AKM – šėtoniškas verslo planas, ataka prieš šalies agroverslą ar melagingas pavojaus signalas?

Violeta LIUKAITIENĖ  „ŪP“ korespondentė

Atrodo, afrikinis kiaulių maras (AKM) Lietuvoje su dviem aptiktais šia baisia liga užsikrėtusiais šernais ir baigėsi. Miškuose gyvenimas jau teka sena vaga, mat iš visų pagal instrukciją nušautų šernų daugiau neaptikta nė vieno šio viruso nešiotojo. Keista, bet iki oficialaus pranešimo apie kiaulių marą, miškuose krito daugiau šernų nei nustačius užkratą. Situacija daugiau negu keista, todėl ji skatina gandus ir abejones, ar ta baisi liga iš viso lankėsi Lietuvoje, ar pranešimai apie AKM apskritai nėra vien kažkam naudingas gandas? Medžiotojai seniai šnabždasi, kad šernai arba buvo pamesti pamiškėse, kad kažkas juos labai greitai rastų, arba tie du šernai apskritai niekuo nesirgo, tiksliau, sirgo tik „popieriuje“. Kalbas kursto ir specialistų komentarai – dar savaitė iki oficialaus pranešimo apie marą Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Skubios veiklos skyriaus vadovas Marius Masiulis, viešai kalbėdamas apie dar prieš marą nežinia nuo ko kritusius šernus, tikino, kad tai tikrai ne baisioji liga. Mat jeigu būtų AKM, šernus miškuose rinktume tūkstančiais. Bet štai maras sausį atėjo, o šernai vis dar kriuksi miškuose.

Užkratą į miškus atnešė žmonės? Nuo sausio 24-osios, dienos, kai buvo aptiktas virusas ištyrus apie 9 tūkst. sumedžiotų šernų ir daugiau kaip 4 tūkst. kiaulių, laikytų „užkrėstoje“ teritorijoje, nenustatyta teigiamų AKM atvejų. Kovo 20 d. aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, VMVT direktorius Jonas Milius ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Bronius Bradauskas priėmė sprendimą šernus palikti ramybėje, pristabdyti suaktyvintą jų medžioklę ir po balandžio 1 d. nebemokėti išmokų už sumedžiotus šernus. (Jos, beje, ir nebuvo mokamos.) Tai tarsi patikinimas, kad situacija pasienio su Baltarusija miškuose nėra tokia jau grėsminga kaip manyta. Kaip atsitiko, kad iš Baltarusijos atklydę du AKM sergantys šernai neužkrėtė daugiau nė vieno savo gentainio? Ar iš viso įmanoma, kad mažiausiai apie 40 kilometrų po miškus klaidžioję šerniokai, nepaliko užkrato nei ant medžių, krūmų, nei ant šėryklose pabertų pašarų? Be to, jie gi neatėjo per vieną dieną – tai kaip nenugaišo pakeliui, jeigu oficialiai skelbiama, kad nuo AKM šernai gaišta per 5-10 parų? Medžioklės žinovas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Varėnos skyriaus pirmininkas Rolandas Mickevičius „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad jis iš karto abejojo iš Baltarusijos atklydusių užsikrėtusių šernų versija. „Marą į Lietuvos miškus atnešė žmonės, - sakė R. Mickevičius. – Medžiotojų būreliuose yra žmonių, kurie važiuoja medžioti į užsienį, taip pat į Baltarusiją, iš kur ir galėjo pervežti užkratą.“ Pasak R. Mickevičiaus, jeigu šernai būtų patys pernešę marą iš Baltarusijos, šiandien skaičiuotume ne vieną kritusią laukinę kiaulę pakeliui nuo sienos iki tos vietos, kur sumedžioti ir rasti šie gyvūnai.

Kam naudingas AKM Šiandien jau pasigirsta kalbų, kad maro Lietuvoje net ir nebuvo. Nes kaip gi galėjo būti, jeigu neužsikrėtė daugiau nė vienas šernas. Ar tai įmanoma? Juk šernai gyvena bandomis ir jie nevaikšto su respiratoriais, visur knaisioja, graužia, kasosi, palieka išmatų. Tačiau, kad juos pamiškėse (šernai rasti tame pačiame miškų masyve) galėjo kas nors numesti jau negyvus, maža tikimybė. „Taip padaryti būtų tiesiog labai sudėtinga, - sakė R. Mickevičius. – Juk tai didelis gyvūnas, sunkus.“ Medžioklės žinovas sakė galįs tik spėlioti, kam galėjo būti naudinga sukelti visą tą chaosą dėl maro. Ar galėjo tik dokumentuose atsirasti maras kaip tam tikra provokacija? Internete skelbiamų straipsnių komentatoriai jau iš karto išsakė nuomonę, kad tikriausiai kažkam labai naudinga naikinti lietuviškas kiaules, o leisti klestėti užsieniečių fermoms. Jie stebisi: kam naikinti kiaules, jeigu nerastas užkrato židinys? Galbūt iš tiesų maras nėra tikras, tik surežisuotas? Tai „Ūkininko patarėjui“ paneigė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Skubios veiklos skyriaus vedėjas-valstybinis veterinarijos inspektorius Marius Masiulis. „Mėginiai dėl klasikinio ir afrikinio kiaulių maro tiriami tik Vilniuje ir tiria ne vienas žmogus, o keli Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto skyriai – virusologinių, serologinių, o jeigu šernas buvo nugaišęs, – ir patologinių anatominių tyrimų, - pasakojo M. Masiulis. – Į šią laboratoriją mėginius pristato teritorinės tarnybos specialistai, į kuriuos tiesiogiai kreipiasi medžiotojai.“ Ką nors surežisuoti būtų sunku. Tačiau specialistai neatmeta nė vienos viruso patekimo į Lietuvą versijos!

Kodėl neužsikrėtė kiti šernai? Klausimas, kuris neduoda ramybės ir veterinarijos specialistams. M. Masiulis, prognozavęs tūkstančius nugaišusių šernų, jeigu AKM pasieks Lietuvą, sako, kad situaciją iš tiesų sunku paaiškinti, nes tai galėjo lemti kelios priežastys. „Viruso patekimo į Lietuvą hipotezės yra kelios, viena iš jų – šernų perėjimas iš Baltarusijos į Lietuvą. Kaimynų teigimu, tuo metu, kai pas mus rasti užsikrėtę šernai, pas juos vyko varyminės šernų medžioklės, dėl to pas mus ir perbėgo užsikrėtę gyvūnai, kurie dėl laimingo atsitiktinumo neturėjo kontakto su mūsų miškų šernais, - aiškino M. Masiulis. – Nuo šios ligos mirštamumas žaibiškas, inkubacinis laikotarpis tik iki penkių dienų, ir gyvūnas gaišta. Tad galbūt tie du incidentiniai atvejai, kai vienas iš šernų Lietuvoje buvo sumedžiotas ankstyvoje ligos stadijoje, o kitas rastas neseniai nugaišęs, galėjo būti laimingas atsitiktinumas, nes jie dar nebuvo spėję išplatinti viruso“. Lietuvoje ir Lenkijoje nustatytas virusas yra identiškas tam, kuris nuo 2007 m. cirkuliuoja Kaukaze, Rusijoje, Baltarusijoje. Virusas iki dabar nepakitęs ir yra labai agresyvus, tad esant didelėms šernų bandoms išguldytų gyvūnų būtų labai daug, tūkstančiai. Tačiau Varėnos, Šalčininkų, Alytaus rajonuose šernų tankumas nėra didelis, tad galėjo būti laimingas atsitiktinumas ir virusas nespėjo išplisti. „Jeigu ir būtų kokia banda užsikrėtusi ir išgaišusi, židinys galėjo tiesiog savaime užgesti, - sakė M. Masiulis. – Pavyzdžiui, galbūt gaišenos liko pelkėse ir mūsų nebuvo aptiktos.“ Keista, bet Lenkijoje viskas vyko tarsi pagal tą patį scenarijų – daugiau šernų neužsikrėtė, nors ten abu gyvūnai maždaug trijų kilometrų atstumu vienas nuo kito buvo rasti jau nugaišę. Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratorijos šiemet jau atliko apie 9 tūkstančius sumedžiotų šernų tyrimų. Daugiau nė vienas šernas nebuvo užsikrėtęs. Tačiau dabar, pasak M. Masiulio, kai šernės jau atsivedė jauniklių, bandos gali persiformuoti, užimti naujas teritorijas, kuriose gali rastis iki šiol neaptikto viruso.

Ar gali būti piktybiškai užkrėsta? M. Masiulis viena iš viruso atsiradimo Lietuvoje priežasčių nurodė ir žmogiškąjį faktorių, kuris yra labai tikėtinas, nes jau praėjo du mėnesiai, o daugiau viruso neaptikta. „Bet koks žmogus, net pravažiuodamas automobiliu iš kaimyninės šalies, galėjo miške išmesti užkrėsto produkto gabalėlį, - sakė specialistas. – Versija, kad tai gali būti padaryta piktybiškai, visada išlieka, bet dėl to mes nesikreipėme į teisėsaugos institucijas (!?). Vis dėlto šernai laukinė fauna, ne naminės kiaulės.“ Specialistų aptariama versija – maras į mišką galėjo ateiti iš smulkių ūkių, kur buvo laikomos kiaulės. Galbūt pas kažką nudvėsė, tarkim, nuo pašarų užsikrėtusi kiaulė, gal niekam apie tai nepranešė, o užkratą pernešti galėjo bet kas. Tačiau pastaroji versija iš karto buvo paneigta, nes ūkiai buvo labai akylai stebimi. Dar viena versija – AKM vis dėlto buvo susijęs su anksčiau kritusiais šernais. „Mes ėmėme kritusių šernų mėginius, tuo metu virusas nebuvo nustatytas, o abejonių dėl tyrimų taip pat nebuvo, nes turėjome visas galimybes atskirti virusą ankstyvoje stadijoje, tačiau mums patiems vis tiek išlieka mįslė – galbūt tuose mėginiuose galėjo būti kažkas, ko mes „nepagavome“ tuomet“, - svarstė M. Masiulis. Iki galo nepavyko išsiaiškinti, kas nutiko anksčiau nugaišusiems šernams, nors buvo įvairiausių teorijų, tačiau tiriama buvo pirmiausia dėl pavojingiausių ligų. „Dar yra didelė blogybė, - apgailestavo pašnekovas, - kad negauname oficialios informacijos iš kaimyninės šalies, kas vyksta su laukine fauna, slepiama realybė. Iš neoficialių šaltinių prieš porą savaičių sužinojome, kad jų pusėje, keli kilometrai nuo sienos, buvo rasta banda kritusių šernų. Tad klausimas, kada dabar užkratas pasieks Lietuvą. Sėdime kaip ant tiksinčios bombos.“

Mėginių užkrėsti negalėjo Kaip buvo tikrinama, ar nušauti šernai užsikrėtę maru? Šalčininkų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas-valstybinis vete­rinarijos inspektorius Gerardas Stonkus sako, kad kiekvienas medžiotojas privalėjo pats iš nušauto šerno paimti tyrimams reikalingų organų (inkstų, blužnies, kraujo ir t.t.) mėginius ir pristatyti juos į teritorinę VMV tarnybą, kur jos darbuotojai visus tuos mėginius ženklino, formino dokumentus, papildomai supakavo į maišelius, termodėžes ir vežė į Vilnių. Ten laboratorijoje ir buvo atliekami išsamūs tyrimai. „Mėginiai pakeliui į nacionalinę laboratoriją negalėjo būti užkrėsti, - sakė G. Stonkus, - nes virusas gali pakenkti tik gyvam organizmui. Per negyvus organus jis gali būti tik pernešamas.“ Šernas, kurio mėginių tyrimai parodė AKM, buvo sumedžiotas Šalčininkų rajone. Kaip tik šie miškai yra vos 1-1,5 km nuo Baltarusijos miškų, todėl, pasak G. Stonkaus, pirmiausia ir buvo stebima ši teritorija, jau tada buvo tiriami visi ten nušauti šernai. Šalčininkų VMVT oficialiai yra užregistruota, kad lemtingąjį šūvį į užsikrėtusį šerną paleido Eišiškių medžiotojų būrelio šaulys, tačiau, kaip paaiškėjo, dabar kažkodėl niekas nenori prisiimti šio „nuopelno“. Tiek Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Šalčininkų r. skyriaus valdybos pirmininkas Feliksas Ivanovskis, tiek Eišiškių medžiotojų klubo pirmininkas Miroslavas Žukas mums paneigė šią informaciją, pirštu rodydami į Varėnos r. medžiotojus, tačiau tikra yra, matyt, tai, kas sausio viduryje buvo užfiksuota oficialiai. Kodėl Šalčininkų r. medžiotojai bando išsiginti nušovę viruso nešiotoją? Galima tik paspėlioti kuriant įvairias versijas – galbūt patys juos šėrė netinkamu ir ne kiaulėms skirtu, galimai užkrėstu maistu, o gal patys pamedžiodavo kaimyninėje valstybėje, į kurios miškų teritoriją, kaip sakoma, galima vaikščioti be jokių ribojimų, tad užkratą iš tiesų galėjo ir žmonės atnešti. Tad šioje šalies agrarinį verslą ir visą visuomenę sukrėtusioje istorijoje – klausimų daugiau nei atsakymų. Šalies kiaulininkystei suduotas milžiniškas smūgis – nutrūko kiaulienos eksportas, iki balandžio 15 d. turi būti išskerstos visos riestauodegės buferinėje zonoje. Žemės ūkio ministerija skyrė beveik 2 mln. Lt tvorai pasienyje su Baltarusija statyti, o medžiotojai spausti paminti etiką ir šaudyti net paršavedes šernes...

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.