmetinės išmokos, kurios dabar yra mokamos už „Natura 2000“  teritorijas, bet kartu metų viduryje turėtų atsirasti vienkartinė išmoka tokiu atveju, kai su savininku sudaroma sutartis dėl buveinės apsaugos. Ta išmoka bus gerokai didesnė, preliminariai skaičiuojame, kad ji būtų siejama su medienos verte tame sklype. Vienkartinė išmoka turėtų būti sąžiningas atlyginimas už apribojimą, o savininkas galėtų išlaikyti savo mišką, šeimai parodytų, kad turi mišką saugomoje teritorijoje“, – apie numatomus pokyčius pasakojo aplinkos viceministras.

Jis priminė, kad yra ir trečiasis būdas, kuriuo ir dabar savininkai gali naudotis, jeigu jiems netinka plėtra, – valstybė gali nupirkti tą teritoriją rinkos kaina. D. Augutis pabrėžė, kad šiemet numatomos išmokos bus mokamos už tuos plotus, kur plečiamas „Natura 2000“ tinklas.

Procesą paspartintų sutartys

Aplinkos viceministras pripažino, kad saugomų teritorijų steigimo procesas yra gana painus: „Pagal Lietuvos stojimo į ES sutartį, turime įgyvendinti Buveinių direktyvą ir, priklausomai nuo buveinės tipo, pobūdžio ir retumo, apsaugoti nuo 20 iki 60 proc. visoje šalyje esančių natūralių buveinių. Jas turime įtraukti į saugomas teritorijas, o kitose gali vykti ūkinė veikla. Buveinėse apribojimai atsiranda tik tokiu atveju, kai įsteigiama saugoma teritorija arba ji toje vietoje planuojama steigti.“

Miško savininkai skundžiasi esantys nei pakarti, nei paleisti, kai planuojama steigti saugomą teritoriją – adekvačių kompensacijų dar nėra, o veikla jau ribojama. Aplinkos viceministras aiškino, kad steigimo proceso metu veikla ribojama, kad per tą laiką nebūtų sunaikintos vertybės. Tačiau jis  pripažino, kad tokiu atveju iš tikrųjų savininkai yra „pakibę“.

„Dabar ir galvojame, kaip geriau organizuoti tuos darbus, nes planavimas gali užtrukti metus ir dvejus. Procesą galėtų paspartinti sutartys su savininkais“, – išeitį mato D. Augutis.

Pasikeitė požiūris

VDU Žemės ūkio akademijos Miško mokslų katedros prof. dr. Gediminas Brazaitis yra pasisakęs apie ganėtinai sudėtingą saugomų teritorijų tinklą, skirtingais laikotarpiais suformuotą kartais prieštaringų koncepcijų ir požiūrių.

„Visuomenės požiūris į tai, kas yra labiausiai saugotina, per tokį ilgą laikotarpį pasikeitė. Labiausiai saugoti reikia tai, kam gresia didžiausia rizika išnykti ar degraduoti, o tai yra gyvoji gamta. ES svarbos natūralios buveinės yra daugelio rūšių išlikimo garantas, tad saugoti jas yra svarbu. Turime suprasti, jog saugoti turime ne dėl ko nors kito – Europos Sąjungos ar „Vilniaus ponų“, o dėl savęs. Tai – visų mūsų uždavinys“, – įsitikinęs profesorius.

Jis taip pat pabrėžė, kad nėra tiesa, kai sakoma, jog miško savininkai esą praktiškai netenka savo turto, šiuo metu rinkoje visi miškai yra ganėtinai brangiai įkainojami. „Kita vertus, miško savininkas neturėtų jaustis baudžiamas, jog jo miškas yra biologiškai vertingas, turime pereiti prie visuotinai priimtinų kompensavimo ar išpirkimo sumokant sąžiningą kainą būdų. Galiausiai, kiek man žinoma, kol nėra sutvarkyta kompensavimo teisinė bazė, privatiems miško savininkams šiuo metu naujų apribojimų neįvedama. Netgi atvirkščiai – tvirtinant buveinių apsaugai svarbių teritorijų (BAST) apsaugos tikslus, apribojimai privačiuose III–IV grupės miškuose nenumatomi, nors iki tol derinant toje vietoje miškotvarkos projektus galėjo būti apribojimų“, – ŪP teigė dr. G. Brazaitis.

Sukuria didelius pelnus

VDU profesorius sako, kad miškas yra daugelio rūšių buveinė, tad kirsdami mes įsikišame į miško procesus nėra taip, kad retosios rūšys nekviestos apsigyvena to nepageidaujančio miško savininko plotuose.

„Be to, miškininkystė yra pelninga veikla, sektorius sukuria didelius pelnus ir nesu tikras, ar yra sąžininga ištiesus ranką prašyti Lietuvos visuomenės subsidijuoti mūsų sektorių. Kas vyksta? Ogi pačios miško savininkų organizacijos pasisako prieš lėšų rinkimą ir perskirstymą, jau keletą metų girdime miško savininkų organizacijoms atstovaujančių garbingų žmonių atkaklius prašymus naikinti už nukirstą medieną renkamas 5 proc. įmokas. Šios lėšos greta dabar naudojamų miško kelių remonto, priešgaisrinės apsaugos ir kitų bendrųjų miško savininkų poreikių tenkinimo, galėtų tarnauti miško ekosistemų tvarumą užtikrinančioms teisingo dydžio išmokoms. Taip bent iš dalies būtų prisidedama prie visuomenės skiriamų lėšų“, – samprotavo dr. G. Brazaitis.

Jis pastebėjo, kad labai dažnai yra klaidingai painiojamos buveinės. Kalbėta apie ES svarbos natūralias miško buveines, yra Paukščių apsaugai svarbios teritorijos. Dar yra kertinės miško buveinės, kurios buvo inventorizuotos visuose Lietuvos miškuose.

VDU profesorius tvirtino, kad dalis miškininkų šiuo metu eskaluoja Švedijos atvejį, kur Švedijos miškų tarnyba neregistruos naujų Kertinių miško buveinių ir leis, savininkui pageidaujant, išregistruoti tas Kertines miško buveines, kurios buvo inventorizuotos vėliau nei 2019 m. birželio mėnesį: „Šis argumentas pateikiamas kritikuojant Europos Bendrijos svarbos buveinių steigimą Lietuvoje. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad tikėtinai sąmoningai yra painiojami terminai, kadangi Lietuvoje kertinės miško buveinės neturi specialaus saugojimo statuso, jos saugomos savanoriškai. O kalbant apie Buveinių direktyvoje numatytas natūralias miško buveines, tai Europos Teisingumo Teismas nusprendė, jog Švedija per mažai apsaugo Europos mastu saugomas rūšis ir buveines, bei įpareigojo tą padėtį ištaisyti.“

Darykime priešingai ir bus gerai?

Dr. A. Kasperavičius teigė, kad klimato kaitos iššūkiai mus verčia adaptuotis, turime įvertinti nykstančią bioįvairovę, CO2 kaupimą miške. Tačiau pabrėžė manantis, jog tai neturėtų būti pretekstas vienu rankos mostu nurašyti kaip netinkamą ilgametį tradicinį miškininkavimą.

„Manau, kad matant tuos iššūkius reikėtų galvoti, kaip mokslininkams, specialistams atlikti išsamius tyrimus, įvertinti kitų šalių patirtį ir pasiūlyti tinkamiausius būdus, kaip patobulinti miškų ūkį. Blogiausia, kad priimami emocijomis paremti spendimai – esą darykime priešingai, tada bus gerai. Jeigu kirtome, dabar nekirskime, jeigu turėjome vienokį miško amžių – dabar norime sengirių. Mes, kaip tarnyba, matytume, kad turi būti mokslu pagrįsti sprendimai, bet to nėra. Gal po 20 metų suvoksime, kad padarėme blogai“, – samprotavo VMT direktoriaus pavaduotojas.

Jis pridūrė, kad jau turime prastos patirties: „Šiaurinėje zonoje, o mes visgi esame daugiau šiaurinė šalis, pirmiausia reikia įvertinti, kaip miškai atsikuria tokiomis sąlygomis, tarkime, kai taikomas neplynas kirtimas. Sako, kad reikia kirsti 20 ar
30 proc. miško neplynais kirtimais. Miškų urėdijoms buvo privalomai nurodoma pasiekti procentus, bet specialistai matydavo, kad miškas neatsikurs – eksperimentuojama su neplynais kirtimais ten, kur jie akivaizdžiai nepasitvirtina. Tokie dalykai diskredituoja tai, ką siūlo mokslininkai. Taip, tam tikroje miškų dalyje galime naudoti neplynus kirtimus, bet kitur, pavyzdžiui, pušynuose, kuriuos mes dabar visi labai mylime, pušis geriausiai atsikuria, kai yra atvira teritorija.“

Myli ir mišką, ir medinius baldus

VMT direktoriaus pavaduotojas išsakė savo nuomonę ir apie visuomenės apklausas: „Kas gi iš mūsų, lietuvių, nemyli miško. Paklausus bet kurio, ar galima kirsti mišką, pasakys, kad ne. Bet turbūt visi mielai pirks medinį baldą, daiktą, žavėsis mediniu namu, kūrens medines malkas. Iš kur mes visa tai imame?“

Jo manymu, apklausos dalyviams reikėtų išsamiau pristatyti miškų problemas, plačiau suformuluoti klausimą ir įsitikinti, ar tinkamai jį suprato. „Jeigu formuluojami jausmu ir meile gamtai paremti klausimai, atitinkami bus ir atsakymai. Į tokias apklausas žiūriu gana skeptiškai, priklauso, kas formuluoja klausimus, ir ar nėra tame tam tikro šališkumo“, – savo mintis išsakė  dr. A. Kasperavičius.

Skaičiai

AM duomenimis, per 2021 metus „Natura 2000“ tinklas papildytas 8 253 ha miško buveinių. Iš viso  šiuo metu „Natura 2000“ tinkle yra 100 126 ha miško buveinių. Pagal Europos Komisijos pastabas 2022 m. pabaigoje BAST tinkle turi būti 138 460 ha miško buveinių.

2022-01-21

ŪP korespondentė Vida TAVORIENĖ

VMT ir AM nuotraukos

Natura 2000, miško savininkai, tradicinis miškininkavimas, ūkinė veikla ir gamtosauga, Vida Tavorienė, Ūkininko patarėjas