Jūratė Jadkonytė-Petraitienė: ,,Mama – tai angelas žemėje“

,,Esu trijų vaikų mama – tai tiksliausias ir vertingiausias mano prisistatymas. Visa kita yra arba laikina, arba ne taip reikšminga“, – sako žurnalistė, redaktorė, visuomeninių projektų tėvams kūrėja, knygų autorė Jūratė Jadkonytė-Petraitienė. Skirtingai nei daugelis dirbančių moterų, kurios paklaustos, kuo užsiima, pirmiausia ima vardyti profesinius pasiekimus, Jūratė labiausiai didžiuojasi tuo, kad yra mama. Apie motinystės laimės formulę ji kalba ir neseniai išleistoje knygoje ,,Pypliotyra“.

Ir nuopuoliai, ir skrydžiai – kartu
,,Svarbiausias laimingos motinystės formulės elementas yra meilė. Mama turi mylėti savo vaikus tada, kai jiems sekasi, ir ypač tada, kai jie patiria nesėkmę“, – įsitikinusi J. Jadkonytė-Petraitienė. Šis gebėjimas duotas gamtos, neabejoja tris vaikus – dvidešimt vienų Luką, aštuoniolikos Roką ir aštuonerių Dovilę – auginanti moteris.
,,Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad vaikai, šeima yra pats prasmingiausias dalykas mūsų gyvenime. Žinoma, šalia to galime pasiekti profesinių aukštumų ir jeigu tai pavyksta suderinti – puiku. Tačiau jeigu šiandien mums kas nors pasakytų: rinkis, šeima arba karjera, manau, daugeliui nusvertų šeima“, – svarsto Jūratė.
Gali dirbti svajonių darbą, bet jis vis tiek neteikia tiek daug džiaugsmo, kiek jo gauni iš šeimos. Jai Jūratė jaučiasi labiausiai reikalinga. Jos idealas – gausi itališka šeima. Kai sūnūs dar buvo mažiukai, svajodavo, kaip po kokių penkerių metų visi drauge susės prie didelio stalo.
,,Įsivaizduodavau, kaip kepsiu blynus ir visi skaniai juos valgysime. Dabar pagaunu save galvojančią, kad ne už kalnų tas metas, kai visi trys susirinks pas mus per šventes jau su savo šeimomis, bus dar daugiau žmonių, dar didesnis stalas. Tas bendrumo jausmas be galo jaudinantis“, – šypsosi laiminga mama.
Žinoma, tarp švenčių būna visko, pripažįsta Jūratė. Mamos kartu su vaiku išgyvena kiekvieną nuopuolį, kiekvieną skrydį, nesvarbu, kiek jam metų. Kuo jis didesnis, tuo sunkiau, nes mažiukų bėdos paprastos, užtenka pakelti, švelniai priglausti, nušluostyti snargliuką ir viskas.

Mamos reikia namie
Augindama sūnus J. Jadkonytė-Petraitienė namuose prabuvo trejus metus. Ir tai buvo gražūs metai. Tada kūrė pirmuosius savo namus, vaikai teikė nepaprastai daug džiaugsmo. Tačiau jausmas, kad profesinis traukinys rieda pro šalį, kirbėjo. Augindama antrąjį sūnų Jūratė sugebėjo baigti universitetą. Per dvejus metus – keturis kursus.
Būdavo, viena ranka maišo košę, o kitoje laiko knygą. Fizinis krūvis lakstant paskui du berniukus buvo išvarginęs, tad mokslas teikė atgaivą. ,,Mama turi nuolatos tobulėti ir kaip asmenybė, kad galėtų daugiau duoti vaikams. Būnant namuose tai sunkiau. Lietuvoje mamos, jeigu dirba, tai turi visiškai atsiduoti darbui, nes nėra sąlygų dirbti pusę dienos, darbo namuose galimybės taip pat ribotos“, – pastebi Jūratė.
Jai pasisekė: kai susilaukė mažosios, jau turėjo savo leidybos ir viešųjų ryšių verslą, galėjo dirbti namuose. Aišku, pasitaikydavo ir nepatogių situacijų, pavyzdžiui, skambina klientas, kuriam reikia padaryti įspūdį, ir staiga šalia garsiai pravirksta kūdikis. Arba ima loti šuo.
,,Mano berniukai jau buvo dešimties ir trylikos metų, kai gimė sesutė ir aš nebeidavau į darbą. Jau paaugliai, bet sakė: kaip gerai, mama, kad tu namuose. Nustebau, nes galvojau, kad jiems to nereikia, kad jie nori laisvės, o, pasirodo, vis dar reikėjo mamos“, – pasakoja žurnalistė.

Patirtį sudėjo į knygą
Jūratei norėjosi būti pačia geriausia mama savo berniukams, elgtis su jais teisingai, kad neužgautų, kad neliktų nuoskaudų. Viskas buvo nauja, įdomu, todėl atidžiai stebėjo kiek­vieną jų žingsnį, klausėsi kiekvieno žodžio, stengėsi suprasti, daug skaitė. Bet užsidaryti tarp keturių sienų nesinorėjo, tad vyresnėlį išleidusi į darželį, o viduriniajam suradusi auklę išskubėjo dirbti. Įsidarbino žurnale, kuris rašė apie mažylius. Vėliau tapo vieno iš jų redaktore.
Per ketverius metus sukaupė daug žinių apie vaikų psichologiją, priežiūrą. Tai paskatino parašyti knygą ,,Laimingos mamos dienoraštis“. Ji pasirodė prieš ketverius metus. Šiemet išleista antroji Jūratės knyga – ,,Pypliotyra“, atnaujintas ir papildytas naujomis aktualijomis pirmosios leidimas.
Į daugybę kylančių klausimų tėvams, auginantiems vaikus iki šešerių metų, „Pypliotyroje“ paprastai ir su humoru atsako žinomi Lietuvos psichologai, psichoterapeutai. Menami knygos herojai ir jų istorijos paimtos iš gyvenimo. Dauguma situacijų yra iš knygos autorės asmeninės patirties. Ji sudaro daugiau kaip pusę turinio, kita dalis – specialistų komentarai.
,,Daugelis turime iš vaikystės likusių nuoskaudų, susijusių su tėvais. Dažnai taip atsitinka dėl suaugusiesiems būdingų mąstymo šablonų, skubotų įvertinimų neįsigilinus, neišsiaiškinus. Knygoje aprašyta daug situacijų, kurios tėvams leis geriau suprasti vaiką ir elgtis su juo teisingai“, – sako J. Jadkonytė-Petraitienė.

Brangiausias – drauge praleistas laikas
Į knygą ,,Pypliotyra“ įdėti du skirtukai, rausvas – mamoms, melsvas – tėčiams. Ant mamoms skirtojo užrašyta ,,Mama – tai angelas žemėje“. ,,Mama turi būti tas žmogus, prie kurio vaikas gali bet kada ateiti, prisiglausti, būti suprastas, užjaustas, o ne baudžiamas. Mama turi mokėti atleisti“, – dalijasi mintimis knygos autorė.
Jeigu jau vaiką tenka bausti, geriau tegu tai daro tėtis, juokiasi ji. Aišku, tėčio vaid­muo neturi tik tuo ir apsiriboti. Ant žydro skirtuko yra užrašas ,,Tėtis visada teisus“. Vyrai jį perskaitę dažniausiai nusišypso ir parodo žmonoms. Taip siekiama padrąsinti tėčius labiau, aktyviau rūpintis vaikų auklėjimu.
Mamos, jei joms patiko kuris nors straipsnis ir nori, kad vyras jį perskaitytų, gali toje vietoje įdėti tėčių skirtuką. ,,Patirtis rodo, kad paprastai vyrų ego suveikia ir jie pažymėtą vietą būtinai perskaito“, – šypteli Jūratė. Tai gali tapti pirmuoju žingsniu į tėvo vaidmens šeimoje stiprinimą.
,,Tikiu, kad ši knyga paskatins tėvus skirti daugiau laiko mažyliams, ne pirkti jiems įmantrius žaislus, kad būtų užsiėmę, o drauge verstis kūlio. Su tėvais praleistos akimirkos atmintyje išlieka visam gyvenimui“, – teigia trijų vaikų mama.
Pavyzdžiui, Jūratės tėtis kartais drauge su ja prisėsdavo pažiūrėti animacinio filmuko ,,Na, palauk!“ Tai tapo judviejų ritualu, ir nors kiti filmukai jai patikdavo labiau, nekantriai laukdavo būtent šio.

Genetinis kodas ateičiai
Tėvai privalo sudaryti vaikui sąlygas patirti visus vaikystės džiaugsmus, įsitikinusi Jūratė: ,,Todėl mažylius reikia lepinti. Aš saviškius lepinu, ypač Dovilę. Mergaitėms labai svarbu išmokti pastebėti, pajusti, išgyventi kiekvieną laimingą akimirką, gebėti mėgautis ja, ir tai tarsi genetinį kodą nešti į savo būsimą šeimą.“
Pašnekovės vertinimu, gerai, kad pradinukams šiais laikais nerašomi pažymiai, dėl to jie neįtraukiami į konkurencinius santykius, netraumuojami, gali eiti į mokyklą su džiaugsmu, daryti tai, kas jiems smagu, įdomu. Kai kurie tėvai persistengia lavindami mažuosius vos ne nuo gimimo. Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad tam tikru gyvenimo tarpsniu vaikas natūraliai visko išmoksta ir to nei paskubinsi, nei sulėtinsi.
,,Šiuolaikiniai tėvai vis skundžiasi, kad trūksta laiko. Apkrauna mažylius dėmesį pritraukiančiais žaislais, kad patys tuo metu būtų laisvi. Tačiau juk visi turime indaploves, skalbykles, dažnai ir namų tvarkytojas, tai kuo jau esame taip užsiėmę namuose, kad negalime imtis kokios nors veiklos visa šeima kartu?“ – dalijasi mintimis J. Jadkonytė-Petraitienė.
Ne retenybė toks vaizdas: prie vaikiškos planšetės palinkęs vaikas ir prie kompiuterio sėdintys tėvai. Tai gimdo susvetimėjimą, auga individualistų karta.

Prie pietų stalo – septyniese
Jūratė džiaugiasi, kad visai greta gyvena vyro Tado tėvai, jų namus skiria tik keliukas: ,,Ir kartu, ir atskirai – idealus variantas. Šeštadieniais visuomet pietaujame pas juos. Anyta labai skaniai, išradingai gamina, stalas visada dengiamas balta staltiese. Sekmadieniais pietus visiems ruošiu aš, taip pat mėgstu sukiotis virtuvėje.“
Kai seneliams reikia pagalbos, sūnaus šeima šalia, o kai reikia anūkus prižiūrėti, jie mielai pagelbėja. Jūratės tėvai taip pat dažni svečiai. Visi kartu švenčia Kalėdas, Velykas. Prisijungia ir Jūratės brolis su šeima – dar didesnis būrys.
,,Tų švenčių visuomet labai laukiu, gera, jauku, ramu, kai nereikia prieš nieką pasirodyti, nereikia kaukių. Papietavę ilgai kalbamės, pokalbis be jokios įtampos lyg lengvas vėjelis pučia. Šis jausmas mane sugrąžina į vaikystę, kai gyvenau be jokių rūpesčių“, – atvirauja Jūratė.
Dabar rūpesčių išvengti nepavyksta, bet verslininkė stengiasi, kad jie neapnuodytų kasdienybės, neatimtų gyvenimo džiaugsmo. Kai pradėjo savo verslą, buvo daug nežinomybės, jaudulio, vakarais mintys tiesiog virdavo galvoje. Tik po kokio mėnesio išmoko sau pasakyti: apie tai pagalvosi rytoj, o dabar miegok.

Sustoti nepavyksta
,,Darbas veja darbą, auga vaikai, reikia padėti jiems atsistoti ant kojų, todėl abu su vyru, kuris yra medikas, turime dirbti. Laimė nuo pinigų nepriklauso, bet tam tikras jų kiekis atveria daugiau galimybių. Kad ir keliauti, nueiti į operą, tai mums didelis malonumas“, – apie šeimos tradicijas pasakoja Jūratė.
Vyresnėlis Lukas, baigęs du archeologijos kursus Vilniaus universitete, neseniai tapo savanoriu. Kol kas akys dega, sekasi gerai, didžiuojasi mama. Dvyliktokas Rokas planuoja rinktis medicinos studijas, bet prieš tai taip pat nori pabūti savanoriu.
Mažoji Dovilė yra tėvelių didysis džiaugsmas, saldainiukas, kaip meiliai ją vadina. Kad ir kaip būtų prisirišusi prie mamos, su tėčiu ją sieja ypatingas ryšys. Abu kartu daro darbelius, prieš šventes puošia namus karpiniais, vėliavėlėmis, sprendžia kryžiažodžius, žiūri filmukus.
Jūratė su vyru visus rūpesčius, darbus, susijusius su vaikais, namais, buitimi, įpratę dalytis perpus. O apie tėvo svarbą šeimoje daug pasako toks faktas: vyresnėlis labai didžiavosi, kai močiutė penkerių metų proga jam padovanojo tėčio vaikystėje dėvėtus marškinius. Lukas juos nešiojo su didžiuliu pasididžiavimu.
Vaikai auga, o Jūratės galvoje sukasi naujos idėjos ir planai. Jau parašyta knyga apie vaikelio laukimą ir naujagimio priežiūrą. Ji bus spausdinama ant specialaus popieriaus, tad mamos galės spalvinti mandalas, žymėtis vaisiaus judesius, augimo kreives, pasitikrinti jausmus ir žinias testais. „Paskui gal ir apie paauglystę ateis laikas parašyti, kai į ją įžengs jaunėlė“, – šypsosi laiminga mama.

Giedrė Budvytienė

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.