Pasaulio pienininkams rūpi ir smulkusis ūkininkas

Lietuviškų pieno produktų baras veikė visas renginio dienas ir buvo itin populiarus.

Beveik visą praėjusią savaitę vyko Tarptautinės pienininkystės federacijos (IDF) Pasaulinis pienininkystės kongresas, sulaukęs per 1200 dalyvių. Delegatai iš pusšimčio šalių dirbo pasiskirstę skirtingose „Litexpo“ parodų ir konferencijų centro salėse, skirtose vis kitoms temoms gvildenti. Pirmą kartą Rytų Europoje surengtame IDF metiniame renginyje apsilankė su pieno sektoriumi įvairiai susiję žmonės: pramonininkai, ūkininkai, gyvūnų gerovės ir sveikatos ekspertai, mitybos specialistai, mokslininkai, politikai, valdininkai, tarptautinių organizacijų atstovai… Lietuva išmėginimą sėkmingai išlaikė, Nacionalinis organizacinis komitetas iš svečių sulaukė tik padėkų ir šiltų atsiliepimų.
Forumo metu veikė paroda, kurioje dalyvavo 28 kompanijos iš viso pasaulio, tarp jų ir mūsų perdirbimo įmonės, Žemės ūkio ministerija. Atskiri stendai priminė, kad kitas toks kongresas kitų metų rudenį, spalio mėnesį, rinksis Roterdame, Nyderlanduose, o 2017 m. – Stambule, Turkijoje.

Pokyčiai pasaulio pieno žemėlapyje
Pasak IDF pasauliniame pienininkystės kongrese pateiktos ataskaitos, praėjusiais metais pieno rinkoje išryškėjo tam tikri pokyčiai. Išsivysčiusiose šalyse pieno produktų vartojimas „pasiekė lubas“, o besivystančiose šalyse augo tiek vartojimas, tiek ir gamyba. Įvyko poslinkių ir tarp pasaulio pienininkystės lyderių kompanijų. Kai kurios jų, naudodamosi palankiomis 2014-ųjų kainomis ir didėjančiu vartojimu, sugebėjo dvigubai padidinti apyvartą ir pakilti į aukštesnę poziciją.
20 kompanijų pienininkystės lyderių (greta JAV, ES kompanijų – veržlios įmonės iš Kinijos, Indijos) užima ketvirtadalį visos pasaulio pieno produktų rinkos. Pirmajame lyderių penketuke – „Dairy Farmers of America“ (JAV), „Fonterra“ grupė (Naujoji Zelandija ir kt.), „Lactalis“ grupė (Prancūzija ir kt.), „Nestle“ (Šveicarija ir kt.), „Arla Foods“ (Danija, Švedija ir kt.).
Pasaulyje pernai pagaminta apie 802 mln. t pieno produkcijos, arba 110,7 kg vienam planetos gyventojui. Gamyba per metus augo gerokai sparčiau nei iki tol – 3,3 proc. Tačiau šių metų realijos leidžia numanyti, kad per ateinančius dvejus metus tikėtinas kur kas saikingesnis apie 1,5 proc. augimas.
Didžiausia pieno gamintoja pasaulyje tapo Azija. Jai tenka 28 proc. viso pieno sektoriaus. Antroji jėga pieno rinkoje yra Europos Sąjunga (24 proc.). Globaliame pieno žemėlapyje kitų teritorijų indėlis pasiskirstė taip: Šiaurės ir Centrinė Amerika – 18 proc., Pietų Amerika – 11 proc., ES nepriklausančios Europos šalys – 9 proc., Afrika – 5 proc., Okeanija – 5 proc.
Veržliai didėja pieno vartojimas ir gamyba tokiose šalyse kaip Kinija, Indija. O Japonijoje, Argentinoje ji traukėsi.
Kai kurios šalys per pastarąjį dešimtmetį pieno produktų eksportą padidino: Naujoji Zelandija (nuo 19 proc. iki 28 proc.), JAV (nuo 5 iki 14 proc.), Baltarusija (nuo 2 iki 4 proc.). O ES (nuo 39 iki 26 proc.), Australijos (nuo 16 iki 6 proc.) – sumenko.

ES išliks eksporto lyderė
Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija (EBPO) drauge su Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (MŽŪO), bendradarbiaudamos su pasaulio ekspertais, įvairiomis organizacijomis ir grupėmis daugiau nei iš 50 šalių, analizuoja dabartines pieno sektoriaus tendencijas ir, atsižvelgdamos į makroekonomines prielaidas, mėgina kurti ekonomines prog­nozes. Ko galima pienininkystėje tikėtis po dešimties metų – kokios tendencijos įsigalės skirtingose valstybėse?
Pasak analitiko Stephano Hubertus Gay, svarbiausias sektoriaus variklis – gyvūninių baltymų paklausa. Augalinės kilmės baltymų suvartojimas pasaulyje išlieka stabilus, o gyvūninės – auga, ypač besivystančiose šalyse. Neabejojama, kad ši tendencija išliks.
Pagrindinės pieno produktų eksportuotojos, manoma, ateinantį dešimtmetį nesikeis – JAV, ES, Naujoji Zelandija, Australija. Smarkiai augs visų produktų rūšių eksportas, ypač sūrių, nenugriebto pieno miltelių.
Papildomos užsienio rinkos ūkininkams – tai perspektyva plėtoti pieno ūkius. Prisotintose ES, Australijos vietos rinkose plėtros galimybės ribotos: pieno produktų paklausa nedidėja ar net traukiasi.
„Gal reikia kitokių produktų, tam tikrus produktus eksportuoti, didinti konkurenciją? – svarstė analitikas iš Jungtinės Karalystės S. H. Gay. Jis atkreipė dėmesį į vartotojų elgesio pokyčius. Dalis žmonių vietoj natūralaus pieno renkasi pakaitalus – sojų, avižų, migdolų pieną. Gera naujiena pienininkams ta, kad išsivysčiusiose šalyse vėl auga sviesto vartojimas. Anot eksperto, tokie reiškiniai gali daryti įtaką ateities tendencijoms ir rinkoms. Tačiau kol kas sunku numatyti, tai trumpalaikiai rinkos pokyčiai ar plėtosis toliau.

Valgytojų skaičius auga
Jungtinių Tautų Organizacija prognozuoja, kad žmonijos skaičius nuo dabartinių 7,1 mlrd. iki 2050 m. perkops 9 mlrd. ribą. Apie planetos netolimos ateities gyventojus galvojama jau šiandien – kaip juos išmaitinti? Apie 800 mln. žmonių gyvena skurdžiai, eina miegoti pusalkaniai. Tačiau besivystančiose šalyse kylant pragyvenimui auga vidurinioji klasė, kuri pageidauja kokybiškų maisto produktų.
Pienininkystės lyderiai suvokia savo atsakomybę ir svarsto apie gamybos tvarumą, neketina nuolaidų daryti aplinkosaugai ir kokybės standartams, gyvūnų gerovei bei sveikatingumui. Kongrese akcentuota tvari sektoriaus plėtra: gaminti daugiau naudojant mažiau išteklių, taip pat ir vandenį, generuoti mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Čia į pagalbą pasitelkiamas mokslas. Galvijai, mažiau išskiriantys metano dujų, – tik viena iš galimybių, prie kurių dirba šiandienos mokslininkai.
IDF tikslai atitinka daugelį MŽŪO iškeltų tvaraus vystymo tikslų. Pieno sektoriaus plėtra svarbi ne tik mitybai apskritai bei visavertei, kokybiškai mitybai. Nenuginčijama socialinė, ekonominė reikšmė sunkiai besiverčiančioms kaimo bendruomenėms.
Skatinta atsigręžti į smulkiuosius gamintojus – potencialą pieno gamybos plėtrai. Net 70 proc. žaliavos pasaulyje šiuo metu superkama iš nenašių, vos 1–2 karves turinčių ūkių. Apie 46 proc. viso primelžiamo pieno neperdirbama, jis lieka šeimų reikmėms.

Daugėja naudą patvirtinančių duomenų
Pienas – visavertis maisto produktas. Nuo seno žinoma, kad jis ypač svarbus vaikams ir ligoniams, padeda išvengti mineralinių medžiagų trūkumo, mažina dantų ėduonies atsiradimo riziką. Nemokamų pieno produktų programos vaikams IDF bei MŽŪO pastangomis veikia Amerikos, Azijos, Afrikos, Australijos, Europos mokyklose. Pieno produktai mokyklose pasiūlomi beveik 140 mln. vaikų visame pasaulyje, iš jų 57 proc. – penkis kartus per dieną.
Mokslas patvirtina žinomas tiesas apie pieno naudą, atskleidžia naujų dalykų.
Dr. Antony Fardetas iš Prancūzijos nacionalinio žemės ūkio tyrimų instituto į pieno produktų įtaką sveikatai žvelgia holistiškai, kaip į dietos (Viduržemio, vegetarinės ir kt.) sudedamąją dalį, juk pieno produktai retai vartojami atskirai. Patikimų mokslinių duomenų dar trūksta, tyrimai tęsiami, tačiau tyrėjai jau pastebėjo teigiamą pieno produktų vartojimo įtaką kovojant su tokiomis lėtinėmis ligomis kaip nutukimas, hipertenzija, diabetas, kai kurios onkologinės ligos.
Ajurvedos ekspertai dr. Partapas Chauhanas ir dr. Goda Denapienė tvirtina, kad šviežias karvės pienas išsiskiria geriausiu maisto medžiagų balansu, maitina visas ląsteles ir audinius, skatina jų reprodukciją. Pienas tinkamas visų tipų (došų) žmonėms, yra afrodiziakas. Jis svarbus kaulų ir dantų formavimuisi, raumenims, smegenims, intelektui ir fizinei jėgai. Tai imunitetas, laimė ir malonumas. Vasarą pienas vėsina organizmą. Geresniam virškinimui patariama vartoti karštą ar šiltą pieną, galima atskiesti vandeniu (2:1).
Kanzaso universiteto mokslininkai aptiko, kad reguliarus pieno vartojimas naudingas smegenims – jose padaugėja medžiagų, padedančių kovoti su stresu, galima išvengti Parkinsono ir Alzheimerio ligų.
Vis dažnesnę alergiją pienui, laktozės netoleravimą ajurvedos ekspertai laiko selekcinio darbo, intensyvios gamybos ir pramoninio perdirbimo pasekme. „Pienas mus pasiekia nenatūralus, įvairūs perdirbimo etapai ir konservantai pakeičia jo savybes“, – aiškino dr. G. Denapienė. Nepageidaujamo poveikio padėtų išvengti ekstensyvūs ūkiai, neperdirbtas, tik virintas pienas su prieskoniais: stiklinei – žiupsnelis kardamono ar ciberžolės, imbiero, cinamono.
Sektoriaus „linksmieji kalneliai“
Ilgalaikė pieno sektoriaus perspektyva puiki, tačiau šiuo metu rinka nepastovi, jau kone metus pieno supirkimo kainos skausmingai mažos. Ekspertai primena, kad tai ne pirmas kartas, „linksmieji kalneliai“ pieno rinkoje kartojasi maždaug kas trejus metus. Krizė paveikia absoliučiai visus rinkos dalyvius, tačiau skaudžiausiai – būtent ūkininkus, nes jie mažiausia grandis tiekimo grandinėje, didžiausia rizika dėl nepastovios rinkos.
Kongrese buvo pateikta įvairių pavyzdžių, kaip mažinti ūkių riziką – pasaulyje taikoma daugybė priemonių, ne tik Vyriausybės pagalba. Antai Airijos kooperatinė įmonė „Glanbia“ siūlo trejus metus taikyti fiksuotą supirkimo kainą. Galimybe naudojasi 40 proc. fermerių, jie tokiomis sąlygomis tiekia trečdalį savo produkcijos. Šia priemone rizikai išvengti naudojasi ir dalis Jungtinės Karalystės, Naujosios Zelandijos ūkininkų. Pastarojoje šalyje plačiai taikoma ir mokesčių atidėjimo sistema. Iki penkerių metų!
Tradicinis ūkininkų sprendimas – veiklos diversifikavimas, kelios ūkio specializacijos. Vienais metais nukentėjus vienam sektoriui, gelbsti kitas. Jau minėtas kooperatyvas „Glanbia“ plėtoja šalutinį verslą – gamina maisto papildus.
JAV pradedama penkerius metus truksianti pelno maržos apsaugos programa. Norą joje dalyvauti pareiškė 55 proc. šalies ūkininkų, kai kuriuose regionuose – per 90 proc. Tereikia užsiimti komercine gamyba, sumokėti metinį 100 dolerių registracijos mokestį bei įsipareigoti dalyvauti programoje nustatytą laiką. Ūkių pelno maržos užtikrinimas – tai skirtumas tarp pajamų ir sąnaudų, kurios apskaičiuojamos pagal formulę, įtraukiant ir pašarų ruošimo kainą. Fermeriai turi nuspręsti, kokią pieno produkcijos dalį norėtų apdrausti ir kokiu maržos apsaugos lygiu. Vidutinei dviejų mėnesių pelno maržai nukritus žemiau pasirinkto lygio, fermeris gaus išmoką, kurios minimalus dydis – 600 JAV dolerių.
Vokietijos Kylio universitete buvo analizuota galimybė ūkio riziką drausti remiantis ateities sandoriais, taip apsisaugoti nuo kainų svyravimo ir finansinėmis priemonėmis optimizuoti sąnaudas. Buvo susisteminti žaliavinio pieno trejų metų supirkimo kainų duomenys, pasirinkti trijų tipų ūkiai: savo jėgomis išsiverčiantis, 80 karvių laikantis šeimos ūkis; 1–2 darbuotojus samdantis 180 karvių pieno ūkis ir tris darbuotojus samdantis 500 karvių ūkis. Pasirinkti keli įvykių scenarijai. Kaip pripažįsta mokslininkai, rinkos analizei reikia įgūdžių, ūkininkams tenka naudotis ekspertų konsultantų paslaugomis. Pasak išvados, didiesiems ūkiams drausti riziką remiantis biržų ateities sandoriais finansiškai apsimoka. Dar vienas būdas drausti riziką per ateities sandorius – pasitelkiant perdirbėjus, draudimas galėtų prilygti vieno mėnesio žaliavinio pieno kainai.

EK siūlo nenukabinti nosies
Europos Sąjunga – didžiausia pasaulyje gamintoja, antroji pieno produktų eksportuotoja, – priminė Luisas Cezaro Jimenezas, Europos Komisijos Gyvūninės produkcijos padalinio vadovas. Pasak jo, nors šiuo metu ES susiduriama su tam tikrais nesklandumais, pieno sektoriaus laukia puiki ateitis.
„Kalbėdamas EK vardu turiu pasakyti, kad ES – didžiausia pieno gamintoja. Kaip įmanoma, kad pagrindinė pieno gamintoja negalėtų tikėtis puikios ateities? ES gamina produktus, kurių paklausa kasmet auga 2 proc.“, – entuziastingai kalbėjo EK atstovas. Jis siūlė nesureikšminti pieno sektoriaus reguliavimo priemonių: sumažėjusių intervencinių kainų, pieno kvotų sistemos atsisakymo. Kainos svyravo ir anksčiau. Sudėtingą situaciją lėmė įvairūs veiksniai: išaugusi gamyba, prarastos rinkos dėl Rusijos paskelbto embargo, pusiausvyros tarp pasiūlos ir paklausos praradimas.
Ūkininkams EK siūlo vadinamąjį pieno paketą (progą susiburti į organizacijas ir įgyti stipresnę derybinę galią bei išsiderėti palankesnes kainas), išplėstą paramos programą, kurioje – privataus saugojimo mechanizmas ir kitos tikslinės priemonės, turinčios padėti gamintojams išsilaikyti. Į ūkininkų pastabą, kad finansinė parama yra per maža, nekompensuojanti praradimų, svečias atsakė, jog parama ir nėra skirta nuostoliams padengti, tai prieštarautų laisvosios rinkos dėsniams. „Nesiekiame kompensuoti nuostolių, tiesiog norime, kad ūkininkai išgyventų“, – sakė L. C. Jimenezas.
Kongrese dalyvavęs kitas EK atstovas, Joostas Korte, tvirtino, kad Briuselyje įtemptas laikas, tenka gerokai pasukti galvas, kaip nuraminti įsiaudrinusius ūkininkus. O vis dėlto jie turi pajusti rinkos dėsnius: „Europos pieno sektorius tapo globaliai konkurencingas, nepriklausomas nuo globalių jėgų, orientuotas į rinką. Toks pokytis negali būt naudingas visiems. Jis kartais skausmingas, kartais prasiveržia Briuselio ir Paryžiaus gatvėse…“
Kainų svyravimo sūpuoklėse, anot J. Korte, mums reikia naujų strategijų, padedančių susidoroti su dramatiškais pokyčiais. Mūsų rinka stabili, o norint dinamiškos, reikia plėtoti eksportą. „2015 m. labai sunkūs ES pieno sektoriui. Reikia pradėti kilti nuo žemiausių pieno kainų“, – sakė EK atstovas, pasidžiaugęs, kad prekybos apimtys byloja apie teigiamus pokyčius.
Tačiau nei svečias iš EK, nei kuris nors kitas Pasaulinio pienininkystės kongreso ekspertas nesiėmė tarsi aiškiaregys burti iš krištolinio kamuolio, kada pieno rinka stabilizuosis, kainos pradės kilti. Vargiai tikėtina, kad tai nutiks jau šiemet. Reikia stebėti, kas vyksta pasaulyje. Gamintojai gauna įvairių signalų, tačiau kol kas apie teigiamus pokyčius kalbėti anksti.

Apie save – nepagražindami spalvų
Pasauliniame pienininkystės kongrese išskirtinis dėmesys buvo skirtas Baltijos regionui. Delegacijas intrigavo pranešėjai iš Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, Rusijos. Tačiau daugiausia informacijos, savaime suprantama, pateikta iš Lietuvos.
Ir mūsų šalies ūkininkų čia buvo daugiausia, ypač trečiadienį, skirtą pieno krypties ūkių praktikai. Bilietus Nacionalinio organizacinio komiteto rūpesčiu išpirko rėmėjai – perdirbimo įmonės. Taip progą apsilankyti pasauliniame forume įgijo ir kuklių šeimos ūkių šeimininkai.
Požiūris į pienininkystės sektorių pateiktas įvairių ekspertų akimis: banko analitiko, mokslininko, ūkininko, žemės ūkio konsultanto… Atskleistas objektyvus pieno sektoriaus vaizdas, pagrindinės problemos ir jų priežastys.
Žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ vadovė Juratė Dovydėnienė pateikė plačią analizę, kurioje mūsų šalies pieno sektoriaus situaciją palygino su kaimynine Latvija, Estija. Deja, palyginimas ne Lietuvos naudai: mūsų šalyje karvių skaičius mažėjo labiausiai, o Estija lietuvių ūkius gerokai pralenkia ir bandų produktyvumu, ir ūkių dydžiu, ir kooperacijos lygiu. Nereikia stebėtis, kad ir estiškas pienas superkamas už geresnę kainą. Lietuvoje kooperatyvų pieno dalis sudaro 30,5 proc. viso superkamo pieno, Latvijoje – 35 proc., o Estijoje – net 55 proc. Lietuvoje veikia 41 pieno gamintojų kooperatyvas, ir tik vienas jų įkūręs perdirbimo įmonę, turinčią gamyklos statusą. Latvijoje yra 33 kooperatyvai ir trys įmonės. Estijos kooperatyvų stiprumą atskleidžia faktas, kad jie nepalyginti labiau sutelkti: šalyje septyni kooperatyvai.
„69 proc. kooperatyvų Lietuvoje maži, po 5-10 narių. Jų amžius solidus. Žmonės gyvena istorija. Reikia laiko susivokti, kad kolūkiai ir kooperatyvai nėra tas pats. Reikia lyderių, pasitikėjimo vienas kitu. Garbaus amžiaus smulkiesiems ūkininkams sunku įdiegti naujoves“, – kooperatyvų plėtros stabdžius Lietuvoje atskleidė
J. Dovydėnienė. Ji sulaukė nemažai klausytojų dėmesio.
Norėdamas dar labiau išryškinti kooperacijos problemų esmę, klausimų pateikė ir Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) vicepirmininkas Bronius Pauža: tą dieną pienininkystės kongrese dalyvavo beveik visas KRK – buvo surengtas išvažiuojamasis posėdis. Komiteto vicepirmininkas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos kooperatyvams, skirtingai nuo kitų šalių, šiuo metu netaikomos jokios mokesčių lengvatos. Per pertrauką jis noriai dalijosi įspūdžiais ir stebėjosi, kad Lietuva iki šiol neprisirengia deramai remti 20–30 karves laikančių pieno ūkių.
Vaizdingai ir taikliai Lietuvos, kaip pieno sektoriaus Pelenės, portretą nupiešė dr. Eglė Stonkutė iš Baltijos tyrimų ir vystymo instituto.
Lietuva – Pelenė, nes čia mažiausios ES pieno supirkimo kainos. Pagaminamas kiekis palyginti kuklus. Gamybos sąnaudų kreivė nuolat kyla. Veterinarijos paslaugų kainos panašios ar net didesnės nei kitose šalyse, pašarų sąnaudos – kaip Vokietijoje ar Prancūzijoje. Vidutinis pieno ūkis ES apie 30 karvių, o Lietuvoje – tris kartus mažesnis – 11. Mažos gamyklos, primilžiai mažesni negu ES, ką jau kalbėti apie JAV skaičius. Jei sąnaudų struktūra nekis, kainų „linksmieji kalneliai“ daugeliui ūkių reikš nuosprendį. Ar ilgai mažieji ūkiai stengsis išgyventi ir eis prašyti pagalbos pas „gerąją fėją“ EK?
„Vis daugiau žmonių visame pasaulyje keičia mitybos įpročius, vartojimas auga. Ar ilgai tęsis kainų svyravimas? Kaip ūkininkui persiorientuoti prie naujos situacijos, restruktūrizuotis? Pasaulinė pieno rinka palankesnė didiesiems ūkiams. Ar mažieji taip pat gali gyvuoti? Žmonės vis dar gamina pieną. Gali būti, kad mūsų sektorius šokiruotų kitų šalių ūkininkus, tačiau dėl išgyvenimo kovojantys lietuviai vis dar investuoja ir tikisi išgyventi bei uždirbti. Galbūt sumažės tokių žmonių, tačiau jų išliks“, – dramatišką smulkiųjų ūkių situaciją atskleidė dr. E. Stonkutė.
Ir štai prie mikrofono – Audrius Jokubauskas iš Pietų Lietuvos, laikantis 15 karvių ir 30 avių. Smulkusis ūkininkas iš Lietuvos pasauliniame pienininkystės kongrese buvo ne mažiau įdomus negu didžiažemiai JAV ar Vokietijos, Lenkijos ūkininkai, dalijęsi savo ūkininkavimo patirtimi. A. Jokubauskas gamina sūrius, turi savo valgytojų ratą ir už pieno litrą, jį perdirbęs, uždirba pusantro euro. Toks ūkininkavimas pasaulyje sulaukia vis didesnio dėmesio. Lietuvio įsitikinimu, jis turi socialinę, ekonominę, ekologinę naudą, prisideda prie bioįvairovės išsaugojimo, o pats darbas teikia milžinišką emocinį peną.

Informacijos pliūpsnis
Kongrese paskleistas žmogaus sunkiai aprėpiamas informacijos srautas. Renginio dienomis buvo leidžiamas glaustas dienos biuletenis. Kiekvienas specialistas informaciją atsirinks pagal savo sritį. Atskirose konferencijose į specifines savo dalyko problemas gilinosi pramonininkai, technologai, pieno tyrimų laboratorijos specialistai, gyvūnų gerovės ir kiti specialistai. Apsčiai pateikta ir ūkininkui aktualios ar tiesiog bendram supratimui įdomios informacijos. Pavyzdžiui, ar yra karvės produktyvumo ribos? Prof. Larry`is E. Chase`as iš JAV šiandien dėl tokios ribos abejoja. 130 bandų iš karvės melžiama po 13,608 kg pieno, holšteinų rekordinio produktyvumo bandoje – 16,605 kg. Vienoje Viskonsino valstijoje pieno ūkyje iš karvės melžiama 18,144 kg, o iš geriausios piendavės – 22,680 kg.

Irma DUBOVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės ir organizatorių nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.