Milijardas eurų už žaliųjų plaučių ventiliaciją?

Pernai žiemos pradžioje Lietuva kartu su kitomis 194-iomis pasaulio šalimis Paryžiuje įsipareigojo dar smarkiau aušinti kaistančią Žeimės atmosferą, iki šio amžiaus vidurio 40–70 proc. sumažinti šiltnamio reiškinį, dėl kurio esą labiausiai kalta žemdirbystė ir kiek mažiau miškininkystė. Praėjus beveik metams po Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos mūsų žemdirbiai ir privačių miškų savininkai vis dar nesulaukia aiškaus Vyriausybės atsakymo, kiek kainuos pagal Jungtinių Tautų ir ES reglamentus smarkiai padidinti Lietuvos žaliųjų plaučių tūrį. Lietuvos miško savininkų asocia­cija apskaičiavo, kad paraidžiui, kaip Lietuvos biurokratai įpratę vykdyti europinių ir pasaulinių organizacijų nurodymus, įgyvendinusi visus Paryžiaus klimato kaitos konferencijos dokumentus, mūsų šalis išleistų net 1 mlrd. Eur (apie 1 proc. šalies bendrojo vidaus produkto).
„Ūkininko patarėjas“ paklausė specialistų ir valdininkų, ar bemiškės Vakarų Europos siekis „Daugiau miškų ir pelkių, mažiau dirbamų žemių“ tinka miškingai Lietuvai ir kaip žemdirbystę, miško pramonę sklandžiai suderinti su aplinkosauga.

Plati erdvė manipuliacijoms
„Aplinkos tarša, ypač ta, dėl kurios esą kaltas žemės ūkis, apskaičiuojama labai neaiškiai. Tikslių metodikų nėra. Plati erdvė įvairioms manipuliacijoms, gudrybėms. Juk šiltnamio efektą sukeliančių dujų – anglies dvideginio – pats žmogus iškvepia 150 kartų daugiau negu įkvepia. O kvėpuoti neuždrausi!“ – kalbėdamasis su „ŪP“ ironizavo viešosios įstaigos „Aplinkos vadybos ir audito institutas“ direktorius dr. Rimantas Pranas Budrys.
Anot ekspertų, ES klimato kaitos politika – pompastiškų šūkių ir paviršutiniškos propagandos rinkinys. Vakarų Europai, kur miškų mažai belikę, gal ir tiktų savo teritorijose plėsti miškingas gyvosios gamtos buveines, bet kaip galima Lietuvą, kurioje per 20 metų apsodinta ar savaime miškais apžėlė dauguma apleistų, žemės ūkiui nenaudojamų šalies teritorijos plotų, bausti už pagrindinius, sanitarinius, ugdomuosius miškų kirtimus?

Dvigubų standartų klyksmas
„Nesibaigiantis, toli į ateitį nutaikytas, ilgalaikis ES ekologinės politikos mados klyksmas – atsinaujinantys energijos šaltiniai, nors pastaruoju metu kiek aptilo pakilios kalbos apie jų stebuklingą ekonominę svarbą ir naudą aplinkai, gamtai“, – tvirtino inžinerinės ekologijos specialistas R. P. Budrys.
Šilumos tinklai, anksčiau garsiai trimitavę apie biokuro privalumus ir agitavę savivaldybes kūrenti centralizuotas katilines „pigiomis“ skiedromis, dabar patys patyliukais ima naudoti švarias ir aplinkos iš tiesų beveik neteršiančias gamtines dujas iš Klaipėdos terminalo.
„Net ir „žaliosios“ energijos negalėsime generuoti neparuošę biomasės (nenukirtę medžio) ir neatėmę iš malūnų dalies grūdų, kurie niekada nevirs duona vargšams pavalgydinti. O pagal kaloringumą šiaudus deginti katilinėse yra tris kartus brangiau nei naudoti gamtines dujas“, – tikino R. P. Budrys, kurį piktina dvigubi ES aplinkosauginiai standartai – biokuro žaliava iš lietuviškų nukirstų medžių yra teisingas pasirinkimas, o kai Brazilijos ūkininkai iš Amazonės džiunglių atkovotuose sklypuose dirba žemę – tai jau ekologinis nusikaltimas, dėl kurio sparčiau pradės tirpti Antarktidos ledynai.

Didelių pinigų plovimo sistema
Lietuva per penkerius metus klimato kaitai lėtinti išleis dvigubai daugiau lėšų negu kaimo plėtrai spartinti ir žemės ūkiui paremti. Anot R. P. Budrio, ES aplinkosaugos politika – tai neretai kriminalizuota sistema dideliems pinigams išleisti. „Dumblą iš pradžių sausina, paskui drėkina, plastikinę tarą surenka, o vėliau dvokiantys vienkartinių gėrimų pakuočių užstatai, nukritę nuo krūvų, mėtosi pamiškėse. Taip panaudojami arba, valdininkų profesiniu žargonu, „įsisavinami“ ES pinigai (kalbininkai vietoj šio neteiktino, netaisyklingo žodžio pataria vartoti kitą – lėšos „pasisavinamos“ – red. past.)“, – apibendrino Aplinkos vadybos ir audito instituto direktorius R. P. Budrys.

Žemės ūkiui reikia nuolaidų
Lietuvos žemės ūkio rūmams Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete atstovaujantis Mindaugas Maciulevičius sako, kad ši patariamoji ES organizacija dabar kaip tik svarsto Bendrijos žemdirbiams ir miško savininkams teksiančias aplinkosaugines prievoles. „Visos žemės miškais užveisti neįmanoma. Nerealu. Europos Komisija pasiūlė diskusiją. Sveikintina. O mes turime kruopščiai paruošti savo namų darbus, įrodyti, kad užtenka kraštutinumų, dėl kurių Rytų Europos ūkininkų galimybės konkuruoti ES rinkoje dar labiau susilpnėtų. Stambiajai pramonei suteikiama nuolaidų (pavyzdžiui, prekiauti apyvartiniais taršos leidimais). Kuo žemdirbystė blogesnė?!“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo M. Maciulevičius, rytoj Aleksandro Stulginskio universitete rengiamoje tarptautinėje konferencijoje „Žemės ūkis ir klimato kaita: pasitinkant naujus iššūkius“ išsakysiantis Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuostatą dėl Briuselio įpareigojimų ES valstybėms mažinti visuotinį šiltnamio efektą.

Išeitis – aktyvi miškininkystė?
Pasak M. Maciulevičiaus, komiteto nariai siūlo „aktyvios miškininkystės“ idėją. „Savotiški jos „advokatai“ – Baltijos, Šiaurės šalių atstovai. Prižiūrimi, pagal griežtas taisykles kertami miškai greičiau auga ir labiau sugeria anglies dvideginį negu senų pušų ar eglių lūžtančios, nukritusios ant miško paklotės šakos. Ir tam tikro dydžio pievoje, kurioje ganosi ūkininko gyvuliai (o jų mums dar labai labai trūksta!), žolių šaknys „angliarūgštės dujas“ (CO2) gerai absorbuoja “,– aiškino žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius M. Maciulevičius.
Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis baiminasi, kad dešimtmečiais daug lėšų miškingiems plotams ir miškų našumui didinti išleidusi mūsų šalis turėtų susimokėti baudas ir dar būtų apkaltinta teršianti Europą šiltnamio dujomis, jeigu netyčia iškirstų daugiau apskaitinių miškų, negu leidžia neaiški biurokratinė ES tvarka. Anot A. Gaižučio, daugiau naujų miškų įveisti Lietuvoje beveik neįmanoma. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys M. Maciulevičius guodžia, kad baudas už „neekologiškus“ kirtimus mokėtų ne miško masyvų savininkai, o valstybė.

Žaliosios Lietuvos mitas
Pasak Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktoriaus Vidmanto Bezaro, plačiai paplitusi nuomonė, kad lietuviškas kraštovaizdis be jokių papildomų pastangų visada bus daug žalesnis negu Vakarų Europos – niekuo nepagrįstas mitas. „Vokietijoje, Lenkijoje procentiškai tiek pat miškų kiek Lietuvoje. Pagal saugomų teritorijų tinklą mūsų šalis yra trečiajame Europos dešimtuke žemiau vidurio. Vokietijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje saugomų gyvūnų ir augalų buveinės pagal programą „Natura 2000“ apima 30 proc. tų valstybių ploto, o Lietuvoje – tik 13 proc.“, – „ŪP“ tvirtino V. Bezaras.
Aplinkos ministerijos pareigūno nuomone, Baltijos šalių ūkininkams ir ekonomiškai, verslo strategijos požiūriu labiau apsimokėtų tausojant aplinką, saugant gamtą gaminti ekologišką žemės ūkio produkciją, nes pasaulio rinkos užverstos chemizuotu maistu.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas

Algimanto SNARSKIO piešinys

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.